Visa tiesa apie skiepus

Niekas tik nepagalvoja apie galimybe paskiepyti veliau, pvz pradeti skiepyti nuo vieneriu metu...Daktare man iskart : kudikiai skiepus geriau pernesa Matyt pati nepagalvojo, kad statistiskai ar is jos patirties del to lengviau pernesa, kad daug 2 men kudikiu dar yra zindomi

O kaip žindymas turėtų veikti į galimų povakcininių reakcijų pasireiškimą

tai gal galite paaiskinti, kodel kudikiai skiepus pernesa geriau? Gydytoja, man to neatsake, pasake tik "as statistikos nesudarineju", nors teige abi su sesele, kad kudikiai geriau pernesa skiepus... Cia vel gi is serijos kai nezino ka sneka, ir statistiskai pasakyti negali nors giliai isitikinusios, kad skiepu kalendorius yra sventas reikalas ir kad reik skiepyt taip kaip ministerija sudare...Niekas man neatsake, kokia tikimybe kudikiui susirgti stablige Lietuvoje...Veliau galbut, bet 4 men. kudikiui

Negaliu, nes neesu įsitikinusi, kad žindomi kūdikiai lengviau perneša skiepus ty turi mažiau nepageidaujamų povakcininių reakcijų.Jei neklystu, kažkas buvo užvedęs temą panašiu klausimu
4 mėn. kūdikiui rizika minimali.O štai tas "galbūt vėliau"- gana "išplaukusi" sąvoka Man gana sunku suprasti, kaip žmogus, nerimaujantis dėl stabligės vakcinos sukeliamos rizikos, visiškai ramiai reaguoja į perspektyvą neskiepytam kūdikiui/vaikui po patirtos traumos vienu kartu patirti chirurginį žaizdos sutvarkymą plius antibiotiko paskyrimą plius profilaktinę vakciną prieš stabligę plius dozę antitetaninio arklio serumo dozę, jei žaizda rizikinga

Tas "veliau" yra apytikriai pusantru metu, pagal vaiko raidos eiga...Skiepijami visi vaikai, o susizeidzia, taip, kad reiketu kur nors vezti ar daryti kazka tikrai ne tiek. Man paciai zaizda siuti prireike tik paauglysteje. Ir tada manes klause, ar skiepyta nuo stabliges, kadangi nezinojau, turbut paskiepijo. Kudikiui didesne tikimybe nuo kur nors nuriedeti, o ne uzsikresti stablige susizeidus. Todel pradesiu skiepyti nuo to veneriu ar pusantru metu. Arba isvis ne.
Papildyta:

Kalbejau ne apie zindomus kudikius kurie geriau pernesa, bet apie anot musu daktares kad kudikiai apskritai skiepus pernesa geriau. Kodel geriau? Manau, kad del to, jog dauguma ju dar yra zindomi, jeigu isvis kudikiai skiepus pernesa geriau, ir nera tai eilinis seseliu pliotkas prie kavos.

Nep, būtų puiku iš anksto žinoti, kuo, kad ir kaip susirgsime, o gal ir visai nesusirgsime.Bet realybėje būna kitaip. O kokrečiai apie stabligę: inkubacinis periodas vidutiniškai trunka savaitę-dvi. Kartais trumpiau. Kuo trumpesnis inkubacinis periodas, tuo mažesnė tikimybė, kad niekada neskiepytam nuo stabligės organizme patyrusiam traumą,, po gautos pirmosios vakcinos dozės susiformuos reikalingas antitoksinių antikūnių titras.Kitaip tariant- vakcina "nesuspės"- nesuveiks.

dange, žinau, kad ne kartą buvo klausiama, bet priminkite prašau, kaip buvo atsakoma į tokį klausimą:

Kodėl susižeidus sunkiau, atitinkamomis aplinkybėmis užsikrėtus per žaizdą ir susirgus stablige, susidaro tik trumpalaikis imunitetas stabligei. Kiek laiko jis trunka?

Paskiepijus nusilpnintu stabligės toksinu, imunitetas žadamas metus iki kol vaikui sukaks 18 mėn., paskui dar 4,5 m. iki 6 metų, vėliau kas 10 metų revakcinacija.
Kodėl teigiama, kad ,,atskiestas", nukenksmintas vakcinoje esantis stabligės anatoksinas garantuoja imunitetetą, o po ligos susidaro ,,labai trumpalaikis"?

