Visiškai nesijaučiu blogai ar izoliuotai 
Draugai, ežerai, pajūris su šeimynėle, susitikimai parkuose su supermamom 
Tai susigalvojau naują - eisim su mažiuku į kalbų kursus Pramoksiu ispaniškai, užimta bent pora dienų per savaitę būsiu ir gal žiema neprailgs 
O dabar jaučiuosi tikrai puikiai. Mažoji tuoj bus 7 mėn. ir man jau neramu, kad reikės grįžti į darbą taip greitai. 
ir del to verto sedet namose 
ir del to verto sedet namose
Mėgstu savo darbą, tačiau mėgaujuosi bene paskutinėmis toooookiomis ilgoooooomis atostogomis savo gyvenime 
Tiesa, po pirmojo leliaus greičiau atsibodo sėdėt namie, taigi, po pusmečio ėjau pasimokyt 
Užtat šįkart skaičiuoju su širdgėla dieneles ir bijau, kad motinystės atostogos pasibaigs PER GREIT... man gera skaityt, žiurėt filmus, kažka narpliot, gera kapstytis gėlyne, gera bendraut su tokio paties likimo draugėm 
. Nesakau, namie kartais užknisa - tie patys jau paminėti užsiėmimai gali tapti kančia, tačiau as atradau sau labai gerą vaistą nuo namų aplinkos rutiniškumo - einu i sporto klubą ir ten be vaiku ir vyro, be namu ir buities darbu praleistas laikas sugražina atgal i vėžes. Patikėkit, pargrįžtu namo VISO TO pasiilgusi Netvirtinu, kad sportas - panacėja, bet gal kiekviena galim atrast kažką, kas subalansuos gyvenimą 
tas atsibodimas namuose sedėti keistas, nes iš esmės nenusibodo - man patinka dabartinė mano veikla, sūnučiui užmigus ir pasiuvinėju ir apie kalėdines dovanėles pagalvoju - žodžiu minčių galybė, tik spėk darbuotis. sakyčiau man ne atsibodo, o aš pasiilgau to, ką galėjau daryti anksčiau - pasiilgau laisvės savotiškos (ir moteriško pomegio apsipirkti, pasibastyti po parduyotuves), o ir kelionė į maisto parduotuvę dabar tapo dideliu pasikultūrinimu 
. į darbą tikrai nenoriu grįžti - nė už ką, nors po kelių mėnesių gal jau pati veršiuosi, ką gali žinoti na, jei ne internetas, tai tikriausiai būčiau senai nupušusi - nes bendraudama su SM, draugėm, tėvais, galėdama susirasti bet kokios info nesijaučiu atskirta. Aš jau treti metai (oho kiek daug!) užsiimu savo vaikų auklėjimu, t.y. dirbu ne už pinigus...
Jau rimtai galvoju apie darbą už atlyginimą... 
Vyras atsiputes vis man primena, kad nera ko "parintis" del to, kad mano inasas i bendra seimos biudzeta - juokingas. Labai noretusi pradeti rimtai darbuotis, bet vaiko auginimui skiriu absoliucius prioritetus Kažkaip neliūdėjom Manau, reikia tik noro ir fantazijos, tada tikrai neužsisėdėsit. Nors daug kas priklauso ir nuo vaikelio Taip darome ir mes. Kai tik nuobodziau patampa ir yra noro pakelt uzpakali (o jo retai nebuna) - iskeliaujam su suneliu pas kokia nors mamytes drauge, su biciuliu i kavine pasedeti, parodas aplankome, planuotai, o kartais ir ekspromtu i koki nors rengini "uzsiraunam" Beje, as kaip ir Kriscius dvi dienas per savaite praleidziu studijuodama. Mazyli tuomet vyrui palieku, o pati 2 valandas paskaitoje prakaifuoju (tik dabar ismokau is tikruju vertinti protingu zmoniu pasisakymus)... Kai tetis buna laisvas, neleidziu uzsisedeti namuose - sugalvojam koki nors plana ir netrunkam ji igivendinti Tiesa, orai vesta ir "uzsiemtus" striukele islekti bus sunkiau Tam reikalui praverstu antra masina
Su antrąją mūsų gėlyte saugom ir džiaugiamės kiekviena akimirka, gaudom jos kvėpavimą, juoką, ašaras 
Dabar jokio skubėjimo, tik didelė palaima ir ramybė Tad būsim namie ilgiau nei metus 
