as irgi manau kad buna mamu kurios nemyli savo vaiku, bet autore i tokia nepanasi
as turiu dvynius. Jie labai labai skirtingi. Todel ir mano meile jiems skirtinga. Ne savo stiprumu, na bet kazkaip net nemoku paaiskinti kaip....Nojus - mano kopija, jame nematau nei vieno tevelio bruozo, na gal veliau isryskes nebent. Jis mano dalele, man artima sirdele. Suprantu visus jo kaprizus ir dziaugsmus, jauciu ji labai gerai. Nors jis nelengvas vaikas, reikalaujantis daug demesio ir pan. bet as ji myliu ir nekenciu kaip save pacia. Jis - mano kopija.
Arijus man - paslaptinga nepazinta, daznai nesuprantama sala. Jis - grynas tetukas. Nematau jame savo bruozu, nei fiziskai nei dvasiskai. Taciau sis nuostabus mazylis man padeda geriau suprasti ir pazinti savo vyra Nes mazylis dar toks tyras ir visi jo jausmai kaip ant delno. Jo uzdarumas, vienatves poreikis, meilumas, atkaklumas... Visa tai turi ir mano vyras tik gyvenimo jau iskreipta ir sugadinta.....
neimanoma vienodai myleti dvieju skirtingu vaiku, kaip ir nera vienodos mamoms meiles. Kiekviena skirtinga. Cia negali buti kazkokiu standartu
Kazin,ar mama gali nemyleti savo vaiko....Nesuvokiama....
Gal tiesiog ji nesupranta savo meiles.Nemoka jos parodyti.
Gal tiesiog ji nesupranta savo meiles.Nemoka jos parodyti.
Perpildyti kūdikių ir vaikų globos namai - vat ir atsakymas į klausimą. Nors tos mamos, kurios savo vaikus ten palieka, galėtų aiškinti iki pamėlynavimo, kad be proto myli savo vaikus ir tik aplinka kalta, kad to nemato...
QUOTE(Mamusiukas01 @ 2009 11 21, 19:14)
Aisku galima nemyleti savo vaiko, taciau as to nesuvokiu... nes savo vaika begalo myliu O vat viena pazystama nekencia savo vaika... tiesiog stumdo ji keikia ir pan... vadina debilu, durniumi, rekia del ivairiu smulkmenu... Jos vaikui 3 metai o jis net nesneka. Mano beveik 2 metu vaikas daugiau bendrauja nei jis. Bet jai nesvarbu. Visi aplinkiniai sako jai pastabas, taciau jai nerupi. Nesenai issiskyre su vyru, tikiuosi tas vaikas atiteks tevui.. nes mama nekencio jo... ziauru...
Aisku cia kitoks atvejis. Bet manau tu ji myli, tiesiog kaip sakei tikejaisi kitokios meiles... nuovargis ir t.t. daro savo Laikui begant suprasi kad tai meile.. Tai kad tu rupiniesi juo pergyveni tai jau reiskia kad ji myli...
Aisku cia kitoks atvejis. Bet manau tu ji myli, tiesiog kaip sakei tikejaisi kitokios meiles... nuovargis ir t.t. daro savo Laikui begant suprasi kad tai meile.. Tai kad tu rupiniesi juo pergyveni tai jau reiskia kad ji myli...
mano vaikinas velai pradejo kalbeti. I antru metu pabaiga. velai kalbantys vaikai daznai irzlus, isteriski. Budavo vakare nebegaliu jau nuo jo isteriju. Ziauriai pavargstu budavo. Noredavosi ir primusti ji ir aprekti. Ir dabar toks zyzlys. Tai mama irgi zmogus. Nu sunku ji apkabinus glostyti kai jis tau per galva su zaislu klykdamas is visu jegu kapoja. Tokiais momentais tai rodesi tikrai, jog nemyliu jo. Bet pamazu vaikai auga, su juo galima pakalbeti. Imu ji labiau suprasti, o jis mane. Tas rysys vystosi pamazu. Taigi visaip buna tikriausiai.
pritariu nuomonei kad reik save mylet, gal todel atrodo sunku mylet savo vaika. arba gal nelaukiamas maziukas buna, bet ir tad moterys laukdamos ir nuo prievartautoju myli tuos vaikelius.
asmeniskai man buvo sunku pastoti 3 metai nieko nebuvo, todel su vyru be galo mylim savo mazaja, aisku papykstam kad neklauso, bet net bardama as ja be proto myliu, nes jos labai laukiau. o kai gime negalejau visa nakti uzmigti, kad tik jai kas nors nenutiktu, ir kaip gyvenime man ja apsaugoti nuo viso blogio.
yra mano aplinkoje kur kai kuriuos mamos sako, kad nemyli taip stipriai savo vaika kaip kito vaikelio. man baisu ypatingai kad vaikas to neisgirstu, nes neisivaizduoju kas jo galvytej turi darytis.
