Nemylėti savo vaiko.. Ar tai įmanoma?

Taip, reikia pasikalbet su vyru. Pasipasakot ka jauti, ko nori, kaip jo pasiilgus lauki ir kaip tau atrodo, kad sunus trukdo. Kalbek viska atvirai ir suzinosi daug nauju dalyku apie savo seima Man irgi vaikas trugde, ir labai, kol neperstaciau savo galvoje vertybiu. Kol nesusireguliavau, kas svarbu o kas nelabai. Jeigu tau svarbu kasdien tvarkytis (plautis, sveistis, gaminti super patiekalus) tada vaikas trugdo, nes nori padeti arba zaisti. O man tai jau nesvarbu
Tu negyveni taip kaip nori, cia problema. Reikia koreguoti savo norus.

pasikalbeti su vyru - gera mintis. idomu, kaip jis jauciasi? ka jis zino apie tavo jausmus vaikui ir jam?

manau, kad tavo atveju geriausia butu pradeti nuo asmeniniu konsultaciju. problema, panasu, ne vaiko ar vyro, o tavo pacios.

papasakosiu, ka jauciau, kai gime mano pirmagimis. pastojau netiketai. atrode, kad vaikelio jau noreciau, bet su vyru dar nebuvom susituoke ir nieko rimto neplanavom. nestumu dziaugiausi, bet buvau susikoncentravusi is esmes tik i save, savo jausmus, pujucius, apie vaika beveik negalvojau. dabar manau, kad visa ta laika tikejausi, kad pagimdysiu, ir mano kunas, mano laikas - kuri tuo tarpu "paskolinau" manyje auganciam kudikiui - vel priklausys tik man. deja, deja - paaiskejo, kad gimdymu niekas nesibaigia, viskas tik prasideda. vaikelisi buvo nebe pilve, bet mano kunas vis tiek priklause jam - galejau miegoti tik tada, kai miega jis, mano krutys buvo pilnos jam skirto pieno, mano laikas, dienos darbai sukosi apie ji. jauciausi apgauta ir pagauta lyg kas butu nutveres mane uz uodegos ir prikales prie sienos. pavydejau vyrui, kad jis gali ramiai miegoti ir iseiti i darba, ir labai pykau ant jo.

drauges man pasakodavo, koki nuostabu seimos artumo jausma jos patiria, kai tryse su vyru ir vaiku sukrenta vakare i lova, kai vaikas pesioja jas uz plauku ir tt. nieko panasaus nejauciau, jokio artumo, jokios isivaizduotos euforijos. bijojau prisiristi, bijojau atsiduoti, bijojau duoti. suvokiau, kokia svarbi ir reikalinga esu kudikiui, jauciau didele atsakomybe ir rupesti, todel stengiausi viska daryti "teisingai" - ir jauciau nuovargi, nora pasitraukti, pabegti, susigrazinti ankstesniąją save.

ar aš mylejau savo vaika - manau, kad taip. bet kartu jauciau daugybe priestaringu jausmu, kuriuos reikejo isgyventi, su daugeliu dalyku reikejo tiesiog susitaikyti, man paciai subresti, atsikratyti savo baimiu. daug ko ismokau - vaikai prisidejo prie to, kad igyciau ramybes ir isminties, drasos ir atvirumo, lankstumo ir kurybiskumo, mokejimo atpazinti ir reiksti jausmus... meile vaikams ir motinystes suvokimas neatejo is karto.

Eik viena, po to gal bus drasiau ir su vyru pasikalbeti ?
Vaikas isties yra didziule laime jei buciau gimdzius labai jauna, manau, buciau nesugebejus to suprast...betkokiu atveju vaikas ateina tada, kai to reik
laikykis viskas normalizuosis
man labai grazu, kai tevai dar jauni, o vaikas jau didelis. drauges dukrai 18 metu, o mano sunui tik 2,5 metukai...

matau kad tikrai sunku tau,bet viskas turi praeit pamatysi jog ir su vaiku galite visi trys nuveikti daug puikiu dalyku ir praleisti graziu akimirku.stiprybes tau ir maziau galvok kad tau nerypi vaikas.

Pirmiausia reikia eiti tėveliams, aptart problemą, sprendimo būdus, o paskui ir kartu su vaiku. Čia pas vaikų psichologą. O pas suaugusių, jeigu neturit santuokinių problemų, eisite viena.

