Įvaikinimas2

viskas taip panašu su tais kaprizais ir iškrovom.... retėja, bet...

Jūsų juk spirgiukai tie vaikai Maniškiui beveik 12 ir tai.....Retėja, bet...

QUOTE(ZAIKA2 @ 2009 09 11, 15:00)

JAU KOKS PUSMETIS AS SAVO MERGINAI KAIP bandau jai suvokiamu budu papasakoti apie jos praeiti sakau '"kad ji paimta is namuciu kur nebuvo mamyciu"'.nupasaoju kaip ji mane apsikabino ir nepaleido ir mamyte paeme ja. NA ZODZIU KARTS NUO KARTO VIS UZSIMINDAVAU.
Dabar koks menuo ji kategoriskai atsisako klausyti  tai nesvarbu kokia forma. AR SEKU PASAKA IR JOJE PASAKAU SAKini apie  tai kad nebuvo mamytes ar  ziurejome siandien foto ir pasakiau kad sitos foto is tu namuciu mano auksyte isgirdusi sia lakia fraze ima saukti ir protestuoti ir  bega is kambario kone su asarom.
KIEK BANDZIAU ISIAISKINTI TAI JAI KOGERO SKAUDU APIE TAI klausyti ir ji siandien savo pauksciu kalba bande pasakyti kad apie tai klausytis atsisako.
TAD NEZINAU KAIP ELGTIS TOLIAU, NES as noriu kad mergaite augtu apie tai zinodama kad jai nebutu soko. BET JI TOKIA MAZA KAD JEI KARTS NUO KARTO NEUZSIMINSIU TAI JI UZMIRS, o kai apie tai uzsimenu tai buna labai audringa reakcija.

<{POST_SNAPBACK}>

QUOTE(Vasarvidė @ 2009 09 11, 19:44)

Tai ir pas mus panašiai kaip Zaikos mergytei. Kiek bandau papasakoti, kad tu buvai kituose namučiuose, iškart tema ignoruojama, žaibiškai keičiama. Žiūrėdama į nuotraukas iš pradžių neigdavo, kad tai ji: tas vaikas nešvarus , negražus ir pan. Jis liūdnas. Čia ne aš. Dabar lyg ir sutinka, kad ten ji, ir liūdna dėl to, kad nėra mamytės ir tėtės. Mėginu atsakyti tik į tuos klausimus, kuriuos užduoda, ir išvadas leisti pasidaryti pačiai. Žodžiu, ta tema apie kitus namučius jai nepriimtina, ja kalbėtis nenori. Galvoju, jai trys metukai, ateis laikas, iškils klausimų, tada ir pasikalbėsim. Manau, kad ji pamena, kad buvo ten.
Kai ji paklausia, kas čia, tai biologinius tėvus vadinu vardais. Kiek domėjausi, tokio amžiaus paprastai priima dvigubą tėvystę, bet kažkaip nežinau, kaip pradėti pasakoti apie tuos dvejus tėvus. Ir dar kaip išaiškinti, kas yra biologinis tėvas. Na, mama, tai jos pilvelyje užaugo, o tėtis. .. Iš jo sėklytės?  Pasidalinkit patirtim, kaip pasakojat. Ypač kad mūsų tėtis gyvas ir jį retkarčiais aplankom. Kai važiuojam, sakau vardą, kad pas jį, bet ten nuvažiavus, tai ir močiutė, ir tėtis iškart: duok tėčiui, eik pas tėtį. Ji kažkaip nereaguoja, vis tiek jį vadina vardu, lyg pro ausis praleidžia, gal mąsto, kad dėdė sako, panašiai skamba... Bet reikia kažkaip tuos santykius išaiškinti. Visai nenorim slėpti, bet ir nežinau, kaip pasakyti jai suprantama kalba, kuo tie tėčiai skiriasi.

