QUOTE(Karusia @ 2009 07 29, 13:43)
Lietuva man svarbi. labai. nepaisant to - tikrai pateisini naktines žudynes? kūdikių? vardan ko?
Lietuvos?
kas ta Lietuva be savo kūdikių?
iš biudžeto mokamos didelės pensijos tiems, kurie buvo miškiniai. tame tarpe, moka ir sūnėnai dukterėčios to žmogaus, kurį nužudė miškiniai. nekaltai. dėl to, kad neleido po salę (šokiuose) tampyti savo sužadėtinės). čia - kova už LIETUVĄ? laisvę? ne, tai banditizmas ir nieko daugiau. kaip ten kažkas išsireiškė - 10 proc. idėjinių.
Karusia, berods, aš niekur nerašiau, kad pateisinu žudymus. Bet lygiai taip pat ir nesutinku, kad Lietuvos partizanai buvo banditai. Tie, kas giliau domisi istorija, žino, kad NKVD ruošdavo agentus smogikus. Viena iš tokiu grupių užduočių buvo kompromituoti tikrus partizanus.
Įdomiausia buvo tai,kad tokie išžudyti asmenys buvo laikomi "tarybiniais aktyvistais",o jų artimieji iki pat 90m. naudojosi visomis teikiamomis privilegijomis. Dabar ratas apsisuko - privilegijomis naudojasi kita pusė.
Papildyta:
Šiek tiek info pamąstymui:
Ryškiausi pokario išdavikai
Kaip galima surikiuoti žymiausius pokario išdavikus? Pagal tai, kiek savo kovos jie atidavė į sovietinio saugumo rankas? Tuomet abejotina "garbė" tektų Juozui Markuliui bei 1951-53 metais aktyviai kaip agentai- smogikai veikusiems perverbuotiems partizanams Broniui Kalyčiui bei Juozui Bulkai. Jeigu pagal tai, kiek jie buvo žinomi visuomenėje, tuomet pirmenybė tenka žinomiems literatams V.Valsiūnienei ir Kostui Kubilinskui. Pastarojo knygos iki šiol yra lietuvių vaikų literatūros klasika. Tik vargu ar jie, skaitydami "Varlę - karalienę" žino, kad jos autorius nužudė miegantį savo kovos draugą? O jeigu pagal tai, kiek jiems pastaruoju metu skiriama dėmesio, tai priekyje turėtų stovėti garsus avantiūristas Jonas Deksnys, kurio nuotykiams ir išdavystei aprašyti skirta visa knyga "Pavargęs herojus". Tiesa, kaip pastebėjo knygą recenzavęs "Laisvosios Europos" radijo bendradarbis Kęstutis Girnius, "ilgainiui prasigėrusiu smulkiu informatoriumi virtęs" J.Deksnys buvo kuo nori, tik ne herojumi.
Todėl užuot rikiavę išdavikus pagal jų "nuopelnus" sovietiniam saugumui, surašome žymiausius jų pagal jų išdavystes chronologine tvarka.
V.Valsiūnienė, žinoma poetė, tuo pat metu - MGB agentė "Oras", "Agnesė". 1946-ųjų kovo 16-ąją jai išdavus sunaikinta Lietuvos tautinė taryba - suimti LTT steigėjai J.Noreika, S.Gorodeckis, O.Poškienė (V.Valsiūnienės draugė), kurios bute Vilniuje vėliau suimti ir kiti LTT nariai, tarp jų ir rašytojas Kazys Boruta.
Juozas Markulis - "Erelis", Vilniaus universiteto dėstytojas, turėjęs pažinčių su nacių okupacijos metais pogrindyje veikusiais asmenimis. 1945-siais užverbuotas MGB, apsimesdamas esąs legaliai gyvenančių miesto inteligentų pogrindinės organizacijos nariu, užmezgė ryšį su partizanų apygardomis. Žinodamas, kad partizanai siekia sukurti centralizuotą vadovybę, kartu su jų atstovais MGB nurodymu įkūrė vieningą politinę organizaciją - Bendrą Demokratinio Pasipriešinimo sąjūdį (BDPS). Be to, J. Markulis ėmėsi kurti Vyriausiąjį Ginkluotųjų Pajėgų Štabą (VGPŠ), kurio vadu buvo numatytas kitas MGB agentas - buvęs Lietuvos Respublikos kariuomenės kapitonas. Kamarauskas. Šio didžiulio plano esmė buvo perimti vadovavimą visam Lietuvos pogrindžiui. Remiantis pasyvaus (t.y. neginkluotojo) pasipriešinimo teorija buvo įsakyta partizanams surinkti į sandėlius ginklus, o patiems "demobilizuotis" - paimti MGB parengtus fiktyvius dokumentus. Gavę tokius dokumentus jie buvo suiminėjami. J.Markulis nustatydavo partizanų štabų dislokacijos vietas, į kurias būdavo siunčiama MVD vidaus kariuomenė. MGB pavyko Didžiosios Kovos apygardos vadu paskirti agentą ir praktiškai ją beveik visai sunaikinti. Provokacijomis buvo sunaikinta ir Žemaičių apygardos vadovybė. Viso šios MGB operacijos metu suimta 178 ir nukauta 18 partizanų. 1947-ųjų pradžioje Juozas Lukša - Daumantas perprato J.Markulio išdavystę ir įspėjo apie jį kitus partizanų vadus, tačiau dar ilgai daugelis jų pasitikėjo J.Markuliu.
