Su pirmom kaip tai nepamenu nuo kada, bet prailgo tas laikas, o dabar dar ne 
, netgi kirba mintis, tačiau, nereali dėl 4-to 
labai įdomu Su pirmom kaip tai nepamenu nuo kada, bet prailgo tas laikas, o dabar dar ne , netgi kirba mintis, tačiau, nereali dėl 4-to
Su pirmom kaip tai nepamenu nuo kada, bet prailgo tas laikas, o dabar dar ne , netgi kirba mintis, tačiau, nereali dėl 4-to
Mano vaikutis dar nedidelis, bet aš net nepastebiu kaip prabėga diena ir tikrai laikas neprailgsta.
Aš iki 7 menesiu jauciausi gerai sededama namuose tik su vaikuciu, greit bego laikas, bet dabar as jau pradedu dust namuose man truksta veiklos kitokio bendravimo, isejimo ne kelioms valandoms o ilgesnem laiko, bet iki metu visvien sedesiu su vaiku 
namuose
namuose
o man gerai sedet namie 
ziauri tingine pasidariau-nieko nebenoriu veikt,tai tik del to pergyvenu,vyrui liudna darosi,kad is nenustygtancio vietoje zmogaus pasidariau tingine 
net savaitgaliais nieko nenoriu veikt...bet nesiskindziu
ziauri tingine pasidariau-nieko nebenoriu veikt,tai tik del to pergyvenu,vyrui liudna darosi,kad is nenustygtancio vietoje zmogaus pasidariau tingine net savaitgaliais nieko nenoriu veikt...bet nesiskindziu
As namie 7.5 men. Kolkas tikrai neprailgo. Ir i darba grizt kolkas nesinori. Namau, jei ir toliau taip jausiuos tai tikrai sedesiu namie ilgiau nei metus.
Iš vienos pusės atsibodo. Noriu kažką veikti, iš namų išlysti, bet iš kitos pusės, atsikeliu sau ryte, visi skuba į darbus, mokinukai tepena į mokyklą, o aš sėdžiu prie lango, geriu kavą ir niekur neskubu. Aišku kažkada atsibos tas niekur neskubėjimas, bet kol kas mintis apie gryžimą į darbą baugina.
QUOTE(lengvute @ 2005 09 08, 13:50)
labai įdomu Su pirmom kaip tai nepamenu nuo kada, bet prailgo tas laikas, o dabar dar ne , netgi kirba mintis, tačiau, nereali dėl 4-to
Su pirmom kaip tai nepamenu nuo kada, bet prailgo tas laikas, o dabar dar ne , netgi kirba mintis, tačiau, nereali dėl 4-to Su berniuku namie buvau iki metukų. Prisimenu tą laiką kaip patį gražiausią gyvenime
. Tikiuosi, kad ir šie metai neprailgs. QUOTE(Erina @ 2005 09 09, 22:40)
Iš vienos pusės atsibodo. Noriu kažką veikti, iš namų išlysti, bet iš kitos pusės, atsikeliu sau ryte, visi skuba į darbus, mokinukai tepena į mokyklą, o aš sėdžiu prie lango, geriu kavą ir niekur neskubu. Aišku kažkada atsibos tas niekur neskubėjimas, bet kol kas mintis apie gryžimą į darbą baugina.
Ir man taip pat...
Aš jau treti metai (oho kiek daug!) užsiimu savo vaikų auklėjimu, t.y. dirbu ne už pinigus. Pirmieji metai neprailgo, nors bendravimo trukumą ir jaučiau. Buvau taip susižavėjusi savo maže, kad suplanavom dar. Dabar dažniau pasijaučiu izoliuota, dažniau jaučiu bendravimo "badą". Bet užtenka pabendrauti, pakeisti veiklą- ir vėl viskas ok. Be to, užsiimu tam tikra "visuomeninei naudinga" savanoriška veikla, tai ir prasiblaškau, ir pabendrauju, ir patobulėju... Tik, kad pinigų neuždirbu... 
Jau rimtai galvoju apie darbą už atlyginimą... 