<{POST_SNAPBACK}>

as tik noreciau pasiteirauti, man tiesiog idomu, smalsu kam jus vaikuciam pasakojate apie vaiku namus, kitus tevelius, jei matote, kad jiems tai nepatinka. As saviskei nepasakoju, nekalbu. Tiesiog nematau butinybes, reikalo. Nera prasmes kalbeti dabar. ... siuo metu turime kurkas didesniu problemu del elgesio... ir kuom toliau tuom daugiau suzinau, kas issaukia blogai elgtis...

tas nervines iškrovas (besikraunančias) bandau paversti fizinėmis iškrovomis. ta prasme dideliu fiziniu krūviu - einame pasivaikščioti ir dargi ten, ir kur parvažiuoti negalima, reikia eiti.
Papildyta:

ir kas iššaukia?

Mums fizinis krūvis irgi laabai padeda Va ir vakar išėjo į treniruotę visas apsipūtojęs (nerado pinigėlių kuprinėj kuriuos daviau pietums ir pradėjo siusti, o paklaustas kas nutiko "nieko, visas man gerai" ), o gryžo išsišiepęs iki ausų ir užbučkino mane

Sveikos visos adaptaciją išgyvenančios mamytės. Pasiskaičiau truputį apie jūsų rūpesčius ir užsinorėjau pasidalinti
Pritariu Šelmai, kad tokiems vaikams dėmesio skyrimas neišlepina, o tikrai atsiperka
Jūs kuriate naują santykį su vaiku - visiškai nauju jums vaiku ir jam tas santykis naujas. Reika labai daug "įkrauti" vaikus saugumo jausmu, o tas jausmas atsiranda tik tuomet, kai vaikas po tūkstančio bandymų patiki, kad ir ką jis padarytų, kaip bepasielgtų, jį mylės ir jo nebepaliks. Nors mamų tvirtas NE irgi suteikia saugumo... Nes jis sužino, kad pagaliau yra kažkas, kas žino kas jam yra geriausia. Bet tam reikia laiko ir begalinės kantrybės. Kasdienių pastangų.
Visas menas yra išlaikyti ribas, nes vaikai tas ribas puikiai jaučia. Mūsų mergelė (jau greit keturi metai kai mes kartu) vis dar bando pertvarkyti šeimos ritmą, puikiai žinodama, kad mama yra ta, kuriai galima garsiai paverkti ir ją paspausti.

Oi, mielosios, žinokit, kad tas erzelis ir spaudimas su laiku praeis, nesitęs amžinai... nors ir kaip beviltiškai šiuo metu viskas atrodo.

O dėl kalbėjimo su vaikais apie jų praeitį - daug patarimų išsakyta (o ir man taip atrodo), kad vaikas gali priimti dozuotai informaciją apie save, ir jei kažkada buvo kalbėta, atėjus laikui, susigulėjus vaiko galvoje informacijai, vaikas būtinai prie to sugrįš. Nereikia brukti to kalbėjimo per prievartą, ypač kuomet vaikas aiškiai parodo kad jis negali apie tai kalbėti.