Algimantas Zaskevičius, Lietuvos kariuomenės generolo Stasio Zaskevičiaus sūnus, Kęstučio apygardos atstovas BDPS. 1946-ųjų rudenį suimtas ir perverbuotas MGB, tapo agentu-smogiku "Bagdonu". Manoma, kad tai jis perspėjo J.Markulį-"Erelį" ir apsaugojo jį nuo partizanų teismo. 1948-ųjų rugsėjo 9-ąją jo išdavimo dėka MGB agentai-smogikai išžudė Didžiosios kovos apygardos A rinktinės A.Praškevičiaus-Narsuolio ir J.Černiausko-Vaidoto vadovaujamų būrių partizanus.
Kostas Kubilinskas, poetas, sovietmečiu tapęs žymiu vaikiškų knygelių autoriumi. Partizanų buvo pakviestas dalyvauti leidžiant pogrindžio spaudą. Užverbuotas MGB kartu su kitu MGB agentu - Adolfu Skinkiu 1949 kovo 7 dieną išdavė Dainavos apygardos ir Kazimieraičio rinktinės štabus. Patys nušovė miegantį apygardos vadą Benediktą Labėną - Kariūną ir iškvietė kariuomenę. Jų išduoti mūšyje žuvo rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Petras Šilanskas-Labutis ir Viktoras Kazlauskas-Vanagas.
Jonas Deksnys, avantiūristas, skirtingu laiku bendradarbiavęs su Didžiosios Britanijos, Švedijos ir Sovietų sąjungos slaptosiomis tarnybomis. Aktyvus antinacinės rezistencijos dalyvis, 1946-1949 metais kelis kartus iš Vakarų atvykęs į Lietuvą, užmezgė ryšius su partizanais, stengėsi rasti bendraminčių, su kuriais kūrė atsvarą išeivijoje veikiančiam Vyriausiam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIKui). 1949-siais birželio mėnesį iš jūros išsilaipinęs Lietuvoje, MGB suimtas ir tampa aktyviu agentu - provokatoriumi, dalyvauja radijo žaidime su Didžiosios Britanijos žvalgyba. J.Deksnio iškviestas 1950-siis pajūryje ties Palanga išsilaipino jo pažįstamas Justas Dočkus - Neris, sulaikymo metu MGB agentų nušautas. J.Deksnys intensyviai dezinformuoja lietuvių išeiviją. Didele dalimi jo veiklos dėka VLIKo veikla Europoje buvo sukompromituota ir šiai organizacijai teko persikelti į JAV.
Juozas Bulka-Skrajūnas, kunigas, MGB agentas "Bimba". Jo išduotas žuvo Vakarų apygardos Liūto rinktinės vadas A.Lapienis-Demonas, Lokio rinktinės vadas B.Vaičėnas-Pavasaris ir 6 partizanai. MGB sudarė tariamą Vakarų apygardos štabą, kuriam vadovauti paskyrė J.Bulką. Manoma, kad viso J.Bulka yra išdavęs kalias dešimtis partizanų. Šiuo metu klebonauja Baltarusijoje.
Bronius Kalytis - Liutauras, nuo 1951-ųjų - MGB agentas-smogikas "Ramojus". Laikomas visų agentų-smogikų simboliu. Iki 1951-ųjų B.Kalytis buvo Vytauto apygardos vadu, suimtas atėjęs į susitikimą su MGB agentu, partizanu A.Radzevičiumi - "Alfa" . Jau po dviejų dienų perverbuotas, tampa agentu-smogiku. MGB žinomis, iki 1953-ųjų vidurio pagal B.Kalyčio informaciją, jam pačiam dalyvaujant operacijose, nužudyti 35 partizanai.
Juozas Karpavičius - Medelis, Dainavos apygardos vadas, nuo 1951-ųjų - MGB agentas "Juozas". 1951 m. gruodžio 26 d., remdamiesi Juozo parodymais, MGB kariniai daliniai nukovė Šarūno rinktinės būrių vadus Rimvydą, Vieversį ir Laimę. 1952 m. balandžio 27 d. MGB suorganizavo Juozo (veikė kaip Šarūno rinktinės vadas) ir slaptai (1952 m. vasario 3 d.) suimto, užverbuoto Kazimieraičio rinktinės vado Juozo Drazdausko-Putino susitikimą. Pagal MGB scenarijų abi grupės susitarė gegužės pradžioje sušaukti Dainavos apygardos vadų suvažiavimą ir išrinkti naują apygardos vadą. Partizanai, paveikti smogikų, pritarė agentų suformuotai naujai Dainavos apygardos štabo sudėčiai. J.Karpavičius išrinktas apygardos vadu. Susirinkime sutarta nutraukti terorą "savo pačių saugumo" sumetimais ir imtis priemonių užmegzti ryšiui su Pietų Lietuvos srities vadovybe. Su J.Karpavičiaus pagalba ir jam pačiam dalyvaujant iki 1953 m. gegužės vidurio buvo nužudyta ir paimta į nelaisvę 28 Dainavos apygardos partizanai .
