QUOTE(Kat @ 2006 12 14, 10:52)
Sveikos prisijungsiu prie diskusijos ir aš. Darbo dar nepasiilgau, tik pagalvodavau, kad neblogai su kolegėmis prie rytinės kavos paplepėt. Kartais ištrūkstu, kai reikia kur nors nuvažiuoti, nes turiu valandinę auklę. Tai tikras išsigelbėjimas. Bet sutvarkau būtiniausius reikalus ir strimgalviais puolu namo. Kaip mane graužia sąžinė, kad ne aš su savo mažyle. Niekam jos nenoriu palikti. Man su ja tikrai ne kančia būti, bet didžiulis džiaugsmas, toks pilnatvės jausmas...
Bet draugių būrelis tai labai išretėjo. Kurių vaikai jau gerokai paaugę, ar kurios iš vis neturi, tos mus paliko ir užmiršo. Ech, bet turbūt nebuvo tikros draugės. Ką padarysi (nors iš tiesų, tai labai skaudu).
Bet draugių būrelis tai labai išretėjo. Kurių vaikai jau gerokai paaugę, ar kurios iš vis neturi, tos mus paliko ir užmiršo. Ech, bet turbūt nebuvo tikros draugės. Ką padarysi (nors iš tiesų, tai labai skaudu).
Nepergyvenk dėl tų draugų. Tai tik paprasčiausiai interesų skirtumas . Dažnai taip būna, ir beje pas mane taip pat.