Oooj, mamytes mamytes... Idomu, jeigu jums darbe keltu tokius reikalavimus, kokius kai kurios keliat auklei?..
Galiu kalbet pilnai is abieju poziciju - teko ir aukle tureti namuose (jau buvau didele, o mano mama niekada nuo manes neslepdavo "nevaikisku" namu reikalu), ir ja dirbti. Ir turiu pasakyti, kad jus per daug demesio pacios skiriat pesiojimuisi apie alga...
Klausimas - kaip jus pati jauciates visa diena prabuvusi su vaiku namie? Su SAVO vaiku, SAVO namuose, kur viskas, ka darote, yra daroma sau? Nepamirsiu vienos seimyneles, kur mama pastoviai priekaistaudavo, kad per mazai padarau. T.y., be vaiko prieziuros, drabuzius tik iskalbiu, bet nelyginu, kad valgi gaminu tik diena, o ne aprupinu seimyna vakariene, kad darzas neapravetas, nes gi kai vaikas miega, tai laiko turiu. Taciau ta pati mama, man viena karta atejus jos vakare isleisti, o ne ryte, nepasikuklino pasiskusti, kaip ji per visa diena pavargo su "tuo nepaseda". Iseina, kad pati namuose tai ji uzsiemus, dirba, o aukle - "sedi" su vaiku. Mokejo vidutiniskai, gal greiciau daugiau, negu maziau. Iejau labai greitai, nes, atleiskit, as ne koks treciarusis sutverimas, kuris uz ssuteikta galimybe uzsidirbt lita lankstytusi iki zemes. Uz tai buvau negera, tingine, nieko nesugebanti, nors su pries tai buvusiu vaiku viskas man buvo O.K.
Kitas variantas - pas vienisa mamyte priziurejau jos suneli. Su pinigais - atvirksciai, mokejo maziau, negu tuo metu priimta buvo. BET. Rankomis isskalbdavau patalyne. Islygindavau. Gamindavau valgyti taip, kad butu kazkas skanaus ir mamai. Jau nesneku apie vaika, su kuriuo uzsiimdavau visaip kaip. Eidavau pas ja net zinodama, kad negales man is karto tu pinigeliu sumoketi. Paskui, kai jau nebedirbau pas ta moteriske, ji man drasiai galedavo paskambinti, ir eidavau as pas jos bernuzeli net ir zinodama, kad ji man is viso nesumokes. Dar dabar pabendraujam. Ir zinot, kodel? Todel, kad mama pati NEREKETAVO. Todel, kad vakarais teikdavosi pastebeti, kas per diena nuveikta. Kad bendravo kaip su zmogum, kuriam patikejo savo didziausia turta. Kad sudarydavo visiskai logiska atmosfera lygiaverciu mainu, lygiavertes pagarbos. Norejosi ta zmogu dziuginti, norejosi dziuginti ta vaika.
Tai gi, mielos mamytes, pries purkstaudamos paziurekit, kaip pacios su aukle elgiates? Pacios piktinates, jei niekas nepastebi, kad darbe puikiai kazka atlikote, tai kodel aukle turetu dziaugtis tik del to, kad nesulaukia priekaistu? Auksine taisykle - kaip jus elgiates su aukle, taip ji elgiasi su jusu vaiku. Jeigu kiekvienai naujai pradesit demonstruot nuo pirmu dienu autoriteta - gero nelaukit, nelabai jums su aukle pasiseks. Apsispreskit, ko jums reikia, aukles ar namu darbininkes? Jeigu abieju is karto, tai ir algele turi but atitinkama. Jus darbe turit bent viena pertrauka, o aukle? Ir nebaksnokit i "kai vaikas miega", sociai darbu ir su mieganciu vaiku.
Jeigu vaikui, bunat su mama, kazkas nutinka, tai nelaime. O jei jau su aukle, tai Jezusmarijajuozapaisventas...
Kazkaip pastebejau cia nuostata, kad dauguma mamyciu aukles laiko kazkokiom nepasisekusiom personom. Tai valio, ko piktinates? Samdot nevykele - gaunat nevykele. kazkaip dazna mama, pasisamdzius aukle, pasijaucia kaip didziuliu namu ponia, igavusia teise pagaliau, kaip romanuose poniutes, pavaikyti tarnaite. Jus ne tik aukliu ieskokit su protingais reikalavimais, bet ir pacios logiskus reikalavimus kelkit! Ir sekmes ieskant
zmogaus, kuriam savo pati pati brangiausia turta patikesit
P.S. Aukle seniai jau nebedirbu, todel advokatauti niekam nesiruosiu. Visokiu tu aukliu buna, visokiu mamyciu... Kaip sakoma, "pries rodydamas mano demes, nusiplauk pirsta", ir tas abiems pusems tinka