Jonas Kimštas - Žalgiris, nuo 1952-ųjų - MGB agentas "Jurginis". Karaliaus Mindaugo srities vadas, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovybės narys. 1952-ųjų rugpjūtį MGB agento B.Kalyčio - "Ramojaus" išduotas ir suimtas, netrukus sutiko bendradarbiauti. Išdavė per 20 partizanų, dėjosi LLKS Prezidiumo nariu, agentą B.Kalytį "paskyrė" Rytų Lietuvos srities vadu. Vėliau naudotas kaip įtakos agentas.
Krenta į akis, kad 1945-1949 metais dauguma išdavikų būdavo specialiai MGB įterpti į partizaninį judėjimą. Tuo tarpu 1951-1953-ųjų metų išdavystės - tai dažniausiai nuo ilgos, beviltiškos kovos palūžusių partizanų žmogiškojo silpnumo pasekmė. Nors vis tik, kaip pastebi partizainų kovų tyrinėtojas Mindaugas Pocius, netgi laisvės kovoms einant į pabaigą, beveik pusės suimtų partizainų MGB nesugebėjo palaužti. Pavyzdžiui, 1953 m. per keturis su puse mėnesio MGB paėmė gyvus 72 partizanus. Iš jų tik 18 užverbavo agentais smogikais, dar 23 naudojo operatyviniais tikslais.
Kodėl Lietuva drovisi didžiuotis partizanų žygdarbiu?
Partizanų kovos - vienas tragiškiausių, bet kartu ir vienas ryškiausių bei garbingiausių Lietuvos istorijos tarpsnių. Dešimtmetį trukusia pasipriešinimo kova prieš vieną galingiausių pasaulio valstybių galėtų didžiuotis bet kuri okupaciją patyrusi šalis. Tuo tarpu Lietuvoje į šį laikotarpį ir pačius partizanus dar tebežvelgiama tarsi dvigubu žvilgsniu - viena vertus, partizanai - neabejotini didvyriai, kita vertus - apie tai vengiama garsiai kalbėti, jų atmintis valstybiniu lygmeniu tebėra neįvertinta. Kodėl?
Apie tai "Veido" surengtoje diskusijoje kalbėjosi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Dalia Kuodytė, Vilniaus fakulteto Istorijos fakulteto doktorantas Bernardas Gailius, Laisvės kovotojų - Miško brolių draugijos pirmininkas Albinas Kentra, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Liudas Truska, istorikas Kęstutis Girnius bei "Veido" apžvalgininkas Audrius Bačiulis.
A.Bačiulis: Žvelgiant į tai, kaip Lietuva (plačiąja to žodžio prasme) vertina partizanų kovų laikotarpį, negali atsikratyti įspūdžio, jog visuomenė į partizaninį judėjimą žiūri tarsi drovėdamasi. Mes nedrįstame garsiai pareikšti, kad tai buvo laisvės kova su Sovietų sąjunga, kad partizanų buvo sukurta ir kurį laiką egzistavo pogrindinė Lietuvos valstybė. Nors yra visi šį faktą liudijantys dokumentai, tarp jų ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos, tuo metu buvusios vienintele teisėta šalies valdžia, 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija, 1999 m. įtraukta į Lietuvos valstybės teisės aktų sąrašą.
Nepaisant to, kai užeina kalba apie partizanus ir jų kovas, būtinai atsiras kas nors, pasakantis: "Ką čia kalbėti, kokie jie partizanai? Banditai"... Ir pašnekovai neretai sutrinka, pradeda tarsi teisintis, sakydami, kad, žinia, "visko buvo" . Toks elgesys pastebimas ne tik "buitiniu", bet ir valstybiniu mastu.
Mano nuomone, tai rodo, kad vis tik didelės dalies visuomenės sąmonę (o gal - pasąmonę) dar slegia penkių sovietmečio dešimtmečių suformuotas požiūris į partizanus. Neretai žmonės, tarsi menantys tuos metus, kartoja sovietinę propagandą, esą vyrus eiti į miškus per radiją ragino amerikiečiai, nors žinome, kad visos užsienio radijo stotys lietuviškai kalbėti pradėjo tuomet, kai partizaninis judėjimas buvo beišsikvepiantis; Į partizanus dar neretai žiūrima kaip į kažkokius sovietinės propagandos sukurtus "vanagus iš anapus", kurie šaudė, grobė, plėšė.
Liūdniausia, kad per septyniolika nepriklausomybės metų šis požiūris taip ir nebuvo pakeistas. Per visą tą laiką apie partizanus per vargus sukurtas vienintelis filmas, Genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamos knygos cirkuliuoja tik specialistų tarpe. Mokykloje, matyt, tam irgi nedaug dėmesio skiriama, arba kaltė tradiciškai priskiriama abiems pusėms. Nors, kaip rodo kolegos sūnaus, neseniai nusistebėjusio - Kodėl partizanams iki šiol Vilniuje nėra paminko? - pavyzdys, jaunoji karta sau jau davusi atsakymą į klausimą, kas buvo partizanai.