kazkada buvau sveciuose, su mazike, ir ten mama buvo tai ji savo dukrai 5m sako tu neklausai, as taves nemyliu, as geriau tokia maza pasiimu vietoj taves. tai vos neuzsirekiau ant jos, kad ji vaika traumuoja .
asmeniskai man buvo sunku pastoti 3 metai nieko nebuvo, todel su vyru be galo mylim savo mazaja, aisku papykstam kad neklauso, bet net bardama as ja be proto myliu, nes jos labai laukiau. o kai gime negalejau visa nakti uzmigti, kad tik jai kas nors nenutiktu, ir kaip gyvenime man ja apsaugoti nuo viso blogio.
yra mano aplinkoje kur kai kuriuos mamos sako, kad nemyli taip stipriai savo vaika kaip kito vaikelio. man baisu ypatingai kad vaikas to neisgirstu, nes neisivaizduoju kas jo galvytej turi darytis.
kazkada buvau sveciuose, su mazike, ir ten mama buvo tai ji savo dukrai 5m sako tu neklausai, as taves nemyliu, as geriau tokia maza pasiimu vietoj taves. tai vos neuzsirekiau ant jos, kad ji vaika traumuoja .
QUOTE(***Žaltvykslė @ 2009 06 01, 20:32)
Jūs panaši į mano mamą- manimi ji rūpinosi, bet meilės, švelnumo nejautė niekada. Ir pati tai pripažino. Kodėl- nežinau.
Ir ką- ogi nieko. Gyva ..
Ir ką- ogi nieko. Gyva ..
Man buvo lygiai ta pati situacija, rūpinosi labai, tikrai nieko materialiai man netrūko, bet meilės neparodydavo niekada, neprieidavo, neapkabindavo. Bet gal man kompensuodavo tą meilę seneliai, turiu juos nuostabius, turbūt geresnių senelių net neina įsivaizduot
Tikrai neisivaizduoju, kaip galima nemylet savo vaiko o gal jus pervargot ir reiketu porai dienu kur nors vienai isvaziuot pailset/
Pilnai gali, ypac vaikui augant,atsirandant vaiko iprociams ir t.t.
As nuo savo negaliu atsiplesti
As nuo savo negaliu atsiplesti
Sunku ka ir pasakyt, kai nezinai visu aplinkybiu. Man irgi atrode, kad nemyliu savo vaiko, kai grizom i namus is ligonines nezinojau ka daryt, artimieji toli, jokios pagalbos, ir isvis mazai miegojo lelius, jokio poilsio diena nakti, vyras rasdavo reikalu kuo ilgiau negrizt namo, svetimas miestas jokiu draugiu, tad pykau ant to mazo vaikelio kad taip viskas sunku, kasdien zliumbdavau, grese skyrybos, nu zodziu buvo tiek daug visko neigiamo, nejutau jokios meiles, paskui pati save grauzdavau ir taip uzburtas ratas. Po kokiu 3men. uzsirasiau pas psichologe, o kai vyras mane isleido viena savais reikalais pusdieniui, tai grizau namo labai pasiilgus savo vaikelio i pasakiau maziui kaip ji labai myliu.
Labai dabar jaudinuos kaip atsilieps tokia neigiama patirtis pacioj kudikystej. O dabar kai berniukas prieina apkabina bucki duoda jauciuos tokia kalta kad neugebejau is karto pamilti ir labai suprantu tas mamas kuriom sunku pajust meile vaikui, tik kaip minejau reikia zinot aplinkybes.
Labai dabar jaudinuos kaip atsilieps tokia neigiama patirtis pacioj kudikystej. O dabar kai berniukas prieina apkabina bucki duoda jauciuos tokia kalta kad neugebejau is karto pamilti ir labai suprantu tas mamas kuriom sunku pajust meile vaikui, tik kaip minejau reikia zinot aplinkybes.
QUOTE(agute07 @ 2010 01 12, 09:52)
Pilnai gali, ypac vaikui augant,atsirandant vaiko iprociams ir t.t.
As nuo savo negaliu atsiplesti
As nuo savo negaliu atsiplesti
aš taip pat atsiplėšt negaliu neįsivaizduoju, kaip įmanoma nemylėti...man neįmanoma...toks bejėgis, mažytis glaudžiasi prie krūtinės...kokios daugiau laimės ir benorėti...
Manau, kad įmanoma, nors tai man atrodo labai baisu. Juk kiekvienas vaikas yra individualybė ir čia kažkas panašaus gaunasi, kaip kolektyve būnant - su vienais žmonėmis gali bendraut, o kiti žiauriai nervina, nors nieko tau atrodo nedaro blogo.
Manau mama tiesog pavargo ir yra depresijoje..reikia atitrukt, gerai pailset ir palepinti save...jei turit tokia galimybe, net negalvokit...grizusi pamatysit, kaip viskas pasikeis, manau visos mamos myli savo vaikus-kitaip ir but negali, o del vaiku namu, manau - tiesiog tai yra atskyra kalba!