Kas ir ką mąstot apie ketvirtą?

tai kad nevaidina čia niekas - baikit.. Tiesiog išsakė nuomonę, kitokią nei jūsų. Ir apie požiūrio siaurumą nereikia - mes nepažįstame viena kitos, tad nespręskite. Jūs pati sakote, kad esame skirtingi, bet tuo pačiu metu keistokai reaguojate.

Ir dar - ar taip sunku patikėti, kad kažkas, turintis tokią nuomonę, kaip Una, ja dangstosi. Ką turite omenyje - dengiasi? Ar ji negali būti tikra ir nuoširdi. Nenoriu tikėti, kad jūs taip mąstote.

Aš asmeniškai vaikus auginu nė negalvodama, kad jie mane karšins/prižiūrės/dalysis ir kaip jie tai darys. Kiek įmanoma padarysiu viską, kad jiems nereikėtų manęs karšinti savo gyvenimo, savo vaikų ir savo sveikatos sąskaita. Bet bus kaip bus. Juk dabar tikrai ne tie laikai, kad reikėtų užpečkyje pas kažkurį vaiką tupėti. Yra visa soc. gerovė.

Mane papiktino išsireiškimas, jog neva atsisakoma tėvus karšinti dėl vardinių drabužių. Jei tikrai NUOŠIRDŽIAI žmogus taip mano - tai labai apmaudu, kad požiūris toks siauras. Sunkus ligonis reikalauja šimtaprocentinio artimojo atsidavimo, kuris aukoja visas savo svajones, siekius. Ir tas pasipuikavimas "vat aš slaugiau ir karšiau ilgus metus" vėlgi dvelkia puikybe ir kito sumenkinimu, nes kiti, nekaršantys, tai jau tėvus vos ne į mašiną iškeičia

Aš taip nemanau, bet dažnai girdžiu argumentus, kad žmogus negali būti laimingas, jei iki pilnametystės neišmaišo viso pasaulio, jei tenka riboti savo poreikius (ne maistui ir drabužiams, bet gurmaniškam maistui ir naujiems, madingiems drabužiams), juk ir šioje diskusijoje dėl vaikų skaičiaus ne kartą tas argumentas minėtas. Mano tėvų ir mano šeimos patirtis rodo, kad kur kas didesnis turtas yra galimybė pasitikėti savo tėvais ir vaikais, kad tavęs neapleis nelaimėje, kad mylės net neįgalų, kad esi svarbus ne tik tada, kai gali duoti finansinės naudos. Juk neliepiu gyventi mano pasaulyje, man svarbūs vieni dalykai, jums kiti, tiesiog noriu ir turiu teisę pasakyti savo nuomonę, nes ji ne teorinė, o pagrįsta patirtimi. Gal būt kam nors reikia tokio padrąsinimo, kai tenka rinktis, gal lengviau priimti sprendimą, žinant, kad tai ne pasaulio pabaiga.
Ir, jūsų nusivylimui, nesijaučiu jokia Motina Terese, nes tik atidaviau skolą tėvams, o ne rankiojau kirmėles iš pūvančių vargšų svetimos šalies gatvėse. Netgi nesijaučiu galinti dirbti, kaip daugybė slaugytojų senelių namuose, nes vargu ar užtektų jėgų ir meilės taip slaugyti svetimus, kartais sunkaus charakterio, įnoringus ligonius. Lenkiu galvą prieš tas moteris, kurios vos ne už minimalią algą tą darbą atlieka ne 5, 10 metų, bet visą savo darbingą gyvenimą, su įsismelkusiu į plaukus ir odą ligonių kvapu, su depresija ir stuburo išvaržom. Galit tikėtis, kad kai mums tokios slaugos prireiks, dar atsiras svetimų žmonių, norinčių dirbti tokį darbą. O jei neatsiras, tuomet bus priimtas įstatymas, leidžiantis "oriai" numarinti tuos, kurių nėra kam slaugyti. Išeitis visada atsiranda, bet ar tai žmogiška?

Jei kalbate apie eutanaziją, tai ten pagrindinis kriterijus yra laisva žmogaus valia, o diskutuoti šia tema nemanau, jog yra prasmė, nes tai opus klausimas ir "sunki" diskusija moraline prasme. Antra, tai, jei seni, neįgalūs žmonės būtų tokie "niekam nereikalingi", ką bandote įteikti, niekas taip nesistengtų tobulinti spec. įrangą, niekas nekurtų studijų programų, kuriose būtų mokoma, kaip dirbti su tokiais žmonėmis, niekas neinvestuotų milžiniškus pinigus į soc. rūpybos ir sveikatos sritis, niekas nesistengtų išrasti naujų vaistų. Gaila, kad Lietuvoje situacija dar ganėtinai prasta, lyginant su Skandinavijos, Vakarų valstybėmis, bet tikiu, jog ir čia vieną dieną ori sentavė bus prieinama kiekvienam. Ir tikiuosi nebandysite šių žodžių privesti iki to, kad "daug geros įrangos, gerų senelių namų, bet vaikams nusispjauti" - netiesa. Reikia džiaugtis, kad gyvename amžiuje, kai tiek vaikas, tiek senelis turi visas soc. garantijas, kai žmogaus gyvenimą galima prailginti, o sveikatą pagerinti, tobulėjančios medicinos dėka, bet kiekvienas mato, ką nori matyti. Kai kas gal kiekvienoje naujovėje mato tik "susvetimėjimą" ir "nedėkingumą".

