QUOTE(lizarde @ 2009 05 13, 22:19)
Remu tai tikrai graziu yra, bet pardaveja
priejau paziureti, o ji man tokiam stiliuj, ko cia ziuri, jei pirkti nesiruosi, o tikrai ruosiausi, tai tik apsisukau ant kulno
kazkaip nebesinori man ten eiti
o koki rema sakeisi? man ir ten aptarnavimas
Aš galvojau užsisakyt apvalų rėmą, kurį ant savo didelės lovos galėčiau naudot.. Bet dabar abejoju ar man rėmo apskritai reik...
Jo... Pardavėjos - atskiras kontingentas. Man kartais noris replikuot, kadangi iš priofesinės srities šiek tiek išmanau rinkos pokyčius... Man noris replikuot: "mieloji, gal darbas jums nepatinka? Kaip manot, kiek būtų norinčių dirbt tokį darbą šiuo metu?"
Kai kur pardavėjos tiesiog įnirtingai siūlo paslaugas, kai man jų nereikia... Bet kai kur pamąstau: "ot, kad tu bent kažkiek dirbtum savo darbą ir parodytum mielesnį veidą ir nesurūgusią išraišką - ne tik tavo darbdavys, bet tiesiogiai - tu išloštum!" Juk žmogus dažniausiai antrą kartą eina ten, kur jam buvo malonu.. Deja, gal pardavėjas to suvokimo mažai moko...
Nugis, prisiminiau, kaip Kaune "Gerose akyse" neseniai stovėjau prie durų vidury dienos... Vyras privežė iki vietos, ten stovėt negalima, aš su plonu apdaru iššoku iš mašinos ir lekiu pardėn.... Ir, o šventas naivume!!! Durys užrakintos, ant durų buvo ranka iškeverzota - "tuoj grįšiu". Aš apakus sustojau, stovėjau stovėjau, negrįžo.. Nuėjau į priešais esančią pardę. Nu, man labai siūlų reikėjo... Laukiau. Gal po pusvalandžio apsireiškė pardavėja. Na, su pietų krepšeliu rankose. Atjaučiu ją, bet man buvo labai keista, jog mieste, vidury skaisčios ir šiltos dienos, ant durų kabo stalino laikais kabinama špargalkė...