QUOTE(Rigita @ 2009 05 20, 21:53)
Aš nesodinsiu. Sutapatinčiau medį su vaikeliu...
Nes jei, neduok Dieve, medeliui kas nutiktų (nulūžtų, nudžiūtų, žaibas trenktų ar dar kas nors panašaus), tai prisigalvočiau visko... Na, lyg likimo ženklas koks ar panašiai... Kvaila, bet save pažįstu ir geriau nesuteiksiu sau akstino prisigalvoti nesąmonių
QUOTE(luli @ 2009 05 20, 23:08)
as irgi apie tai vis pagalvoju,nors jau kaip ir apsisprendziau sodint,bet minciu visokiu kyla,idomu,o ka apie tai galvoja kitos mamytes
Na, jei kyla tokios mintys, kaip Rigitai, gal tikrai verčiau nesodinti. Va ir mūsų protėviai, pasirodo, tapatindavo medžio augimą su vaiko likimu... O aš norėjau labai sodinti, bet krikštynos liepą, per karščius, netinkamas metas. Tai sakau, gal kitą pavasarį pasodinsiu, o kai bus metukai, liepą nuvažiuosim prie jo pasifotografuot, ar pan.
Manau, kad prietarai, įsitikinimai įvairūs galioja tol, kol mes jais tikime. Čia kaip su juoda kate: jeigu tiki, kad jai perbėgus kelią nesiseks, tai taip ir bus. Bet jei ignoruoji, nieko ir nebūna...
. Medžiai juk ne pagonių dievybės, kurios buvo garbinamos, dabar jų sodinama pačiomis įvairiausiomis progomis ir visur..tai gal sakau reikėtų į tai taip ir žiūrėti, šiek tiek paprasčiau.
Bet turbūt ne visada tai paprasta. Gal ir aš pati pergyvenčiau, jei mano vaiko medelį žaibas trenktų ar kas nulaužtų.