Įvaikinimas2

as jai nieko nesakau apie kitus tevus tesiog sakau kad paemiau is namuciu kur vaikai neturi mamyciU. MANAU kad vaikui reiks apie tai pasakyti kai jis pats to paklaus . KAZKURI RUSE viename saite rase kad berniukas tiks septiniu metu eme pilnai suvokti visa pasakojima ir tik tada atejo susidelioti visu tasku. MANAU KAD VAIKAS BE SEPTTYNIU METU NELABAI SUVOKS dvigubos tevystes, o ir kai kuriu forumo dalyviu istorijos tai pilnai irodo.

Taip, netiksliai parašiau. Ne tai, kad suvoks, bet jam tai tiesiog nieko tokio. Daugmaž: įvaikintas? valio. Dveji tėvai - aha. Na taip ir turi būti, nieko čia tokio. Ir tik apie septintuosius metus suvokia, kad tai nėra norma ir taip toliau. Tik matai, aš negaliu jau nepasakoti, nes bio šeimai nė motais, ką vaikas žino ir kaip reaguos. Jis tėvas ir faktas ir jokių skrupulų. Net nesvarbu, gal vaikas sunerims, gal išsigąs, kad ir naujasis tėtis gali imti ir dingti. Jiems atrodo, jei neslėpsim, tai gali ir kalbėti. O tik mums rūpi mergytės jausmai, emocijos, savivertė ir kiti dalykai. Jiems ji žaislas, kuriuo gali pasidžiaugti. Taip liūdna liūdna kartais būna, kai matai, kad ji tik gražus ir mielas žaisliukas. ir ta deklaruota meilė, kažkaip labiau deklaracija> Bet iš kitos pusės tėvas turbūt davė vaikui, ką galėjo geriausia, t.y. dovanojo šansą turėti tėvus ir namus. Jie jai negalėjo dovanoti vaikystės. Liūdna, bet ir nenorėjo.
Mergytė su jais mielai leidžia laiką, jei tik mato mus akiratyje. Ji jų pasiilgsta. Ir kol jai jų reikia, reikės ir man tų susitikimų.

Ir aš su tokia pačia problema susidūriau. Ir nežinau ką pasakyti vaikui. Apie tai, kad ją radom vaikų namučiuose ir parsivežėm, pasakoja pati, na iš mano pasakojimų išmoko. Dar paklausdavo, o kodel tada palikot, jeigu paskui reikėjo ieškot, kad pasiimt? Atsakydavau, kad ne mes palikom, jai to pakakdavo. Vakar netikėtai po to klausimo sekė kitas- o tai kas tada mane ten paliko? Kita mamytė, sakau. Oi, kaip gerai, turėsiu dvi mamytes, kur ta kita mamytė? Taip ir likau be žado....nu niekaip nesugebėjau pasakyt nei žodžio...nes nežinau ką. Mamai jos nereikia ir nereikės, bet ką man sakyt? Kad mama nevykusi? Kad jos nemylėjo? Žiauru kažkaip... O iš vaiko akių matau, kad vėl klaus ....

Sakyk, kad mamytei gyvenime pasitaikė sunkumų ir ji negalėjo ja pasirūpinti

tai nesuprantama 3,5 metų vaikui, bent jau manajai. Aplamai man sunku išlaviruoti tarp to, kad vaikas žinotų savo praeitį ir tarp jos suvokimo apie visa tai. Pvz., nuvažiavom aplankyti jos broliuko, tai dabar tas pastovus zyzimas 'noriu brolio' varo iš proto- gali iki užkimimo pasakoti apie tai, kad jis toli, ji vistiek savo- einam ir tiek pas jį. Taip pat ir su ta kita mama- einam pažiūrėt ir viskas. Nežinau kur gyvena- sužinok. Nepažįstu- kodėl? Aiškinu pusvalandį - ir vėl dainelė nuo pradžių.
Panašiai ji nori žaislo, baseino- bet ko. Tas jos 'noriu' mane kartais varo į neviltį. Bandau analizuoti- gal per daug pildom jos norus? Vos pramerkia akis: - su tavim važiuosiu į darželį. Tu parsiveši mane iš darželio. Ant tavo kelių sėdėsiu. Negaliu aš jos atstumti, nors stengiuosi ir ant kelių paimti ir panešioti ne tik tada, kai jau ji 'įsako'. Kol mes dviese- idilė, kai tik šalia atsiranda kitų žmonių gaunasi pragaras- ožiai lenda per visur. Spėju, kad ji taip kovoja dėl dėmesio. Į darželį jau bijau ir benueiti- auklėtojos viena per kitą skundžiasi- mušasi, visai neklauso, daro ką nori ir dar sako, kad jeigu auklėtoja jos neklausys, tai ji pasakys mamai . Nu vienžo.... Bet matau, kad ji stengiasi būti gera...deja, tik man.
Išskrendam savaitgalį dviem savaitėm vyras, aš ir mažoji į Turkiją. Tikiuosi po tos kelionės pokyčių į gerą.
Šio ryto vaizdelis:
jau vakar su vyru taip demonstratyviai prie jos pasitarėm ir nusprendėm, kad šįryt į darželį veš jis. Ji rėkt- tu mane veši, tu (aš, atseit). Ne, sakau, tu negali nuspręsti su kuo važiuoti, šitą sprendžiam mes, nori rėkti- gali rėkti, bet ožkų aš nenešiosiu ant rankų. Šiaip ne taip tą lūpą pritempė, šįryt nuo manęs - nei per žingsnį - atsinešiojom, atsiglėbėsčiavom, atsibučiavom. Ir matau per durų stiklą - ašaros tyliai rieda kaip pupos, lūpą virpina, bet laikosi iš paskutiniųjų. Pamojavo rankute ir netgi atsakomąją šypseną išspaudė.
Tikslas buvo- kad ji suprastų, jog yra dalykų, kuriuos sprendžia ne jinai, o tėtis su mama. Tik kažkodėl aš po to bjauriai jaučiausi.
Prirašiau čia...bet nors išsikalbejau

