Nemylėti savo vaiko.. Ar tai įmanoma?

o nuokad pradejo vaikas palaikyt teva ?
Papildyta:



Sutinku su tavim
Tikrai, juk turi sveika miela vaikeli, na pakentek kelis metelius, bus jam 5-6 metai ir savo reikaliuku tures ir i kiema vienas iseis, galesi su vyru ne tik pasibuciuoti.... O jei turetum serganti vaikeli, ka tada darytum....
Tikrai jei tik saulelydziai sudaro broblema , na o jei depresija, ar kita tai uzjauciu nuosirdziai

Perskaiciau Jusu istorija ir labai liudna pasidare, todel, kad labai jau istorija pazistama. Augau seimoj, kurioje mama nemokejo parodyti ar isreiksti savo jausmu. Na mano broli vyresni mylejo beproto, o manes ne. Ar bent to neparode. Nenoriu girtis, bet buvau begalo grazus vaikas, todel visi aplinkui mane mylejo. Jauciau visu meile, iskyrus savo mamos.
Jei Jus paziuretumet i tai mazo vaiko akimis, tai tikrai baisu. Prilyginti galeciau jausmui lyg rusyje tamsiam uzdarytas, kur salta ir dregna. Deja, mano mama isejo is gyvenimo anksti, kol as nesupratau, kaip ta klaida, nors ir ne mano istaisyti.
Pirmas ir pagrindinis dalykas, kuri padaryciau, jei buciau Jusu vietoj, tai atsiduociau atstatymui rysiui su vaiku. MESK VISKA I SONA, VISUS DARBUS IR DZIAUKIS AKIMIRKOM, KURIU NIEKDADA DAUGIAU NEBUS GYVENIME.
Namu ruosos darbai ar pan lydi mus visa gyvenima, ir jie niekur nepabegs.
Gal nebutina, taip drastiskai viska mesti, bet pradek palaipsniui ta meiles ugnele kurstyti. Pirma, kiekviena ryta, rask laiko paziureti i savo mieganti mazyli, svelniai pazadinti ji buciniais ir kad pirmas, ka jis isgirstu ryte, tai butu MYLIU TAVE. Zinau, kad pradzioj gal sunku, ypac kad abejoji zodziu teisybe, bet pabandyti reikia. Kai jau rytiniai tokie pasisveikinimai bus kasdienybe ir jau priprasi, zenk kita zingni, jei randi laiko ziureti filma ar pan per tv, tai per reklama pasiimk savo vaikuti, paglostik, pabuciuok, o geriausiai pasiausti, na pasijusk lyg maza butum. Pasistenk, kad tai taptu kaip tradicija. Tada naktinis migdymas butu kitas zingsnis. Stenkis veliau bent keleta kartu per diena pasakyti myliu savo mazam angeliukui. Nesakau, kad greitai, bet meile prades augti ir dideti. Tikiu, kad jausies laiminga, kai sirdyje degs didele didele meile vaikui.
Tik neakcentuokites, kad Jus tokia pasaulyje viena, jei neklystu Albertas Kamiu rase romane "Svetimas" kai nera jokio rysio su mama.
Linkiu, kad Jums ir Jusu vaikui pasisektu. Nieko nera geriau, kaip jausti meile ir gauti meile is savo vaiko.

Na, Dievaži, neįsivaizduoju, kaip galima nemylėti tokio Angelo, kaip savo mažo vaiko. Kol neturėjau dukrytės, net nesuvokiau, kad gali būti toookia stipri meilė. Meilė vaikui. Man - tai nepakartojamas jausmas, atsiradęs savaime kartu su dukrelės gimimu. Galėčiau į ją žiūrėti dieną - naktį. O kai žiūriu į miegančią - net širdis sąla.

Tačiau aš pati užaugau didelėje šeimoje ir mama mumis labai rūpinosi, bet meilės matyt per tuos rūpesčius ir pritrūko. Dabar sutariam gerai, bet neprisiverčiu mamai garsiai ištarti "Aš Tave myliu", nors mintyse taip galvoju.

