Nemylėti savo vaiko.. Ar tai įmanoma?

Su dideliu susidomėjimu perskaičiau visą temą. Kiek daug visokių istorijų... O temos autorės jausmai ir išgyvenimai yra labai natūralūs ir normalūs. Į psichologą pagalbos verta kreiptis vien dėl to, kad greičiau padėtų jums susidėlioti savo gyvenimo prioritetus (o tai jums nebus labai sunku padaryti, nes labai puikiai reiškiat savo mintis ir pati žinot ko norite). Kadangi pati esu baigusi psichologiją, tai yra tekę analizuoti daug sudėtingesnių situacijų, ir galiu pasakyti, kad Jūsų mintys ir jausmai tikrai nėra nei smerktinos nei kažkokios blogos. Ne visos mamos yra tos tikrosios MAMOS, ir ne visos turi ir gali tokiomis būti. Juk neveltui žmones skirstom į visokius flegmatikus, cholerikus ir t.t.(o kur dar skirstymas pagal zodiako ženklus). Tai ir motinos yra skirtingos ir ne visoms vaiko ar šeimos poreikiai yra aukščiau savųjų. Sėkmės!

labas vakaras,

Insomia, isiklausyk darsyk i sitas dvi citatas:





Pritariu sioms mamoms visa sirdimi, mano istorija labai panasi. Galiu speti, kad esi labai jauna. Kai gime dukra, man buvo 23 - lyg ir ne taip mazai, bet oj kaip ne laikas dar buvo motinystei... bet taip jau susikloste... Ir kai visi man aiskino, kokia laiminga turiu buti, as galvojau tik apie tai, kad visi mano bendramziai draugai ir drauges daro karjera arba bent jau eina i kazkoki darba, savaitgaliais kazkur isvaziuoja ir t.t., o as sedziu kiauras dienas namie su klykianciu rysuleliu, kuris yra visos mano nedalios saltinis... Ir nei vienai dusiai pasaulyje, nei vyrui, nei mamai, sesei ar draugems nedrisau uzsiminti apie toki siaubinga dalyka - kad as nemyliu savo vaiko, nenoriu jo, noriu vel buti netekejusi, be isipareigojimu, be tos virves ant kaklo... O galvon buvo ikaltas nuostabios, besisypsancios, buciuojancios rausvaskruosti kudiki mamos paveikslas (geriau pagalvojus - istrauktas is zurnalo reklamos ar Holivudo filmo). Ir as taip jo neatitikau, ir nuo to daresi trigubai blogiau...

...nuo to laiko praejo daugiau kaip 16 metu... Kas buvo ?.. As tiesiog uzaugau, kartu su dukra, ir atejo nuostabus metas, kai supratau, kad nieko nuostabesnio uz ja mano gyvenime nera. Kad gali tureti n vyru, darbu, hobiu, apkeliaut puse pasaulio, bet nieko nera nuostabiau uz vaikus. Ir tada i sita pasauli atejo Zuvedriukas... O dukra ? Ji problematiska paaugle - na kas gi tokiam amziuje nera problematiskas ?.. Bet myliu ja be galo, nors buciuot ji neprsileidzia ...

...ji ateis, ta meile, patikek... o kad ateitu greiciau - patarciau tau pirmiausia ne eiti pas psichologa ir ne su vyru sneketi, o issiprasyt kad artimieji isleistu isvaziuoti vienai kur nors savaitgali. Ir tada, vienui viena atsisedus ant juros kranto, o gal parke ant suoliuko, apgalvok visa savo siandienini gyvenima. Pagalvok, ko tu is gyvenimo nori - ne po 20 metu, o siandien. Ir galvok ne apie vyra ar vaika, o apie save. Gal tu nori iseiti i darba, gal testi mokslus ar pradeti naujus ? O gal atvirksciai - aplinkiniai spaudzia, kad reikia reikia 'ka nors' veikti, o tu noretum dar metelius pasedet namie ?.. O gal tau butinai, na butinai reikia istrukti i kelione, na jei ne i Turkija, tai bent i Nida, nes jau ciuozia stogas ?.. Ir kai rasi atsakymus i situos klausimus, keliaudama namo nusipirk buteli gero vyno ir susede su vyru aptarkite, ka is tu noru galima ivykdyti ir kas galetu padeti. Tikiu kad turi geranoriska ir suprantanti vyra. Ir, patikek manim, kai sugebesi susitvarkyti savo gyvenima - kad ir kaip egoistiskai tai skambetu - gyvenimas atrodys daug sviesesnis, o vaiko rankytes tokios siltos siltos...

Atsiprasau uz kiek padrikas mintis, linkiu dideles sekmes ...

