O man labai prailgsta laikas namuose. Dar kai pagalvoju, kad vaikutį žadėjau paauginti pati bent iki metų, yai iš viso liūdna pasidaro..

Trūksta veiklos, darbo, kurio rezultatus galėtum matyti, bendravimo, žmonių. Labai mėgstu daug vaikščioti, o su sūnum to nepavyksta daryti, lauke prabūnam max. valandą, ima rėkti, spiegti. Turėjau mėgiamą sportą, nesvarbu, kad buvau truputį apleidus, svarbiausia - kompanija. O dabar ir nuo ten jaučiuosi atkritus. Pagimdžiau vasaros pradžioje, o vasarą nemažai keliaudavau, važinėdavom po Lietuvą, todėl ši vasara man buvo itin sunki. Deja, vyras ne mėgėjas sėsti mašinon ir lėkti bet kur pakeisti aplinką, o svetimų žmonių rėkiančiu vaiku terorizuoti nesinori

Galų gale buvau pripratus turėti savo finansus. Dabar gi pašalpos Sodra dar nepradėjo mokėti, bet nors vyras geranoriškas ir prašinėti nereikia, bet jaučiuos bjauriai.
Sūnų aš labai myliu, jis buvo labai lauktas, norėtas. Žinojau, kad bus sunku, bet kad šitaip...