D. Kuodytė: Jei kalbėtume apie dabar leidžiamas knygas, tai iš tiesų jų tiražai nedideli ir jas skaito mažesnis ratas žmonių nei anksčiau. Prisimenu, kad 1990-1996 m. knygų tiražai siekdavo 5-7 tūkst. ir jas graibstyte išgraibstydavo.
Tačiau negalima sakyti, kad visuomenė nežino apie šį laikotarpį. Tik man atrodo, kad kartais mes "užsižaidžiame" aiškindami, o kas iš tiesų tuomet vyko. Viskas būtų paprasčiau, jei mokytojai su mokiniais, dėstytojai su studentais kalbėtų apie tai, ką mums davė partizaninis judėjimas, kokie buvo jo tikslai. Galbūt tie, kas apie tai kalba, kalba per daug sudėtingai.
Pagalvokime logiškai, juk jeigu į tavo namus ateitų plėšikas, tai kiekvienas normalus vyras visomis įmanomomis priemonėmis gintų savo namus, moterį, vaikus. Čia ir slypi raktas į šio laikotarpio suvokimą. Jeigu mūsų visų sąmonėje tokie dalykai nėra suvokiami, vadinasi, kažkas blogai yra su garbės, vyriškumo samprata visuomenėje.
L. Truska: Daug kalbama, kodėl partizanais nesididžiuojama, jų visuomenė tarsi gėdysi. Teigiama, kad visos mūsų bėdos - tai penkiasdešimties sovietinės okupacijos metų paveldas. Tai yra nonsensas. Kai išmirs ta karta, kuri pamena pokario metus ir tai, ką darė partizanai, bus ir daugiau pasididžiavimo, ir nebus gėdos jausmo.
Aš irgi pamenu, kas vyko 1946-1950-aisiais m. Augau partizanų krašte - Dzūkijoje, kur jau tada kaimo žmonės partizanus vadino banditais. Ir iki šiol jie mena, kas tada išžudė jų šeimas, giminaičius.
D. Kuodytė sako, kad kiekvienas gintų savo namus, kai užpuola priešas? Istorijoje supainiojami du visiškai skirtingi dalykai. Vienas dalykas yra valstybės, nepriklausomybės, laisvės gynimas, kuris, pasak Jono Aisčio, turi būti besąlyginis tautos refleksas. Tas refleksas privalėjo suveikti ir 1940-ųjų birželį. Tačiau tada vardan valstybės laisvės, nepriklausomybės tuomet nebuvo išlietas nė vienas kraujo lašas, nepasakytas nė vienas žodis.
Kitokia situacija yra, kai šalis okupuota. Partizanavimas, mano nuomone, buvo betono sienos daužymas plika galva. Gal tai ir herojiška, tačiau reikia pažiūrėti, ar tai buvo išmintinga. Būdama okupantų rankose tauta turi sulaukti tinkamo momento pasipriešinti.
K. Girnius: Jūsų teigimu, reikėjo priešintis 1940 m., o ne 1944-aisiais? Tačiau 1940 m. ir buvo "išmintingi" žmonės, kurie manė, kad jeigu priešinsis, bus bereikalingai pralietas kraujas. Tuo tarpu 1944 m., kai vyrai ėjo į mišką, tauta jau turėjo dvejopą patirtį: pirmiausia, gėda buvo, kad nieko nedaryta 1940 m., tačiau antra, suvokta, jog jei nieko nedarai, nebūtinai būna mažiau aukų. Juk ir per tą bolševikmetį buvo trėmimai, buvo matomas ir žydų likimas - jie nesipriešino, tačiau vis tiek buvo masiškai žudomi.
L. Truska pastebėjo, kad reikia laukti tinkamo momento. 1940-ieji parodė, kad tinkamo momento laukimas nebūtinai yra naudingas. Nuo 1944 m. iki beveik 1950- ųjų daugelis galvojo (ir tai nebuvo neracionalus mąstymas), kad galbūt prasidės dar vienas karas. Prisiminkime, atėjo į Lietuvą pirma rusai, paskui vokiečiai, vėl grįžo Maskva. 1946 m. Winstonas Churchillis prakalbo apie geležinę uždangą; 1948 m. prasidėjo Berlyno blokada ir pan. Tačiau karas neprasidėjo.
O partizaninis judėjimas buvo būdas pranešti, kad mes nesitaikstome su esama padėtimi, kad ir okupuoti mes vis dar esame lietuviai.
Be to, nereikia pamiršti, koks Lietuvoje buvo "svečias". Tai buvo Sovietų Sąjunga. Kokia buvo realybė? Miškų "šūkavimai", šimtas tūkstančių žmonių per prievartą įvaryti į sovietinę kariuomenę, areštai ir trėmimai. Vokiečių metais, jei tu nebuvai žydas, daugiau ar mažiau žinojai taisykles, kaip gali išvengti arešto. Sovietų metais jokių taisyklių nebuvo.
L. Truska: Aš noriu paklausti ar šviesiausi Lietuvos protai - tarp jų Bronys Raila, Stasys Žakevičius, Stasys Lozoraitis, kurie iš pradžių buvo susibūrę apie Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio užsienio delegatūrą ( BDPS), paskui apie Lietuvių rezistencinę santarvę, klydo sakydami, kad reikia pereiti prie taikios rezistencijos.