na, manoji auklėtojai nekomanduoja, bet vat kai jos nėra (nemato) komanduoja visai grupei. o jie - beveik visi vyresni. žodžiu kol dar ji - suaugusi, dar netapo "vaiku" (juo būna, kai esame dviese, labai patinka kreipinys "mažutė", ir tada jau patampa kūdikėliu - nešiok, gal galėtum su Mildutės vežimėliu pavežioti?", "su buteliuku pagirdyk") o dėl dėmesio prašymo prie kitų - tai faktas kaip blynas gali bet ką padaryti, kad maksimumas dėmesio - jai vienai. gerai, jeigu tas "viską" - kabinimasis ant kaklo, bet buvo ir į kitą pusę elgesys nukreiptas

apie bio tėvus - "mama išvažiavo" (taip ir yra, po tėvystės teisių atėmimo), o tėvas - "kažkur yra, tik manęs nepaėmė iš grupės". nors buvo supavydėjusi pusbroliui, kad tas "turi tėtuką, o aš tik tėvą".

na as vis stengiuosi neakcentuoti palikimo tiesiog visada sakau kad yra namuciai kur auga vaikai be mamu ,ir kai paklaus kaip ten pateko, suksiu kazkaip pasaka bet antru tevu neminesiu nes tikrai nesupras dvigubos tevystes kol nesulauks kokiu septiniu metu.

Sveikos!
Man jau kelinti metai neiseina is galvos mintis isivaikinti koki kleckiuka. dar su vyru nekalbejau, nezinau, kokia butu jo reakcija. Dabar turim viena savo maziuka. jam dar biski daugiau uz puse metu. Isivaikinti visada galvojau jau vyresni vaikiuka 3-6 metu gal. man ju taip gaila, taip norisi susildyti bent viena. isivaizduoju, kaip sunku be teveliu (tiksliau neisivaizduoju net).
Nezinau kaip elgtis, kaip su vyru kalbet. Nezinau, kaip tokio amziaus vaikiukai reaguoja i naujus tevus. gal jiems visam gyvenimui lieka paranoja, kad jie bus palikti.

Is kitos puses net nezinau, kaip "issirinkti". Vien tas zodis "issirinkti" man siurpa kelia. Suniuka ir kaciuka galima issirinkti. kuris grazesnis, sveikesnis... net galvodama apie tai jauciu kaltes jausma pries kitus vaikus. net verkt norisi.

Zinau, kad maziukui butu gerai pas mus. turim nama, grazia aplinka

o gal dar per anksti, kai savo vaikas toks mazas? vaiku kambario dar neasam isirenge, tai ivaikintam leliukui tektu miegot kitam kambarelyje, atskirai nuo musu visu. Gal tai nebutu gerai jam ir jaustusi svetimas musu seimoje. o norisi, kad jaustusi saugus ir mylimas.
Va taip

Pirmiausia su vyru pasnekek, gal jam ta mintis nepriimtina, tada yra puslapis www.ivaikinimas.lt, ten visa informacija surasyta, o galiausiai yra forumas

rašot- 'buvo'. Pavyko kaip nors su tuo susidoroti? Kaip? Ir dar - ar jūs stengiatės ir duoti tą maksimumą dėmesio, ar duodat tiek, kiek jums atrodo reikalinga. Kartais, sakyčiau, dažnai pastebiu, kad viskas būna nustumta į šalį, o aš su ja visą vakarą prasitąsau ant rankų. Tas viskas - tai tik buitis. Nesureikšminu dulkių valymo, kiemo tvarkymo ir kompotų darymo, bet iš kitos pusės baisu, kad neužaugtų maža despotė.