Tikriausiai buvot dar labai jauna (sprendžiant dėl sesijos), lyg "pagauta, pririšta" vaikelio, turėjot gyventi jo, o ne savo ritmu ir buvimas be vaiko buvo tarsi gyvenimas kaip anksčiau- sau ir dėl savęs, darant, ką nori ir kiek nori (kad ir tas TV žiūrėjimas). Graužtis dėl to neverta, kas buvo tas, juk dabar turit puikų ryšį su vaikais

Jau ne viena sake,as pasikartosiu. tau reikia pailseti,bent viena diena kur nueiti be vaiko.skirti laiko sau. man daznai buna skundziuosi,kad visur su vaikais,negaliu sen,negaliu ten.noriu i sokius,noriu i kirpykla.pries savaite buvau diskotekoj ir visa laika ten budama galvojau apie vaikus,kaip pasiilgau ir kaip noriu buti su jais.tada suprantu,kad man geriausia seimoje,nieko neprarandu nenuejus i diskoteka ar siaip kur.nukrypau nuo temos bet manau ir tau reiketu pabuti be vaikucio ir suprasi,kad ta meile yra

Man net sunku isivaizduoti,kad galeciau nemyleti savo nuostabiausio zmogucio pasaulyje Tai mano didziausias turtas ir graziausias kurinys kuri esu maciusi gyvenime

Insomia, gal turi zmogu, kuriuo gali pasitiketi ir viska papasakoti. Gal turi gera drauge, kuriai gali patiketi viska ir ja pasitiketi. Jau vien tai, kad parasei cia ir uzvedei sia tema rodo tai, kad tau ne tas pats ir tu nori spresti savo problema. O jug galejai nerasyti ir toliau gyventi taip nejausdama didelio rysio su vaiku. Bet tau atrodo, kazkas ne taip ir tu nori klausti kodel, ar tai normalu, ar taip turi buti. Saunuole, jau padarei pirma zingsni. Ir toliau eik, issipasakok pirmiausia tam zmogui, kuris tavo manymu tave suprastu. Ir tikrai nepabijok eit pas psichologa. Pas mane su vaiku kitos problemos. As be galo myliu ji tik jis pas mane agresyvus. Bet dabar bendrom jegom su vyru ir psichologe radom daug sprendimu ir mums yra zymiai lengviau. Ir po truputi ismokom, kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj. Bet turejo viena psihologe kuri mums nepatiko, galejom spjauti ir nebeiti bet mes ja pakeitem ir dabar viskas ciki. Svarbiausiai nenuleisti ranku, ir noreti padeti sau ir savo seimai.
O del kai kuriu cia issakytu smerkianciu komentaru tai mazu maziausiai yra negrazu. Cia raso savo problemas ir sie zmones yra labai pazeidziami ir begalo jautrus. Reikia stengtis issiklausiti ir butent dabar padeti, o ne prikaisioti del praeities kad prisidirbai ir pats kaltas. ""Meskit i mane akmeni, kuri be nuodemes"". Viska galima parasyti ir grazioj formoj. Reikia dirbti su dabartim, o ne grauzti zmogu del klaidu. Taip zmogu dar labiau galima suzlugdyti ir jis visai nieko nebenores sau padet, nes galvos, kad jau beviltiska. Kas jau padaryt padaryta.
Sugalvok ka tu labiausiai megsti daryti ir ka galetum padaryti su savo vaikuciu. Nueik i foto salona padaryk menisku nuotrauku vaikui. Dalyvauk konkursuose, siusk vaikucio nuotraukas i zurnalus. Atsiras noras laimeti, sekti zurnalus, kuriuose atsiranda tavo vaikas. Cia tik pavizdys, nes patys sugalvokit kas labiau priimtina jums. Kartais tokie mazi zingsniukai isjudina labai ir pamatysi kad visai kitaip ziuri i savo vaika. As tuo tikiu ir reikia sau sakyti, kad taip ir bus. Ir nepamirsk saves. Pasisamdyk aukle nors viena karta i savaite keliom bvalandom, kad nueitum i filma ar ten kur pati labiausiai nori. Ir pasiilgsi savo vaiko ir tau rupes kaip tas vaikutis, o tai ir yra meile. Ir nereikia lyginti save su kitom mamom. Tu esi tokia kokia esi ir manau, kad viska ispresi. Ir pradek dirbti su savim siandien ir dabar sia minute. Kai man buna sunku as kartais sakau sau as esu laiminga, turiu mylima vyra mylima vaikuti, esam sotus ir laimingi, sveiki. O visa kita patys susikursim.
Nu ir prirasiau cia.
Sekmes
Na linkiu tau tik kuo didesnes stiprybes.

neisivaizduoju, kaip galima nemylet savo vaiko, as vien del to dziaugiuosi, kad gimiau moterim, nes turiu tokia galimybe buti mama ir mylet savo pati paciausia ir pati nuostabiausa suneli

Moteris gali ne tik gimdyti vaikus ir auginti juos, yra daug idomesniu ir malonesniu dalyku gyvenime, negu keist pampersus..

taip, tu labai siaubingas ir nieko vertas žmogus.

gimdyt niekas neverčia. čia kiekvieno pasirinkimo teisė.

Atsipeikėkite. Akivaizdžiai išminties neužteko visą temą perskaityti prieš nuomonės parašymą...

As gi neatsisakiau jo, nenuzudziau, as ji auginu, maitinu, ir kiek galedama bandau myleti.

geriau jau atiduoti tiem, kas jį mylės.