K. Girnius: Pirmiausia nemanau, kad apie BDPS buvo susibūrę šviesiausi protai. Buvo jų ir kitur. Tačiau čia svarbus politinis momentas. Tautos vadovai 1940 m. nesipriešino. 1944 m. formalūs vadovai paliko šalį. Kitaip sakant, lietuviai politikai buvo diskredituoti. Ir jeigu Lietuvių rezistencinė santarvė kartą ar kitą ir būtų padariusi užuominą, jog nereikia priešintis, vargu, ar Lietuvoje kas nors jos būtų paklausęs.
A.Kentra: Liūdna, jog istorikai nepažįsta istorijos. Čia yra mūsų laikų didžiausia tragedija, kuri paliečia įvairias institucijas, mokyklas ar net universitetus.
Ar lietuviui dera priešintis, kai jį okupuoja? Atsakymo reikia ieškoti žvelgiant į visą istoriją, žinoti kiekvienos tautos padorumo nuostatas. Prisiminkime, kad lietuviai nuo seno melsdavosi prašydami Viešpaties apsaugoti juos nuo karo, maro ir bado. Tačiau atėjus rusams žmonės pradėjo maldose prašyti, kad Dievas kuo greičiau priartintų karą. Žmonės manė, kad jie gali išsigelbėti tik kilus tarptautiniam konfliktui. Todėl nereikia stebėtis, kad lietuvis sutiko Vermachtą su gėlėmis. Ir tai nebuvo joks kolaboravimas. Tai buvo siekimas išsivaduoti.
Aš susimąstau, gal šiandien jau trūksta tų žmonių, kurie buvo tarp rezistentų? Tų, kurie galėtų pasakyti, kad tikrai buvo būtina priešintis. Pabandykime įsivaizduoti savo elgesį, jei šiandien šalį užpultų viena ar kita galybė, ją okupuotų. Tada ir išryškėtų didysis amžiaus konfliktas - vieni palaikytų okupantų rėžimą, o kiti - priešingai. Atsirastų ir išdavikai, kurie dar nuo Antikos laikų laikomi baisiausiais asmenimis bendruomenėje.
Vienas išdavikas gali pakenkti labiau nei priešo armija. Išdavikai sovietmečiu apie tautos išlikimą nemąstė. Kaip su skundikais elgėsi partizanai? Galima buvo juos nužudyti, tačiau partizanai elgėsi kitaip - jie ėjo pas jį ir sakė: "Žmogau, ką darai. Susimąstyk". Apie tai šiandien užmirštama kalbėti.
B. Gailius: Man labai įstrigo tuometinio premjero Algirdo Brazausko kalba, kurioje jis pasakė, jog buvo žmonės, kurie su ginklu rankoje miškuose kovojo su NKVD ir stribais, tačiau negalima pamiršti, kad buvo ir banditai- miško broliai, kurie nužudė 25 tūkst. žmonių.
Nesvarbu, kas šiuo atveju tai pasakė. Tačiau tai labai gerai atspindi visuomenės pažiūras. Mes atskiriame vienus partizanus, kurie kovojo už laisvę, ir kitus - banditus, kurie žudė. Bet juk kalbame apie tą patį reiškinį.
Todėl, mano nuomone, visos tos diskusijos, ar prasminga buvo kova, ar daug žmonių buvo nužudyta yra išvestinės. Esminė problema yra tai, kad mes, kaip istorikai, nesame sutarę, koks tai reiškinys? Mano supratimu, reiškinys, kai žmonės vienas kitą šaudo, yra karas. Tuomet ir vertinkime viską pagal karo standartus. Jei nenorime pripažinti, kad tai karas, tuomet pasakykime - kas tai buvo?
A.Bačiulis: Ginčijantys partizaninės kovos prasmę neretai priekaištauja, kodėl partizanai savų lietuvių nužudė daugiau, nei sovietų kareivių, ar kodėl neišlaisvino nė vieno ešelono su tremtiniais.
A.Kentra: Kodėl Lietuvoje buvo sunaikinta daug vietinių žmonių ir, palyginti, tiek mažai nušauta rusų kareivių? Partizanai galėjo nesunkiai surengti kokią ginkluotą akciją, palaukti, kol į įvykio vietą pajudės pora sunkvežimių su kareiviais ir iš pasalos daugybę jų nušauti. Tačiau jie vadovavosi nekaltumo prezumcija - kareivį laikė nekaltu žmogumi, per prievartą pašauktą į kariuomenę.
Partizanai tuomet nežinojo, kad šie į Lietuvą atsiųsti Rusijos kariniai daliniai buvo sudeginę kaimus Čečėnijoje, vykdę teroristinius veiksmus Ukrainoje. Partizanai manė, kad savas išdavikas yra tūkstantį kartų blogesnis nei priešo kareivis.
