QUOTE(Griuk negyvas @ 2009 06 04, 10:28)
Truputi papasakosiu. Nenoriu gilintis i tai.
Gime jis isprievartavimo pasekoje. Tevai senamadiski, todel tusprende, kad kas nekaltybe ateme, su tuo turiu likti visam gyvenimui. Su vaiku ir jo tevu gyvenome nepilnai 8 metus. O vaiko savo man ne kiek negaila. Nes kai jo tevas mane smaugdavo ar dauzydavo, tas stovedavo ir juokdavosi. Paskui, kai lanke mokykla, vogdavo, begdavo is pamoku, ju neruosdavo, nuolat meluodavo. Kaip ne mano vaikas. Mano kovos buvo bevaises, todel uzkniso, ir atidaviau ji jo tevui. Viskas.
O antraji beprotiskai myliu. Del jo ir savo gyvybe atiduociau, ir dar kieno nors, jei tik reiktu...
nenusiseke gyvenimas tavo, bet tema apie vaika. o vaikas tavo toks nes mate sita gyvenima, sunku ziauru ir jis nera kaltas, kalti esate jus tevai, tavo tevai ir ttt, bet ne jis. jei rasai cia, tave tai kankina, jei kankina - nesi laiminga, todel nueik pas psichologa, ismok atleisti sau, nejausti pykcio, nes tai tau apsunkina dabartini gyvenima. ir SM nesuteiks tos pagalbos, kurios reikia Tau, kad galetum ziureti i savo vaika, gal ne toki koks turejo buti, bet nekaltinti nejausti pykcio, auginti kitus vaikus ir buti laiminga
sekmes Tau ir patikek, nebutina visko tempti vienai, Tau tikrai gali padeti psichologas