QUOTE(jauniute @ 2014 10 12, 14:35)
Sveikos
panasu kad ir manes si procedura laukia
itariu kad uz kokiu keli usavaiciu, bet as jau db is proto einu, verkiu, raudu, negaliu susiimti, neapsakomai bijau
per tiek dienu galima ir nuproteti, paaiskinkt man kaip susiimti?
Papildyta:
na ir kaip sekesi jums?
O del ko verkiat? Del proceduros ar del galimos diagnozes?
Del proceduros-tai nera ko nerimauti, nieko nejausit, nematysit
Mastykit kaip apie eilini apsilankyma pas daktara, sakykim, ginekologa.
Juk ten einat be baimes? Ar irgi pora savaiciu raudat?
Man susiimti padeda mintys, kad tukstanciai zmoniu kasdien daro ta kolonoskopija ir neverkia avansu
Tai negi as busiu tokia lepse, kad bijosiu kazko tik is nuogirdu?
P.S. mane tiek buvo prigasdine apie gimdymus, o as buvau nusiteikusi, kad privalau pati ta isbandyti ir pasiziureti, ar tikrai ten viskas taip baisu. Skaudejo. Labai. Bet kentejau, nes galvojau, kad skausmo riba, kada tureciau klykti dar neatejo. Nu ir ka-belaukdama to zverisko skausmo be rekimo ir pagimdziau
Taip pat buvo ir su kolonoskopija: jos bijojau. Net ne tiek jos, nes visi sake, kad nejaucia nieko, bet man baisus pats laukimas, tos nezinios. O atejo laikas ir net idomu tapo, kazin, galvoju, ar tikrai tas vilkas baisus, kaip ji apraso. Pasigulde ant stalo, suleido i vena vaistus, apgirtau visa, bet neuzmigau. Viska girdejau, sakau, as nemiegu, dar nedarykit, bo skausmo bijau
Sako, jus ir nemiegosit, o mes jau viska padarem, atsargiai lipkit nuo stalo