Kadangi du mano ant rankų nuolat tampyti nustumiant viską į šalį jau dideli-12 beveik ir 10 metų tai galiu drąsiai atsakyti, kad tas šimtaprocentinis dėmesio skirimas neišlepina, o tik sustipriną tarpusavio ryšį Visi vaikai maminukai buvo, miegot tik su mama, dėmesio dabar ir tik staigiai reikalaudavo ir norus reikšdavo taip, kad tekdavo pildyt Man toks priimtiniausiais (o ir pasiteisinęs, nes jau vaikai jau ūgtelėję ir nematau jokių problemų juose) yra auklėjimo būdas-kol mažas leisk viską (na su protu žinoma),lepink, nešiok skirk visą dėmesį, nuo 3,5 metų jau stabdau-atsiranda tvirtas NE (tada, kai jis jį supranta ), nubrėžiu taisykles, o vyresniam dar ir pareigos atsiranda. Nekalbu apie neprotingą lepinimą, kai vaikui cyptelėjus visi jo įgeidžiai tenkinami, bet kol mažas lelius (o vaikučiai paimti iš vaikų namų "maži" ilgėliau būna) manau neverta griežtai kažko iš jo reikalauti, įjo kapriziukui žiūriu šiek tiek pro pirštus ir nutraukiu juos žaidimu, o ne griežtu žodžiu

pirmas vaistas buvo - į blogą elgesį atsakyti ignoru. tarkime buvo tokia situacija, kai spjovė, nes laikydama ant rankų kalbėjau gatvėje. ramiai nuleidau ant žemės, ir pasakiau, kad taip besielgiančios ant rankų nelaikysiu. vienu atveju (priežastis - dėmesio stygius, bet kaprizai peraugo į isteriją) perpyliau vandeniu veidą negalėjau palikti ir jos su niekuo, ir negalėjau nelydėti tėvo su greituke į ligoninę , o priimamajame prasidėjo iš pradžių dar dar, o paskui įsivažiavo iki ...
dar pagalvojau, tas baisusis laikotarpis pas mus buvo adaptacija, tarsi karas "kas ką nugalės", bandymas kontroliuoti viską, kaprizai ir po gerą priepuolį kas trečia diena, atrodydavo kad reikia kažkokios nervinės iškrovos ... praėjo gal po gero mėnesio... taigis iš pusantro, skirto tik jai, buvo miela pirmoji savaitė ir paskutinė.

Dabar kažkaip jau pradeda užtekti dėmesio tiek, kad kelias minutes iškenčia ir be jo, domisi aplinka...
100procentinis dėmesys - o kaip įsivaizduoji? - nekalbėti su gatvėje sutiktais žmonėmis? nepirkti parduotuvėje? o kada? ir tas punktas -vaikas kažkada turi suprasti, kad pasaulis nesisuka apie jį. kad mamai reikia dirbti, ir ji negali visą dieną būti su ja darželyje, kad reikia namus susitvarkyti bent minimaliai..

kompotai ir esminiai namų tvarkymai pas mumi tada, kai užmiega kitu atveju - neįsivaizduoju. na, dabar jau valgyti ruošti galiu - pabūna po kelias minutes - filmuką pažiūri (iš pradžių nežiūrėjo net 5-6 min viena), su pelytėmis pažaidžia, valgyti joms nuneša. arba užsiima indų plovimu

dar viena didelė svajonė pučiant žvakutes - "katinytė" namuose. ir ko gero ryšiuos. vardan tų kelių ar keliolikos minučių pabuvimo vienai vardan to, kad jos norai čia svarbūs.

Šelma - mano mergina irgi užmiega tik su manimi. ir ryte, jeigu nubunda anksčiau, mikliai persikrausto pas mane. tik vieną rytą taip graudu buvo - pradėjo per sapnus blaškytis, lygtai bandė verkti, tuo metu jau buvau atsikėlusi, paglosčiau, lyg vėl užmigo... o nubudusi po keliolikos minučių taip graudžiai paprašė duonytės. mano nevalgioji panelytė. aišku atnešiau, ir taip graudu liko - ką sapnavo? savo pirmuosius namus? bet juk buvo tokia mažutė, paliko juos prieš beveik 3 metus...