QUOTE(Medute28 @ 2009 06 07, 09:33)
Labas rytas
Ernesta, jogininke tu
Greit Madona pralenksi savo profesionalumu ir lankstumu
)
Ernestuk, dar norėjau paklausti (vis ta mano tuščia galva) kaip tau sekėsi laikyti galvytę kai buvai kūdikis? kelių mėn pradėjai sėdėti, kalbėti...
Sėdėti, galvą laikyt pati, išmokau gerokai po metų, artėjant link pusantru, kiek prisimena mama, bet galvą dar iki mokyklos berods labiau budavau į vieną šoną palenkus. O kalbėt, žengt pirmus žingsniukus, laikydamasi už sienų, baldų, rankų pradėjau tik nuo trijų metų.
Niu gal kada ir pralenksiu madoną lankstumu, su mano užsispyrimu, visko gali būti.
Va šią pirmos foto pozą pirmasyk kai liepė dramos vadovas padaryt, stypčiuojau kaip karvė ant ledo, nei rankom į žemę tvirtai atsiremt neišėjo , nei kulnus nuleist ant žemės, stojaus tik ant pirštų galų. Spazmavo viską žiauriai. Ir kelias sekundes taip beišbudavau. Kiek čia praėjo laiko, daugiau biški gal kaip mėnuo, ne tik pilnais padais, ant delnų atsistoju, bet va išeina po truputi ir po koją pakelt. Nedaug dar pakeliu, bet jau jau. Pirmieji žingsniai link atsistojimo ant galvos žengti.
Ir kiti pratimai taip viską jaučiu stiprint pradėjo, lygsvarą kad
Šiandien per renginį vienuolyne kaip pajutau pažanga, tokiais keliais be turėklų laiptukais į persirengimo kambarį nesilaikydama už niekur užlipau.
Kažkaip laukiau kol visi suneš iš mašinos mūsų dramos amuniciją visą ir padės man jais palipt, ir kažkaip ėmiau ir pajutau kad galiu ir pati. Nėr turėklo ir nereik. Skrisiu tai skrisiu, pabandžiau ir užlipau.
Jausmelis tai nerealus buvo.