D. Kuodytė: Buvo kautasi ir su rusais, ir į juos šaudyta. Šito neigti nereikia. Tačiau noriu grįžti prie temos apie karą. Nedrįsčiau kategoriškai paneigti ar patvirtinti, kad tai buvo karas. Tačiau įdomu tai, kad tuo metu Lietuvoje buvę kariškiai vėliau sovietų prilyginti Didžiojo tėvynės karo veteranams. Be to, vienas pulkininkas yra man pasakojęs, kad Lietuvoje buvusiems daliniams demobilizacija buvo paskelbta tik 1950-siais, tuomet iš esmės panaikinant karo stovį tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos. Taigi matome, kad pati Sovietų Sąjunga šį procesą vertino kaip karą.
Nėra sutarimo tarp istorikų
- Buvo paminėta, kad susuktas vos vienas filmas apie partizanus, leidžiamos knygos domina tik profesionalus. Vadinasi, visuomenės nuomonės niekas neformuoja?
K. Girnius: Ponas L.Truska iškėlė tezę, kad visuomenės nuomonė apie partizanus pasikeis, kai išmirs tie, kas pamena tuos laikus. Buvo paminėtas ir "brazauskinis" požiūris, kuris išlikęs buvusių komunistų, nomenklatūrininkų sąmonėje. Tačiau man įdomu, ką jauni žmonės kalba apie partizanus, ar jie apie tai mąsto?
B. Gailius: Turbūt taikote į mano amžiaus jaunuolius. Galiu pasakyti, kad galvoja nedaug arba visai nieko negalvoja. Vieniems tai neįdomu, o kitiems nesunku pripažinti, kad buvo partizanai, kad jie kovojo už Lietuvą. Jų tarpe nebėra tų aistrų, kurios yra išlikusios vyresniosios kartos žmonių tarpe.
A. Bačiulis: Skaitydamas internetinius forumus istorine tematika, pastebėjau, kad jaunimas labiau domisi senųjų laikų istorija - Mindaugo, Gedimino, Vytauto laikais. Jei diskutuoja apie antrąjį pasaulinį karą, tai tarptautiniu mastu. O diskusijų apie apie partizaninį karą, Lietuvos pokarį man nėra tekę matyti.
B. Gailius: Tai lemia valstybės politika. Mindaugui paminklą pastatėm, jo vardu tiltą pavadinom, nuolat kalbame apie Gediminą ir Vytautą. O apie partizanus politikai nemėgsta kalbėti, nes tuomet jiems reikia kalbėti taip, kaip kalbėjo premjeras A. Brazauskas - kad įtiktum ir vieniems rinkėjams, ir kitiems. Tai yra skausminga tema ir daugelis ją bando apeiti.
D. Kuodytė: Susiformavo dvi viena kitai visiškai priešingos nuomonės, tarp kurių diskusija vargu ar įmanoma. Vieni sako, kad partizaninis judėjimas tebuvo sąskaitų suvedinėjimas ir civilių žudymas, o kiti - jog tai buvo kova už laisvę. Vyksta diskusijos tarp šių grupių, tačiau jos yra visiškai neproduktyvios. Vargu, ar įmanoma kuriai nors pusei paneigti kitos argumentus, nes dokumentų archyvuose apie tai, kas išžudė vieną ar kitą šeimą, nepakanka. Štai kolegos savaitgalį Biržuose kalbėjo su buvusiu sovietiniu milicininku, kuris pasakojo, kad atvažiuodavo iš Latvijos kriminaliniai nusikaltėliai ir čia plėšė, šaudė. Tuo tarpu kalbos sklido, kad tai darė miškiniai. Man regis, kad tai labai sudėtinga tema, daugelis dalykų neįrodyti, todėl ir kalbėti apibendrintai, daryti išvadų mes negalime.
Neoficialus valdžios vertinimas - neigiamas
A.Bačiulis: Man kartais kyla mintis, kad, kalbėdami apie partizaninį judėjimą, neretai tarsi imam ir atskiriame lietuvių tautą nuo Lietuvos valstybės. Sakome, kad blogai, jog lietuvis šaudė į lietuvį (ko niekas neginčija), tačiau apie tai, kad vienas iš tų lietuvių buvo už Lietuvos valstybės ir jos laisvės išsaugojimą, o kitas kovojo prieš tą valstybę ar buvo jai abejingas, nekalbame. Išeina, kaip sovietmečiu, kuomet lietuvių kultūrą, "tautiška pagal formą, tačiau socialistinę pagal turinį" buvo galima netgi vystyti, tačiau kategoriškai draustos bet kokios kalbos apie Lietuvos valstybę ir tautos valstybingumą.
K.Girnius: Štai pažiūrėkime į Prancūziją, kur karo metu partizanai irgi nekovojo su vokiečių divizijomis, nes kovos rezultatai būtų aiškūs po penkių minučių, o daugiausia žudė kolaborantus.
Pokario metais, atėjus į valdžią generolui Charles de Gaulleiui, buvo priimtas beveik valstybinis nutarimas, kaip reikia žiūrėti į partizanų veiklą. Mat Prancūzijos partizaniniame pasipriešiniame 1941-1944 m. buvo daug sudėtingų dalykų. Kai karas ėjo į pabaigą ir prancūzai jau buvo beperimą valdžią, tuomet, kaip teigiama, partizanai nužudė apie 10 tūkst. žmonių, neva kolaborantų. Istorikai dar turi tai ištirti, tačiau vyriausybės sprendimas buvo toks, kad prancūzų partizanai "laimėjo". Taip, šis požiūris buvo lyg ir primestas ir galima ginčytis, ar tai buvo teisingas sprendimas, ar ne, tačiau tai buvo valstybinė politika.