Imu tikėti, kad mes vaikus intuityviai pasirenkame panašius į save. Galiu jaustis visiškai ištižusia bei bejėge medūza, nugrimzdusia į gilų liūdesį , bet jeigu pakvipo nors mažiausiu adrenalinu , akimirksniu pasikeičiu į energija kunkuliuojantį vulkaną. Taip ir manoji. Tik užsisėdime tame rate- darželis-namai-darželis- ir pradedu jausti kad tuoj tuoj bus sprogimas....viskas negerai...niekas nepatinka....išsidirbinėja tada jau kaip moka....bac....išsiklykia ir vėl viskas ok. Bet jeigu vyksta veiksmas - tėvai-uošviai-kaimas-sporto klubas-parduotuvės-savaitgalinės kelionės- tiems sprogimams vietos nebelieka. Tarp visų važinėjimųsi grįžus namo sugeba kuo ramiausiai žaisti su savo žaislais ir matosi, kad yra pasiilgusi tokio ramaus pasisėdėjimo pati su savimi. Turbūt tokio klykiančio vaiko nei Jūrmalos nei Vichy vandens parkai dar nebuvo matę- taškėsi įsibridusi į vandenį ir visa gerkle klykė - kitaip išreikšti džiaugsmo neišėjo . Iš pradžių bijojo leistis uždara vandens čiuožykla, aš ir neskatinau, bet mačiau kad ji vis pasižiūri į ta pusę ir matomai "brendo", kol žiūriu- jau lipa- vos spėjau žemyn galva nusileidusią išgriebti-nučiuožė kaip kūlverstukas. Viskas, galvoju, daugiau nebelips. Išsikosėjo vandenį, prasitrynė akis: gaudyk-bėgu dar. Po trijų valandų beprotiško lakstymo aš buvau nusivariusi nuo kojų, o ji dar tiek galėjo būti. O kokia idilė po to namuose! Norėtųsi rasti tą aukso viduriuką tarp jos poreikio nuolatiniam 'veiksmui' ir ramaus buvimo namuose. Kai nors kiek dar paaugs, tą poreikį tikiuosi patenkinti sporto ar šokių užsiėmimais, o dabar su savo 3,5 metais, deja, tik į daržą....
Visgi, jeigu atvirai, labai bijau ateities- kaip mes tą savo mergučiukę suvaldysim....

MANES IRGI VIS KLAUSIA kaip susitvarkysi kelioneje su vaiku,ar neapkars turkija su mazaja kapriziuke, mano atsakymas visada toks kad mes visada kaprizus namuose paliekame kelioneje ar sveciuose ji nesikaprizija ir buna idealus vaikas.
Kai mes is kur nors gryztame ji visada viltingai klausia "namo ne" . MES IR PRIE JUROS kiekviena diena vasra vaziuodavome del savo ir jos sventos ramybes ji visa veiksme o mes ilsimes nuo jos, gerai visiems buna kiekvienas gauna ko nori. NES PRIES ATSIRANDANT MUSU BRANGENYBEI TAI prie juros vaziuodavome karta per du metus.
STAI TAIP tokie mazuliai taip kardinaliai pakeicia gyvenima.

ypatingai kai jau esi tokiame amžiuje, kai norisi tik prie šilto pečiaus....čia aš sau taikau

aha as tik maze pasiemusi supratau kad man jau ne dvidesimt ir kartais visai neisivaizduoju kaip tos mociutes anukus augina kai dukreles paisplauna. KAIP JOS FIZISKAI TEMPIA.

retina treniruotes sporto klube . Vėl aš apie save Kai vakarais tenka vaidinti arklį, garvežį, šokti ir žaisti kamuoliu, tokia jaučiuosi pasportavusi

Aš tai palaukiau kol pats paklaus, tas klausimas (iš kur aš atsiradau) jam kilo maždaug 3 m. 9 mėn. bebūnant, išsiklausinėjo vieną vakarą visko labai detaliai, net iki to, koks kitos mamytės vardas ir su kokia aš buvau striuke kai atvažiavau jo pasiimti, vis pats naujus klausimus užduodavo, aš tik trumpai atsakydavau kad pati nekreipčiau pokalbio, o žiūrėčiau kokia jo reakcija ir ko klaus toliau. Po to galvojau, kad klausinės kas vakarą to paties (jis taip daro, kai kas nors palieka didelį įspūdį), bet turbūt jokio didelio įspūdžio nebuvo, nes va praėjo 3 mėnėsiai ir per tą laiką tik vienąkart buvo grįžęs prie tos temos. O iš visos istorijos jam labiausiai buvo keista, kad manęs nebuvo šalia ligoninėje, kai jis gimė, šito irgi pats paklausė ar aš ten buvau...
Dėl pilno suvokimo - kaip tik vakar viena auginanti 13 metų įvaikintą vaiką italų šeima sakė, jog jų sūnus prisipažino, kad tik būdamas 4-oje klasėje pilnai suvokė, ką reiškia būti įvaikintam, nors žinojo nuo kūdikystės. Ir tada, kai pilnai įsisamonino, jį vis tiek užplūdo labai daug naujų neduodančių ramybės minčių...