QUOTE(hi (: @ 2015 07 16, 15:42)
Žinot, suprantu aš, kad prie altoriaus eina tikrai labai skirtingai praktikuojantys žmonės. Bet kažkaip lyg ir logiška galvoti, kad jei jau eina, tai žmonėms to reikia, kad jie supranta kodėl jiems to reikia ir kad jie dėl to pasiruošę įdėti šiek tiek pastangų. O jei nesąmonė, tai kam dantis sukandus vargt dėl to, kuom netikima. Gražios foto? Bet gi tam tiek gražios gamtos. Artimųjų spaudimas? Bet, kad būtent laisvas sprendimas yra viena iš esminių galiojančios krikščioniškos santuokos sąlygų...
Nesu su tuo susijusi, bet, katalikų kunigai pasisako, kad pasiruošimas Santuokos Sakramentui yra pats silpniausias iš visų Sakramentų ir skaudžiausia vieta bažnyčiai. Sutvirtinimui ir Pirmai Komunijai ruošiamasi kiek daugiau nei pusmetį. Santuokai, kuri svarbumu neatsilieka nuo kitų, - tik 8 paskaitėlės, per kurias Bažnyčios mokymo net pagrindinių aspektų fiziškai neįmanoma spėti išdėstyti.
Kunigams tai skaudu, bet, jei pasiruošimas truktų pusmetį, "katalikų", norinčių Santuokos, kažin, ar liktų.
Todėl padaro įžangą į pasiruošimą Santuokai.
Ir aš nesuprantu bažnyčios pastato vidaus grožio, jei esi netikintis. Prisifotografuoji su kryžiais, ant kurių pasmeigtas žmogus ir paveikslai savotiški netikinčiam - su krauju, kankiniais ir pan.
Hm. BET. Galbūt kad ir visai ne dėl tikėjimo, o dėl kažko kito nuėjimas prie altoriaus kam nors gyvenime vėliau padės atrasti tikėjimą, tegu savanaudiškai, bet gal prisimins sunkiu gyvenimo momentu, kad galima kreiptis į Dievą, - maždaug, juk buvau prie altoriaus, galbūt JIS tikrai yra, gal galiu į jį atsiremti, o gal net padėkoti. Negalim žinoti, kas žmogaus viduj daros - gal fotografuosis bažnyčioj tik dėl grožio supratimo, bet gal jų tarpe bus šimtus k. geresnių žmonių už ne mažiau nuodėmingus tikinčiuosius.