Neturiu daug žinių, tačiau spėju, kad mūsų kaimuose yra daug daugiau paminklų partizanams nei miestuose, pavyzdžiui Vilniuje. Tad kyla kausimas - o ar valstybės mastu mes ką nors darome?
Istorikai turi tirti toliau ieškoti tiesos ir atsakyti į visus klausimus, tačiau bendra valstybinė politika būtina. Prisiminkime, kad Pylimo gatvėje, Vilniuje, buvo didžiulis paminklas sovietų partizanui, tačiau nieko panašaus dabar nėra sostinėje Lietuvos partizanui.
D. Kuodytė: Taip, darome: įstatymuose įtvirtintas karių savanorių-laisvės kovų dalyvių statusas; visas šis laikotarpis įtrauktas į Lietuvos teisinę sistemą; parengta vyriausybinė programa, pagal kurią visose devyniose partizanų apygardose statomi paminklai miestuose, miesteliuose, partizanų žuvimo vietose.
Oficialiai galima pasakyti, kad partizanai nepamiršti. Tačiau yra ir neoficialus valdžios vertinimas. O tai jau kitas klausimas. Ką parodo valdininko žodžiai, kad anksčiau buvo vieni karo veteranai, o dabar atsirado šie? Esant tokioms nuotaikoms, pastatyti paminklą partizanams pagrindinėje miesto aikštėje būtų labai sudėtinga.
A.Bačiulis: Belieka pasakyti, kad nepriklausomybės metais bent jau politine prasme pergalę švenčia stribų anūkai.
Prisimenu, Lietuvos įstojimo į NATO išvakarėse, vienas aukštas pareigūnas, žvelgdamas į partizanų generolo Jono Žemaičio paminklą prie Krašto apsaugos ministerijos pasakė, kad ministerija labai gražiai sutvarkyta, tik kam tą "balvoną" konservatoriai pastatė? Tai parodo neoficialų nemažos mūsų valdžios dalies požiūrį į partizanus ir paminklus jiems.
A. Kentra: Vilniaus miesto savivaldybėje jau septynerius metus guli projektas, kurį įgyvendinus ant Žaliojo tilto esančių sovietinių karių skulptūros atsirastų memorialinė lenta lietuvių aukoms sovietiniais metais atminti. Bet niekas nenori to projekto imtis.
D. Kuodytė: Beje, Kultūros ministerijoje dar neseniai ant sienos galėjome matyti Antaną Gudaitį-Guzevičių, valstybę 1940-siais išdavusio generolo Vinco Vitkausko atvaizdas tik neseniai nukabintas Krašto apsaugos ministerijoje. Matome, kokia valstybė mums yra "vertybė".
L. Truska: Beprasmiška diskutuoti, jei nežinome elementarių dalykių, kurie yra minimi istorinėje literatūroje. Štai vienas mitas, kad civilius žmones, vaikus ir senukus žudė agentai-smogikai, kuriuos siuntė NKVD majoras Aleksejus Sokolovas, kad būtų kompromituojamas geras partizanų vardas. Istorikas Arvydas Anušauskas parašė rimtą mokslinį straipsnį, kuriame teigia, kad agentai - smogikai nužudė keliasdešimt civilių gyventojų. Kitas istorikas, Mindaugas Pocius, neseniai sėkmingai apsigynęs disertaciją, irgi priėjo išvadą, kad buvo nužudyta tik keliasdešimt civilių, o ne tūkstančiai. Štai ir B. Gailius savo knygoje niekur neužsimena apie agentus-smogikus. Manau, kad ir jis netiki, kad civilius, vaikus ar senukus žudė būtent agentai-smogikai.
B. Gailius: Atleiskite, bet nei M.Pocius, nei A.Anušauskas niekur neneigia, kad agentai-smogikai žudė civilius gyventojus. Jie tyrinėjo tik tuos dokumentus, kuriuos Lietuvoje paliko sovietų saugumas. Aš savo knygoje neminėjau šių dalykų todėl, kad mes nežinome - ar visi dokumentai yra Lietuvoje, ar visos agentų- smogikų operacijos buvo dokumentuojamos? Į šiuos klausimus atsakymų neturime ir, manau, neturėsime. Tiek viena, tiek kita pusė šiuo atveju neturi pakankamai įrodymų.
K. Girnius: Aš manau, kad žudė ne tiek agentai-smogikai, kiek eiliniai banditai.
Problemos nekeliamos į viešumą
A.Bačiulis: Žiūrėkime, kaip kartais keistai būna - B. Gailius savo knygoje parašo apie partizanus, kaip apie neatsiejamą Lietuvos kariuomenės dalį. Ir tai staiga tampa dideliu atradimu visuomenėje - visi pradeda apie tai kalbėti, rašyti. Atradimas! Lietuvos partizanai - tai Lietuvos kariuomenė! Nors pažvelgęs giliau pamatai, kad visa tai jau seniai parašyta Lietuvos įstatymuose. Tik jų niekas neprisimena, niekas nedrįsta garsiai pasakyti, kokia tų įstatyminių aktų politinė reikšmė.