Žinau, kad kažkada į tai turėjo būti atsakyta, bet negaliu rasti ir nepamenu.

Radau tik Jūsų paaiškinimą, kad skiepytam žmogui prireiktų vienos revakcinacijos, jei žaizda galėtų būti infekuota, o neskiepytam - antitetaninio serumo.

Stabligės toksino minimali letali dozė yra mažesnė už tą, kuri būtų reikalinga reikalingam kiekiui antikūnių susidaryti.Todėl daugelio autorių nuomone, persirgus stablige imunitetas ligai nesusiformuoja net ir trumpalaikis.
Nukenksmintas toksinas nesukels stabligės kaip ligos, bet antigeninės medžiagos organizmas gaus pakankamai, kad suformuotų imuninį atsaką.
Neskiepytam su didelės rizikos žaizda: ir vakcina, ir antitetaninis serumas.

Stabligės anatoksino vakcinoje gali būti apie 40TV.

Koks kiekis stabligės toksino yra letalus?

Man kilo mintis, ar tas vakcinos fenomenas nesusijęs su adjuvanto poveikiu? Gal klystu.

Literatūroje pateikiamas LD50 tetanospazmino kiekis skaičiuojamas nanogramais kilogramui kūno masės.

man pasirode, kad tai verta pakopijuoti, kalba eina apie skiepus, homeopatija ir gyvsidabri...gal sukels diskusija i kita puse:


Pernykštė sumaištis dėl kiauliukų gripo... Po darbo grįždamas namo klausausi radijo. Vienas garbus medikas dalija patarimus, kaip išvengti gripo: plauti rankas ir... vartoti homeopatinius vaistus. Suklusau. O kur žolės? Juk yra galybė augalų, kurie realiai gali padėti sumažinti tikimybę susirgti gripu ar, jau susirgus, žymiai greičiau pasveikti ar išvengti komplikacijų. Ir tai ne pasaka ir net ne reklama. Bet apie žoles radijo laidos pašnekovas neužsimena. Darau išvadas. Ir jos nepalankios minėtam pašnekovui.
Pirma, pašnekovas proteguoja homeopatinius vaistus (kirba mintis – kiek sumokėjo?); antra – jis nėra girdėjęs apie vaistažoles (neapsišvietęs?); trečia – jis neskiria homeopatijos nuo fitoterapijos ir šiuos dalykus suplaka į vieną (baisu). Nė viena mano išvada nedaro garbės. Niekam.
Vakcina nuo kiaulių gripo. Straipsniai laikraščiuose. Laidos per TV. Matau, kaip lietuvių kilmės amerikietis tiesioginiame eteryje iš Amerikos įsikarščiavęs postringauja apie tos vakcinos baisybes – vakcinose esą gyvsidabrio, kuris visame pasaulyje vaikus po skiepų nugramzdina į nebūtį – jie suserga autizmu. Apie autizmą ir gyvsidabrį retas forumas internete dabar apsieina. Spauda neatsilieka. Vienas straipsnis privertė susigūžti. Paskaitykime. Kalba eina apie tokį daktarą M.Eisensteiną. Taigi. „Pasak mediko, sudaužius termometrą komercinio naudojimo patalpose jų savininkas privalo kviesti specialią tarnybą, kad ši nustatytų gyvsidabrio kiekį ore ir leistų toliau naudotis šiomis patalpomis. Pagal H1N1 gripo vakcinose esantį gyvsidabrio kiekį, tą patį reikėtų daryti ir sudaužius ampulę su vakcina, nors to jokios direktyvos nenumato.“ (Šaltinis: Monika Bončkutė, Vladas Krivickas. Kiaulių gripo grėsmė ir skiepai – farmacijos gigantų išpūsta apgaulė? www.lrytas.lt, 2009-11-03)
Bet juk iš mokyklos laikų žinome (jei nemiegodavome per chemijos pamokas), kad gyvsidabris, kaip metalas, yra nuodingas, jei įkvėpsime jo garų. Štai kodėl sudaužius gyvsidabrio termometrą būtina kviesti ugniagesius kad jie surinktų jį. Nelakios gyvsidabrio druskos, kokios galėtų būti vakcinoje, išpiltos, išbarstytos ar panašiai nėra nuodingos, kol jų neprisivalgysime. Tai kodėl tas medikas (arba žurnalistai?) svarsto, kad reikėtų kviestis spectarnybas, sudaužius vakciną? Pajutote, kad jums jau sėja paniką? Specifinių žinių neturėjimas gimdo neteisingas prielaidas. Neteisingos prielaidos virsta teiginiais, kurie įsikuria smegeninėje. Belieka, grįžus namo, išmesti visas dienos šviesos lempas, įskaitant ir dabar madingas taupiąsias lemputes. Taip taip, jos pripildytos gyvsidabrio garų. Neduokdie sudaužysi – bemat atsidursi „lietaus šalyje“ (prisimenate filmą su Džastinu Hofmanu „Lietaus žmogus“?).O dabar viską sujunkime į vieną visumą – homeopatiją, žoles, gripą, skiepus ir gyvsidabrį. Yra toks dalykas – vaistažolės ir gydymas jomis iki šiolei yra tapatinami su homeopatija. Visų pirma, tai skirtingi dalykai, antra – nesolidu ir nemokšiška painioti šiuos visiškai ne tik skirtingus, bet ir priešingus dalykus. Kodėl priešingus? Tame ir yra visa homeopatijos esmė – jei didelė (dažniausiai jau toksiška) kokios nors
medžiagos (žolių, chemikalų etc) dozė sukelia kokius nors simptomus, tai, jei liga turi tuos pačius simptomus, tos pačios medžiagos, bet jau žymiai mažesniais kiekiais, slopina tuos simptomus. Painu? Būtent todėl ir painiojamasi.
Bet pavyzdys paaiškins, kad tai yra paprasta – jei išgersime vieno nuodingiausių augalų, dėmėtosios maudos (Conium maculatum), arbatos ar ištraukos tiek, kad maža nepasirodytų, mums paralyžiuos kojas. Bet pagal homeopatijos kanonus paruoštas ir tūkstantį ar milijoną kartų praskiestas maudos homeopatinis preparatas bus naudojamas tada, kada žmogus dėl ligos sunkiai vaikšto, kai jam neklauso kojos. Paprasta – didelė dozė kojas atima, maža maža – sugrąžina judėjimo džiaugsmą. Kitas pavyzdys – kofeinas stimuliuoja, didesnės dozės dar ir euforizuoja, o homeopatinė jo forma yra vaistas nuo nemigos. Matot, viskas yra priešingai. Tai kodėl žmonės iki šiolei prašo homeopatinių vaistažolių, homeopatinių arbatų? Tai yra, kodėl dar žmonės mano, kad viskas, kas yra iš vaistažolių, ir yra homeopatija. Pats homeopatijos principas čia nediskutuotinas. Ne mano reikalas, veikia ji ar ne. Mane labiausiai domina užsiimančiųjų neišprusimas ir