Gabby27 nuostabiai parase, tai yra sventi zodziai apie mama ir jos vaika

Na manau galima,jeigu tas vaikas nelauktas,neplanuotas,sujaukes ateities planus,nuo nemylimo vyro ir pan.juk visokiu moteru yra,biologiskai beveik visos gali susilaukti vaiku,bet meile tai gamtos neduota arba ji atsiranda gimus vaikeliui ir juo rupinantis arba ne,turio asmenini pvz:mano tevo motina niekada nenorejo vaikumtiesiog nemegi ju,mano tevas buvo netyciukas,visai jo nemylejo,netgi per jos neprieziura mano tevas neteko inksto nes patovei buvo nedavalges,ir niekas nekreipdavo demesio i jo skundus kad jam ka skauda.Beje noriu pabrezti kad jo motina buvo ne kokia asociali ar pan,bet aukstas pareigas tuo metu uzemusi vyr buhaltere.To pasekoje tevas mano uzaugo lygiai toks pats,musu sus sese nemylejo visai,o mociute mes esam mate tik pora kartu gyvenime,ir dabar nerodo jokio noro bendrauti
As manau motinyste tikrai duota ne visoms,nes tikrai yra moteru kurioms tie vaikai tik trukdo ju asmeniniam profesiniam gyvenimui,kai tokios moterys susilaukia vaiku,tie vaikai uzauga nelaimingi

Niekada nesupratau, kaip meile vaikui yra susijusi su meile jo tevui, ar tos meiles nebuvimu..man tai niekaip nesusije.

Aš lygiai taip pat, nerandu ryšio tarp šių dviejų dalykų.

gal prisimenat, pries keleta metu, laidoje bedu turgus, buvo atvykusi mergaite jauna, kuria isprievartavo, ir ji pastojo, visgi ji susilauke vaikelio, nes mylejo ji, nepaisant to, kad jos mama ja su gimusiu vaikeliu isvare is namu, neturejo nieko, ir visgi isgyveno, kai mergaite rode toje laidoje, jai jau buvo kokie metukai...tai va,

Gal čia truputį kitokia situacija. Mūsų mmytės niekas iš namų nevaro. Manau turi geras sąlygas auginti vaikelį, bet su savo jausmais nesusitvarko.

Kadangi nelabai žinom visos situacijos, tai labai sunku komentuoti šį atvejį.
Na kiek domėjausi, o apie tai skaičiau nemažai, tai didele įtaką tam turi šeimos vizija sukurta dar vaikystėje. Na pavyzdžiui, gal Jūsų tėvų šeimoje nebuvo labai darnu. Gal tėvai buvo išsiskyrę. O gal Jums būnant mažai buvo koks įvykis lėmęs jausmų trūkumą ir susvetimėjimą.
Iš savo atvejo prisimenu, kad skaudžiausias buvo vienas nereikšmingas įvykis. Kai aš papasakojau mamai kažkokį įvykį su manim. Nors tai tikriausiai buvo kažkas nereikšmingo. Kai išgirdau vakare savo mamą pasakojančia šį įvykį draugei visiškai užsidariau. Daugiau niekada jai neišliedavau savo jausmų. labai dėl to gailiuosi.

Tikriausiai įdomu, kodėl šia tema tiek domėjausi? Na galvojau, kad jei vaikystėje laimingos šeimos vizijos neturėjau, tai ir savo niekada nesukursiu. Visiškai nenorėjau vaikų. Siekiau tik karjeros, o laimę patirdavau tik darbe. Buvau toks šaltas darboholikas. Draugai ir giminės nepatikėjo, kad užsimaniau vaiko sutikusi savo žmogų.
Dabar esu beproto laiminga. Labai labai myliu savo maža žmogeliuką. Aš visa savo meilę turiu kam atiduoti ir mano du žmogeliai yra tuo laimingi.

Labai norėčiau Jums padėti užkurti tą ugnelę meilės savo vaikui. Žinau tvirtai, kad Jus mylit savo vaiką, nes Jus kamuoja šis klausymas. Tos kurios nemyli, tai nesikreiptų pagalbos.
Gal ir nelabai norit patikėti mano ta paprasta sistema, bet tikiu, kad ji padėtų.
Apkabinimais, paglostimais, tuo artumu ir bendravimu, pasakymu VAIKELI MANO AS TAVE LABAI MYLIU Jus padarysit labai daug.
jei reikėtu pagalbos rašykit
SEKMES

Mano tevų šeima nebuvo (ir nėra) iš darniųjų, tačiau aš savo vaikutį be proto myliu, labiausiai už viską pasaulyje.

Mano šeima taip pat nebuvo darni, tiksliau mama vis netinkamus vyrus pasirinkdavo. Bet aš padarysiu viską, kad mano mergaitė turėtų gražią šeimą. Aš kaip tik žinau, kokia neturi būti šeima. Taip kad, vaikystės šeimos modelis neturi būti įaugęs į kraują.