skaitau ir taip viskas pažįstama, nė neįsivaizduoji, kaip tave suprantu. Mano dukrai jau aštuoniolika, bet tų pirmų 2-3 metų nepamiršiu niekad. Kaip ištvėriau, iki šiol kartais stebiuosi. Nemiegodavo ji nei namie, nei lauke. O per vargą užmigusi pabusdavo nuo menkiausio garso, raudonom akim, pikta, rėkianti.. Lauke važinėdama vežimėlį bėgdavau nuo visų pažįstamų (nes tik ,,labas" - ir vaikas pabudęs, reiškia, toliau rėkiatis), nuo amsinčių šunų, žaidžiančių vaikų... O jei ir niekas nepažadindavo, po 20 min pati pabusdavo, rėkt pradėdavo dar akių neatmerkus, nuraminti paprastai neidavo - beveik jokios reakcijos į supimą, kalbinimą, barškučius. Padėdavo tik staiga pasikeitusi visa aplinka (pvz., įnešus į vonią, išnešus į laiptinę ar balkoną, kartais perėjus į kitaip apšviestą kambarį, išjungus, ar atvirkščiai, įjungus, šviesą). O vystėsi normaliai, netgi aplenkdama bendraamžius, bet net 3-jų metų dar būdavo dienų, kai po 1-2 val. raudų šiaip taip išklausta, kas gi buvo atsitikę, atsakydavo, kad pvz, ,,kojinytė buvo negerai" - koks kraštelis užsilenkęs
. Tiek tereikėdavo vaikui dėl pasaulinio mąsto nelaimės, tai tikrai varė iš proto
. Buvom pervargę su MB iki negalėjimo, nebesugebėdavom džiaugtis net vaiko pasiekimais (o jų juk buvo, ir kokių !) kiekvieną vėlų vakarą, pagaliau užmigdę savo vaiką, lengviau atsidusdavom ,,ačiūdie, dar viena košmaro diena baigėsi". Gyvenom, kaip robotai - ištvert, išlaikyt, dieną, dar vieną... Net bijau galvot, kiek tas vargšas vaikas neteko elementariausios mūsų meilės, džiaugsmo, šypsenų nes tam parasčiausiai neberasdavom jėgų
Todėl, visom, panašiai kenčiančiom pirmiausiai primenu - tik nepamirškit, mielos, nuostabios mamos, rasti jėgų džiaugtis kad ir neilgomis akimirkomis, kai vaikutis žvalus, šypsosi, ir stengtis (žinau, kaip tai sunku), į tą nuolatinį rėkimą, suirzimą, žiūrėt ne kaip į lažą, bausmę, neteisybę jus užgulusią, o kaip į laikiną reiškinį, kuris - tik pirmasis ir neilgas (!) jūsų vaiko nuostabaus gyvenimo etapas
.
Beje, nuo 4-ių metų (nes vistiek dukra buvo labai jautri), susiradom gerą homeopatę, kuri jos emocinė būklę per metus visiškai stabilizavo. Kūdikystėje to padaryt irgi nebuvo pavykę nei įprastais, nei homeopatiniais preparatais.
Dar paguodai
. Paprastai tokių nuolat esama padėtimi nepatenkintų, rėkiančių, mažai miegančių vaikų psichinis vystymasis gerokai spartesnis, nei ramių, kuriems viskas daugmaž gerai. Nes pirmieji gauna daugiau dirgiklių (tuos vaikus nepalyginamai daugiau nešioja, varto, kažką rodo, kalbina, aiškina, o ir jų būdravimo laikas daug ilgesnis), o dirgikliai ne tik vargina, jie- kūdikio raidos variklis
Dviejų metų manoji mergaitė gražiai sakinukais kalbėjo dviem kalbom, mokykloje pirmus du metus irgi nelabai turėjo ką veikti, ir šiaip niekada man neprireikė domėtis jos pamokomis. Šiandien ji - puikiai baigusi mokyklą, jau būsima studentė; džiaugiuosi visiškai stabiliu, protingu ir įdomiu jaunu žmogum, kuris kažkada man taip beprotiškai ilgai ir sunkiai augo
Taigi, dar viskas bus gerai, pamatysi, tik laukdama rytdienos, džiaukis ir šiandiena; koki ji baisi bebūtų, per ją tavo vaikiukas viena diena paaugo, kažką patyrė, kažko išmoko, kažkuo pradžiugino, prajuokino, suteikė viltį
. Stiprybės jums visoms
Tikrai labai graziai parasyta ir mane sugraudino. Na as ir gyvenu mintimis kad tai ne amzina, kad laikui begant vienaip ar kitaip viskas keisis ir reikia tiketis, kad i geraja puse. Labi pasiseke ir toms, kurios turi gerus, supratingus vyrus, padedancius atlaikyti ta sunku etapa, mano deje kitoks - niekam vertas....Savanaudis, savimyla, galvojantis tik apie save. Viena diena nusprende, kad jam per sunku po darbo klausytis vaiko rekimu, kad jis nakti nepailsi ir rado dar begale kvaiku priezasciu ir issikrauste pas savo tevus, mane viena palikes vargt ir kankintis. Tai tiek kad mano tevai, brolis labai man padeda su vaiku. O tevo vaikas beveik nepazysta, nes jis tesugeba koki karta ar du per menesi aplankyti vaika. Na bent jau vaikas tai tikrai nesupranta kad ten jo tete ir ziuri i ji kaip i svetima. O as su tuo visu jau susitaikiau - zinau lazda turi du galus, o viskas gryzta bumerangu....
Du metukai - dar maža, viskas dar keisis
Manoji tokio amžiaus sisiojo tik ant savo puoduko, miegojo tik savo lovelėje, su valgymu irgi buvo didžiulių bėdų, atrodė vaikas galuojasi katorgos darbu, o ne valgo... Manau būtų ir tai be kažkieno pagalbos išaugusi, bet gydėmės. Ir jūsų vietoje tikrai pabandyčiau apsilankyt pas homeopatą, kad parinktų individualų gydymą emocinei būsenai stabilizuot, nervų sistemai nuramint. Žinot juk, jų vaistukų beveik visa sudėtis - viena gliukozė, paties preparato (jis visada natūralus)tik laaabai maža dalis, ir kuo ji mažesnė, tuo poveikis didesnis, be to jie stiprina imunitetą.
Mes kai gydėmės, visas dėmesys buvo nervų sistemai, bet tuo pačiu ir apetitą patvarkė ir adenoidus visiems laikams nuramino. Iki šiol tai gydytojai mintyse dėkoju
O dėl baisių adenoidų ir antrąjį vaiką pas ją vedžiau - nebereikėjo jokios operacijos, baigėsi visos gerklės ligos, anurezė. Tik tiek, kad visokios tokios smulkmenos daug lengviau pasiduoda gydymui, nei ištisos sitemos, nervų, pvz. Bet pamėginti verta
Gal galetumete parasyti, pas kokia homeopate ir kur lanketes, mes pas viena lankemes, bet ji man labai nepatiko, mes lankemes del alergiju pas ja, tuo paciu ji skyre vaistukus ir neramumui slopinti...na labai neissiplesiu, bet daugeliu aspektu ji man labai nepatiko....Parasykite cia, o jei nenorite platinti i AZ
, kažkaip atvirkščiai čia nei kitiems vaikams 