Politiniuose sluoksniuose egzistuoja tarsi koks tylus suokalbis, kad tos temos geriau neliesti. Stribų, sovietinių aktyvistų niekas nebando reabilituoti, tačiau, iš kitos pusės, slopinami bet kokie teigiami partizaninio judėjimo vertinimai.
D. Kuodytė: Nekalbėti yra patogiau. Juk penkiasdešimt metų buvo kalbama apie klasių kovą, pilietinį karą, o dabar visas tas susiformavusias nuostatas yra labai sunku pakeisti.
Tie standartai, kurie yra Vakarų visuomenėse, mums dar yra pakankamai svetimi. Pas mus gėda pasakyti, kad eičiau kovoti ir mirčiau už Tėvynę.
L. Truska: Galiu sutikti su B. Gailiumi, kad partizanai buvo mūsų kariuomenė, mūsų Vyriausybė. Bet tai nereiškia, kad jie galėjo žudyti civilius gyventojus.
Aš jums priminsiu, ką generalinės prokuratūros Ypatingojo skyriaus prokuroras Rimantas Valentukevičius prieš keletą metų spaudoje išdėstė. Jo teigimu, civilių gyventojų žudymas nėra sudėtinė laisvės kovų dalis.
B. Gailius: Aš sutinku, kad buvo nusikaltimų. Niekada to ir nebandžiau nuginčyti. Tačiau reikia nepamiršti teisingumo. Nusikaltimus daro visos kariuomenės visuose karuose. Tačiau dėl to dar nė vienas karys neprarado savo, kaip kario, statuso. Netgi nuteisti kariai laikomi kariais.
L. Truska: Bet jiems paminklai nestatomi.
K. Girnius: Statomi. Vašingtono centre yra monumentas Vietname kovojusiems amerikiečių kariams, nors ne vienas JAV kareivis buvo nuteistas už Vietnamo kare padarytus nusikaltimus.
D. Kuodytė: Noriu šiek tiek pastabų dėl skaičių pasakyti. Mes kalbame apie tūkstančius nužudytųjų, tačiau kol neištirtas kiekvienas konkretus atvejis, mes negalime daryti išvadų, kalbėti apibendrinimais.
L. Truska: Tai kodėl centras tų dalykų neištiria?
D. Kuodytė: Centras tiria, tačiau tai nėra taip paprasta. Turime 30 tūkst. asmenų bazę, į kurią įtraukti ir kariškai, ir stribai, ir civiliai. Mes išsiaiškinsime tiek, kiek esame pajėgūs. Tačiau dokumentų iš tiesų likę per mažai, kad galėtume viską padaryti greitai.
A.Bačiulis: Galbūt į partizaninį karą visuomenė žiūri dviprasmiškai dar ir todėl, kad kol kas nesame iki galo apsisprendę - o kas buvo tie penkiasdešimt metų sovietmečio? Okupacija, ar, kaip pastaruoju metu tampa madinga kalbėti, tam tikra Lietuvos valstybės gyvenimo forma?
B. Gailius: Ta problema, kad sovietmetį traktuojame kaip tam tikrą valstybingumo laikotarpį, tikrai egzistuoja. Tačiau tai buvo laikotarpis, kai nebuvo valstybingumo.
K. Girnius: L. Truska sakė, kad yra žmonių, kurie prisimena partizanus, nes juos matė. Tačiau daug žmonių gimė sovietiniais metais. Tiems, kurie augo, gyveno, susikūrė gerovę sovietmečiu, sunku nuo to periodo nusigręžti.
B. Gailius: Aš manau, kad diskutuodami apie partizaninį karą, mes diskutuojame istorijai nebūdingais klausimais. Dar mokykloje buvau mokomas, kad istorijoje pagrindinis klausimas yra - kodėl? Istorija neklausia, kokia būtų Lietuva, jei nebūtų partizanų, jei nebūtų sovietmečio. Mano supratimu, daug prasmingiau nusileisti į priežasčių ir pasekmių lygmenį. Tada partizanai būtų grąžinti į tikros istorinės diskusijos rėmus.
L. Truska: Motiejus Valančius suformulavo neginkluotos, taikios rezistencijos koncepciją. Lietuviai jos laikėsi visą XIX amžiaus antrąją pusę, prisiminkime knygnešystę, daraktaravimą ir kt. Tai nestebina, nes Lietuva, turinti mažai gyventojų, negali mūšio lauke įveikti vokiečių ar rusų.
Iš taikios rezistencijos kelio išvedė Lietuvos aktyvistų frontas, 1940-ųjų sukilimas ir pokario partizanai. O pasimokė iš to geriausiai Sąjūdžio žmonės, kai vėl buvo sugrįžta prie neginkluotos rezistencijos.
D. Kuodytė: Man atrodo, kad kiekvienas turime savo patirtį šiuo klausimu. Būtent kiekvieno asmeninė patirtis ir sąlygoja, kaip mes vertiname šį laikmetį.
Šaltinis: www.antrasispasaulinis.net
Kas per asmeniškumai iškart?!