Neverta suabsoliutinti, kas buvo jūsų tėvų šeimose, ar kaip jus augino, tai nereiškia, jog visose šeimose nebuvo artimesnio ir stipresnio ryšio Ir buvo normalu vaikais neužsiimt.
Jūs dar labai jauna, mano brolis turbūt vyresnis už jūsų mamą ir seseriai jau 50, tai aš asmeniškai ir mačiau, ir augau šeimoje, kurioje laiko vaikams visada rasdavo. Net mano mama 70+ ir tai tokių prisiminimų neturi, visad pabrėžia, kad su kt.vaikais augo be galo mylimi.
Ir kaimuose, ir miestuose ir dabar pakankamai tėvų, kuriems savi vaikai "savaime suprantami" ir irgi prisimenami, kai kažką iškrečia ir reik baust.Ir net nepriklauso nuo vaikų skaičiaus, sėkmingai galima ryšio ir su vienu-dviem neturėt..

Nura, tai zinoma, man labai suprantama aktyvia senatve, pati esu uz tokias iniciatyvas savo regione/parapijoj, pati save isivaizduoju senatveje darancia n plius simta darbu...
ne apie tai kalbejau.
mes jau taip toli pazenge, kad patys zmones, ir mes, ir AS, norim buti atiduoti, nes tiesiog "neapsimoka" buti kitam nasta.
beje, susvetimejas tikrai tarp visos tos pazangos slepiasi, ir kaip reikalas.
esu nemazai pakeliavus. pvz vokietijoj nuemigrave lietuviai labai pozityviai yra pareiske, jog matosi su savo tevais keliskart i metus, ir jokiu pykciu . (automatiskai tiek ir anukai mato senelius.) pasiekta pazanga. nusiziurejo i vokiecius ir tokie patapo.
taigi, slowly, slowly....
gerai tai ar blogai, ar neutralu - velgi kiekvieno moralines pozicijos.

Visko buvo, žinoma, tačiau ankščiau kaimuose gyvenę žmonės buvo per daug užsiėmę šienavimais, ravėjimais, gyvulių priežiūra ir tikrai mažiau dėmesio vaikams skirdavo Plius mano močiutė dar augino du svetimus vaikučius, nes jos pusesserė buvo prisidariusi 11 vaikų ir murkdėsi skurde negalėdama jų išlaikyti (čia Suvalkijoj veiksmas vyko).

Kažin ar mažiau, nei dabar statistiškai minimos kiek , 7 minutės per dieną? Kiek linksmiau atrodo naujesnis tyrimas apie ikimokyklinukus.
Anuomet vaikai dažniausiai darbuodavosi kartu su tėvais, valgydavo visada kartu, net į gegužines senimas vienų jaunuolių neišleisdavo, eidavo kartu .

Gūdžiais sovietiniais laikais tokios statistikos niekam nebuvo aktualios, kaip ir nebuvo aktualu, kiek vaikų buvo mušami - nes juk buvo norma, kaip čia vaiką be beržinės košės išauginsi Dabar savaitgaliais parkuose irgi daugybė jaunų šeimų, pilnos žaidimų aikštelės, pajūriai, pramogų centrai

zodziu, nebuvo, nera -auksiniu laiku .
tik noretusi, "jog vaikai - tevai - seimos" - si struktura nenyktu, gyvuotu su visu zmogiskumu, taip sakant.
kuo maziau instituciju, kiek imanoma, jei tai imanoma.

is svetimo partnerio, kuri pamilstame, reikalaujame to/ano - kitaip juk rysys net neegzistuotu be abipusiu mainu - o tevai, mat, neturetu nieko" is suaugusiu vaiku tiketis, nes "nenori jiems tapti nasta."

na, kaip malonu jus paskaitinėti, net jei ir off-topic apie karšinimą pradėjot kalbant apie ketvirtą vaiką
dėl karšinimo man patinka vienas anekdotas: ,,Kalbasi vyras su žmona: ,,Auginam tuos vaikus, rūpinamės, stengiames, kad tik būtų, kas senatvėje vandens stiklinę paduotų. Bet va galvoju - o jei aš to vandens nei velnio senatvėje nenorėsiu?!"
tad gal nereikėtų vaikų auginti dėl tos stiklinės. Nei pirmo, nei ketvirto.


Papildyta:

Mano žiniomis šeima yra aukščiausio lygio, universaliausią socialinė institucija, kurioje tenkinami beveik visi biologiniai, socialiniai ir psichologiniai individo poreikiai (nuo maisto gamybos ir kojinių skalbimo iki socialinio statuso siekimo, bendravimo, slaugos ar mažamečio priežiūros ir t.t.). Valstybinės ir visuomeninės institucijos turėtų tik prisidėti arba pakeisti kokią nors funkciją, jeigu šeima neišgali pati.
tad pritariu given444 - tegyvuoja šeima

Sprendimą geriausia priimti remiantis sava situacija, poreikiais ir galimybėmis...