Neramus, pastoviai zirziantis, irzlus, nervingas k

Sveikos mamytės,pažystu aš šitus vargus,nes jau antrą tokį auginu,bet žinau bėdą.nežinau ar visų mamyčių vaikams ją galima pritaikyt,bet pasižiūrėkit ar vaikų limfmazgiai nepadidėję,už ausų guziukų nėra.prisiminkit gal po stipraus kritimo visa tai prasidėjo ar koks sunkus gimdymas buvo.aš jau rašiau ne vienam forume apie sprando nukrėtima.mano vyresnėlis pusės metų nusirito nuo lovos,na ir prasidėjo nemigo naktys,zirzimas,nebūdavo apetito.o kai atkeldavom spranduką iš kart kitas vaikas būdavo.su mano mažuoju vėl tas pats.neįdėdavau nei į vaikštynę,nei paguldyt,ant rankų ir tai blogai,o vos tik grįždavom atkėlę sprandą iš karto-vaikštynėj iki 1.5 val išvaikščiodavom.bet spranduką pripažysta tik suvalkijo,gydytojai irgi matyt bijosi šitoj srityje dirbti.kam įdomu rašykit,papasakosiu plačiau ir kur kreiptis.per pusantrų metų pas tą moterį kur atkelia spranduką prisižiūrėjau visokių ligoniukų ir iš visos Lietuvos.

Labai įdomu. Nors mano vaikai jau visas tas bėdas labai seniai išaugo, bet vis tiek įdomu.
Gal galite parašyti plačiau, kas turima omeny po žodžiais ,,atkelti spranduką"? Kas tai per procedūra, masažas, ar kas? Kaip ta moterytė nustato reikia ar nereikia tą spranduką keti? Ar neramumas ir verkimas ir tėvų pasakojimai - vieninteklis kriterijus, pagal kurį nusprendžia- reikia?
Mano vaikai klykė (apie vieną rašiau šioje temoje aukščiau) dėl kraujosrūvų smegenyse  gimdymo traumos pasekmės, kuri buvo nustatyta echoskopuojant, patvirtinta nuotraukomis, tik vėlokai. O ir ypatingai veiksmingo gydymo nėra, ar bent jau nebuvo tada dar. Tai kas būtų, jei aš tą vaiką būčiau nuboginusi atkelti spranduko?   
Ne, aš tikiu viskuo, kas padeda, neturiu nieko prieš tą moterytę, bet, sutikite, man kyla logiški klausimai.  Gal galite į juos atsakyti išsamiau?

Forume yra tema sprando nukrėtimas,ten yra viena moteris lb.aiškiai išdėsčius kas ir kaip

yra ir kt.požymių,bet aš jų pati nejaučiu-sausumas gerklėje,išbrinkimai burnoje.o"atkelia"neskausmingai-masažuodama pirštu gomurį.anksčiau,tai eidavom pas kitas bobutes,kur jos kišdavo pirštą giliai į gerklę ir ten kažkokį kauliuką atstatydavo į savo vietą,bet procedūra lb.nemaloni būdavo,o dabar,tai lb paprastai.

Aha, radau, kiek kitaip vadinasi tema ČA JI, jei kam įdomu.

Paskaičiau. Išvadas pasidariau. Kaip supratau, spranduko nukėlimui simptomai nesvarbūs - bobutėms  tinka jie visokie. Daugiau nekomentuosiu. Kas norės, pasiskaitys patys.