O man labai prailgsta laikas namuose. Dar kai pagalvoju, kad vaikutį žadėjau paauginti pati bent iki metų, yai iš viso liūdna pasidaro.. Trūksta veiklos, darbo, kurio rezultatus galėtum matyti, bendravimo, žmonių. Labai mėgstu daug vaikščioti, o su sūnum to nepavyksta daryti, lauke prabūnam max. valandą, ima rėkti, spiegti. Turėjau mėgiamą sportą, nesvarbu, kad buvau truputį apleidus, svarbiausia - kompanija. O dabar ir nuo ten jaučiuosi atkritus. Pagimdžiau vasaros pradžioje, o vasarą nemažai keliaudavau, važinėdavom po Lietuvą, todėl ši vasara man buvo itin sunki. Deja, vyras ne mėgėjas sėsti mašinon ir lėkti bet kur pakeisti aplinką, o svetimų žmonių rėkiančiu vaiku terorizuoti nesinori 
Galų gale buvau pripratus turėti savo finansus. Dabar gi pašalpos Sodra dar nepradėjo mokėti, bet nors vyras geranoriškas ir prašinėti nereikia, bet jaučiuos bjauriai.
Sūnų aš labai myliu, jis buvo labai lauktas, norėtas. Žinojau, kad bus sunku, bet kad šitaip...
Trūksta veiklos, darbo, kurio rezultatus galėtum matyti, bendravimo, žmonių. Labai mėgstu daug vaikščioti, o su sūnum to nepavyksta daryti, lauke prabūnam max. valandą, ima rėkti, spiegti. Turėjau mėgiamą sportą, nesvarbu, kad buvau truputį apleidus, svarbiausia - kompanija. O dabar ir nuo ten jaučiuosi atkritus. Pagimdžiau vasaros pradžioje, o vasarą nemažai keliaudavau, važinėdavom po Lietuvą, todėl ši vasara man buvo itin sunki. Deja, vyras ne mėgėjas sėsti mašinon ir lėkti bet kur pakeisti aplinką, o svetimų žmonių rėkiančiu vaiku terorizuoti nesinori Galų gale buvau pripratus turėti savo finansus. Dabar gi pašalpos Sodra dar nepradėjo mokėti, bet nors vyras geranoriškas ir prašinėti nereikia, bet jaučiuos bjauriai.Sūnų aš labai myliu, jis buvo labai lauktas, norėtas. Žinojau, kad bus sunku, bet kad šitaip...
jaučiuosi žiauriai pavargus nuo rutinos... Net pradėjau norėt į darbą, apie ką anksčiau net pagalvot nenorėjau . Norisi bendravmo su gyvais žmonėmis, nebesinori kalbėti vien apie buitį. Šiuo metu atrodo, kad gyvenimas tik namai ir vaikai ...Aš tikrai jaučiuosi u ž s i s ė d ė j u s.
. Norisi bendravmo su gyvais žmonėmis, nebesinori kalbėti vien apie buitį. Šiuo metu atrodo, kad gyvenimas tik namai ir vaikai ...Aš tikrai jaučiuosi u ž s i s ė d ė j u s.
QUOTE(MAMAM @ 2005 09 10, 12:13)
Norisi bendravmo su gyvais žmonėmis, nebesinori kalbėti vien apie buitį. Šiuo metu atrodo, kad gyvenimas tik namai ir vaikai ...
Belieka tik palinksėti galva. Kartais graudu, kai vakare vyrui tegaliu papasakoti, kiek kartų mažius pamiegojo, pakakojo ar nusičiaudėjo, lyg jam tai itin rūpėtų.. Jo mintys sukasi apie išorinį pasaulį, aš, deja, jame nedalyvauju. Bijau, kad greitai nebeturėsim temų pasikalbėti :
Ar tik neteks persikelti į skyrelį "kai įsimaišo trečias"?Namie turiu tiek knygų prisirinkus, rodos, tik skaityk, švieskis ir džiaukis. Ir vėl gi - knygą galiu atsiversti tik kokiam pusvalandžiui per dieną. Žiaurus tas mamos darbas