Visiškai pritariu. Visą šią išgyvenimų skalę jaučiau ir tebejaučiu ir aš.

ragnez parase viska ir apie mane, tik ***** as jau ne jauna Ir kaip sakiau, po metu kazkur pradejau jaustis mama.
Sekmes autorei

man taip pat buvo, dėl to vengiau septynis metus antro- patikėkit su antru viskas paprasčiau, aiškiau...

nu cia dabar

Visokiu yra visokiu mamu reikia, nemanau jog ir jus tobula . man is vis mamos kurios perlenkia lazda del vaiku taip pat kvailai atrodo, turi buti visur saikas. Cia tik mano nuomone

Man turbut niekad nebuvo kilusi mintis,kad as nemyliu savo vaiko. Taip be abejo, bunu ir kartais pikta,ir suirzus del vaikelio,bet suvokiu,kad taip turi buti,tai motinystes dalis. Kai vaikas tik gime pirmi menesiai buvo sunkus,kaip ir visoms. Turejo praeiti siek tiek laiko kol suvokiau jog negaliu daryti to ka dariau pries tai. Ir pykdavau viduje ant saves ir su vyru pasipykdavau, turbut is pavydo ,kad jis tarsi ir turi savo ankstesni gyvenima,eina i darba, bendrauja su zmonemis, gali ilgiau pamiegoti. Va ir dabar kai vaikas jau paauges, bet vis viena labai prie manes prisirises, as negaliu prisest nei minutei,vaikas visada prie manes, o vyras gali pasedet prie kompo, paziuret telika. As sito padaryti ramiai,be jokiu blaskymu negaliu. Manau viskas ateina su laiku, tas supratimas,kad gyvenimas tesiasi ir jis nera blogesnis negu pries tai kai dar nebuvo vaiko. Tik tapo jis kitoks (nezinau kam geresnis,kam blogesnis,kam toks pats),bet tiesiog kitoks,su kitomis gyvenimo spalvomis.

As jau ismokau gyventi kitaip negu pries tai. Ir jau suvokiu,kad taip tikriausiai ir turi buti ir tai man jau teikia dziaugsma. Kitaip(be vaiko) as jau gyventi nebegaleciau,nes neisivaizduoju savo gyvenimo be jo. Jis yra ir bus, ir nieko keisti as nenoriu. As myliu savo vaika ir myliu savo gyvenima.

O as tai visai suprantu temos autore. Man tas pats buvo pries desimt metu Gimus dukrai, nemylejau jos Bet rupinausi normaliai. Bet kai jai buvo 3 menesiai, anyta pasiule, kad jai atvezciau ir palikciau menesiui (nes man buvo sesija).
Taip ir padarem. Zinokit, per ta menesi visai jos nebuvau pasiilgus (net ne karto ir neaplankiau, nes buvo kitam mieste, toli)
Ir dar gerai atsimenu, kad po to menesio jau pries vaziuojant jos atsiimti, vis tempiau guma. Sakiau vyrui, ai, nevaziuojam penktadieni vakare, geriau TV paziurekim. O nuvaziuosim sestadieni ryte
Tai taip ir padarem

Nu nesuprantu as saves, kas buvo mano galvoje tada Paskui per keleta metu ta meile dukrai visgi atejo, nors ir labai palaipsniui. Dabar jauciu, kad myliu visa visa sirdimi Ir kuo toliau, tuo labiau! Jai jau desitm metu, bet as tiek daug su ja bendrauju, mes kalbames apie gyvenima, ji atveria savo sirdi, pilnai pasitiki. As su ja praleidziu labai LAABAI daug laiko, domiuosi viskuo, kas vyksta jos gyvenime. Musu rysys dabar yra nuostabus!

Bet va tas menuo, kuri jos neauginau ir tiesiog atidaviau ja svetimiems, tai labai mane slegia. As save vis kaltinu. Ir ypac bijau, kad kai dukra uzaugs ir tures savo vaiku, pasmerks mane, nes TIKRAI nesupras, kaip galima taip pasielgti su savo tikru vaiku, mazu kudikeliu Nes as ir pati dabar to nesuprantu!!!!!!!

Antra dukra tai myliu nuo pirmos sekundes, nebuvo tokiu keistumu

Temos autorei linkiu sekmes. Labai tiketina, kad ta meile vis tiek galu gale ateis.