skaitau ir taip viskas pažįstama, nė neįsivaizduoji, kaip  tave suprantu. Mano dukrai jau aštuoniolika, bet tų pirmų 2-3 metų nepamiršiu niekad. Kaip ištvėriau, iki šiol kartais stebiuosi. Nemiegodavo ji nei namie, nei lauke. O per vargą užmigusi pabusdavo nuo menkiausio garso, raudonom akim, pikta, rėkianti.. Lauke važinėdama vežimėlį bėgdavau nuo visų pažįstamų (nes tik ,,labas" - ir  vaikas pabudęs, reiškia, toliau rėkiatis), nuo amsinčių šunų, žaidžiančių vaikų... O jei ir niekas nepažadindavo, po 20 min pati pabusdavo, rėkt pradėdavo dar akių neatmerkus, nuraminti paprastai neidavo - beveik jokios reakcijos į supimą, kalbinimą, barškučius. Padėdavo tik staiga pasikeitusi visa aplinka (pvz., įnešus į vonią, išnešus į laiptinę ar balkoną, kartais perėjus į kitaip apšviestą kambarį,  išjungus, ar atvirkščiai, įjungus, šviesą). O vystėsi normaliai, netgi aplenkdama bendraamžius, bet net 3-jų metų dar būdavo dienų, kai po 1-2 val. raudų šiaip taip išklausta, kas gi buvo atsitikę, atsakydavo, kad pvz, ,,kojinytė buvo negerai" - koks kraštelis užsilenkęs  :oh . Tiek tereikėdavo vaikui dėl pasaulinio mąsto nelaimės, tai tikrai varė iš proto  :oh . Buvom pervargę su MB iki negalėjimo, nebesugebėdavom džiaugtis net vaiko pasiekimais (o jų juk buvo, ir kokių !) kiekvieną vėlų vakarą, pagaliau užmigdę savo vaiką, lengviau atsidusdavom ,,ačiūdie, dar viena košmaro diena baigėsi". Gyvenom, kaip robotai - ištvert,  išlaikyt, dieną, dar vieną... Net bijau galvot, kiek tas vargšas vaikas neteko elementariausios mūsų meilės, džiaugsmo, šypsenų nes tam parasčiausiai neberasdavom jėgų :verysad: Todėl, visom, panašiai kenčiančiom pirmiausiai primenu - tik nepamirškit, mielos, nuostabios mamos, rasti jėgų džiaugtis kad ir neilgomis akimirkomis, kai vaikutis žvalus, šypsosi, ir stengtis (žinau, kaip tai sunku), į tą nuolatinį rėkimą, suirzimą, žiūrėt ne kaip į lažą, bausmę, neteisybę jus užgulusią, o kaip į laikiną reiškinį, kuris - tik pirmasis ir neilgas (!) jūsų  vaiko nuostabaus  gyvenimo etapas .

Beje, nuo 4-ių metų (nes vistiek dukra buvo labai jautri), susiradom gerą homeopatę, kuri jos  emocinė būklę per metus visiškai stabilizavo. Kūdikystėje to padaryt irgi nebuvo pavykę nei įprastais, nei homeopatiniais preparatais.

Dar paguodai . Paprastai tokių nuolat esama padėtimi nepatenkintų, rėkiančių, mažai miegančių vaikų psichinis vystymasis gerokai spartesnis, nei ramių, kuriems viskas daugmaž gerai. Nes pirmieji gauna daugiau dirgiklių (tuos vaikus nepalyginamai daugiau nešioja, varto, kažką rodo, kalbina, aiškina, o ir jų būdravimo laikas daug ilgesnis), o dirgikliai ne tik vargina, jie- kūdikio  raidos variklis

Dviejų metų manoji mergaitė gražiai sakinukais kalbėjo dviem kalbom, mokykloje pirmus du metus irgi nelabai turėjo ką veikti, ir šiaip niekada man neprireikė domėtis jos pamokomis.  Šiandien ji -  puikiai baigusi mokyklą, jau būsima studentė; džiaugiuosi visiškai stabiliu,  protingu ir įdomiu jaunu žmogum, kuris kažkada man taip beprotiškai ilgai ir sunkiai augo   Taigi, dar viskas bus gerai, pamatysi, tik laukdama rytdienos, džiaukis ir šiandiena; koki ji baisi bebūtų, per ją tavo vaikiukas viena diena paaugo, kažką patyrė, kažko išmoko, kažkuo pradžiugino, prajuokino, suteikė viltį .  Stiprybės jums visoms