QUOTE(Subjektyvi @ 2015 06 15, 12:09)
Bet jūs, Pilango, Nura ir Mrs., rašote tai, kas yra neadekvatu Lietuvai. Ką jūs rašote apie JAV, Norvegijos ir pan. senelių namus su klubais, pramogom, puikiu servisu ir maistu, visom paslaugom, tai prie ko čia Lietuva?! Lietuvoje to nėra, nieko tokio nėra. Lietuvoje senelių namai tokie pat baisūs ir oficialiai socialiai nejaukūs kaip vaikų namai bei internatai. Buvo bandymų atidaryti šiuolaikinius privačius senelių namus Birštone, tokius kaip kitose šalyse, su teisinga vizija, bet kiek žinau jie užsidarė, nes nepasiteisino.
Subjektyvi, yra tų gerų senelių namų. Faktas tik tas, kad jie tikrai ne iš pigiųjų, nes mėnesio kaina nuo 500eu prasideda. Esmė tame, kad slaugyti sunkų ligonį namuose reiškia vienam iš artimųjų mesti darbą ir už kelių šimtų eurų pašalpą bandyti išgyventi - ne gyventi.
QUOTE(_una_ @ 2015 06 15, 12:16)
Dar kitaip tai vadinasi - šioje visuomenėje nėra vietos senukams. Kaip ir vaikams. Nors niekada dar žmonijos istorijoje taip patogiai ir lengvai negyventa, bet vis mažiau noro save dalinti ir vis daugiau - griebk iš gyvenimo kiek gali. Deja, nuo to laimingesnis žmogus netapo, dabar jau kiekvienam reikia po asmeninį advokatą ir asmeninį psichologą.
O ką pasakysite apie darbus praradusius, depresija sergančius jaunus žmones, kurie slaugo labai sunkius ligonius ir dėl to turi visiškai užmiršti save, savo poreikius, sveikatą, socialines garantijas, karjerą, keliones ir pan? Pasiskaitykite Rūtos Vanagaitės, Marijos Aušrinės Pavilionienės interviu. Jos ne viename interviu pasakojo apie savo patirtį, ką reiškia ilgus metus slaugyti sunkius ligonius, abi dabar kategoriškai tvirtina, kad nei už ką neleis savo vaikams jų slaugyti, nes tai yra didžiulė, negrįžtama auka, kuri sužaloja tiek moraline, tiek fizine prasme.