kompetencijos stoka. Fitoterapijoje yra taip – augalas kaupia tam tikras medžiagas. Mokslas nustatė, kad tokios ar tai kitokios medžiagos toks ar anoks kiekis veikia šitaip arba šitaip. Jei užplikysime vieną arbatinį šaukštelį vaistažolių, kai reikia užplikyti du, mes galime negauti pageidautino poveikio. Jei per mažai užsiplikysime senos lapų, mums paprasčiausiai gali nepaleisti vidurių. Arba, pavyzdžiui, žinoma, kad antidepresinis jonažolių poveikis pasireikš tik tada, jei jonažolių dienos dozėje bus ne mažiau kaip 0,4 mg hipericino. Aišku, jei išgersime mažiau, poveikio nebus. Bet ką kalbą gydytojai? Kiti specialistai (čia reikėtų dėti kabutes)? Jie sako taip – va, mieli pacientai (žiūrovai, klausytojai...), į šį homeopatinį vaistą įeina gudobelė, valerijonas ir t. t. O gudobelės veikliosios medžiagos veikia širdelę, valerijonas ramina... Stop. Išsiaiškinome, kad vaistažolių farmakologinį poveikį apsprendžia veikliųjų medžiagų kiekis. Praskiesk n kartų gudobelės ištrauką, ir veikliųjų medžiagų kiekis sumažės n kartų. O jei n=1000? O jei n=1000 000? O jei n= tūkstantis milijardų? Vadinasi, homeopatinių vaistų poveikis (jei jis toks yra iš viso) yra sąlygotas visai ne veikliųjų medžiagų.
Todėl, jei homeopatiniame preparate yra gudobelė, kalbėti, kad gudobelė atpalaiduoja kraujagyslių lygiuosius raumenis ir dėlto mažėja kraujo spaudimas, yra ne tik neetiška, bet ir mažaraštiška. Ar nekilo jums klausimas – jei gudobelių arbata ar ištrauka teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių veiklą, tai kam tada
vargti ir gaminti skiedžiant milijoną kartų ištrauką, kad gautume preparatą, teigiamai veikiantį širdies ir kraujagyslių veiklą? Man kilo, bet nė vienas kalbintas homeopatas man neatsakė. Kitas dalykas – juk išsiaiškinome, kad vaistažolių ir homeopatinių preparatų poveikis yra priešingas (maudos ar kofeino pavyzdys). Tai kaip turėtų veikti širdies raumenį homeopatinis gudobelės preparatas? Pagalvokite. Dabar madinga čiulpti homeopatinius ežiuolių žirniukus, na, nuo gripo. Bet, jei ežiuolių fitoterapinis preparatas stiprina imunitetą, kaip turi veikti homeopatiniai ežiuolių žirniukai? Bet ne, homeopatai sako taip – na, homeopatiniame preparate vis tiek lieka tų augalinių medžiagų. Sakau, kad mažai. Man sako, kad vis tiek lieka. Ir sako, kad lieka tiek, kad veikia. Va čia laikas vėl pakalbėti apie gyvsidabrį. O aš tada klausiu – o kaip yra su gyvsidabriu ir jo druskomis, kurios įeina į homeopatinių preparatų sudėtį? Sakau, yra tokie dalykai, kaip gyvsidabrio cianidas (nebėga skruzdės per nugarą?), gyvsidabrio chloridai, gyvsidabrio jodidas, pagaliau pats grynas gyvsidabris. Ar nebijote, skirdami ligoniams, juos apnuodyti? Ar negresia autizmas? Oi ne, sako, čia gi mažos dozės, juk, skiedžiama daug daug kartų. Ką jūs... Beje, pirkėjai dažnai nepastebi, kad preparate yra gyvsidabrio, mat dažniausiai gyvsidabris rašomas senovės romėnų komercijos ir pelno dievo Merkurijaus vardu – mercurius. Įžvalgu, nieko nepasakysi.
Mano pasakojimas baigtas. Kai homeopatinis preparatas pagaminamas iš žolių, homeopatai teigia, kad veikimas yra toks pats, kaip žolių. Suprantama. Juk dauguma žmonių iki šiol neskiria fitoterapijos nuo homeopatijos, todėl juos lengviau pritraukti, sąmoningai meluojant, kad homeopatiniai preparatai veikia kaip žolės. Na, juk po praskiedimo lieka ten tų veikliųjų medžiagų, dėsto. Bet kai kalba pasisuka gyvsidabrio pusėn, aiškinama – oi ne, ką jūs, juk praskiedžiama daug daug kartų, ten nebelieka to gyvsidabrio.
Lygiai taip pat elgiasi piliečiai. Kai skauda gerklę, jie vartoja homeopatinius preparatus su gyvsidabriu. Bet kai kalba pasisuka skiepų pusėn, prasideda šūksniai – skiepuose esą yra gyvsidabrio. Neskiepykim vaikų, nes autizmas jau ir taikosi iš už kampo. Dievaži, kaip sunku visiems įtikti.
© Edvardas Kazlauskis, 2010
http://www.gamtospro...vs_fitoterapija

Seniau kaime nezinodavo, kad gyvsidabris yra nuodingas. Mano senelis vaikysteje su juo zaisdavo Sako, kaip flinksma idomu, paspaudi burbuliuka i dar mazesnius issibegioja. Idomu vaikams Niu ir nesirgo, nemire iki 86 metu isgyveno...(o cia kalbame apie kazkokias niekingas gyvsidabrio plombas ir neidomius skiepus, bei homeopatinius vaistus ) Senelis daug skaite rase. Nepakenke smegenims tai tikrai. Nei organams kokiems. Nu sveikas buvo. Jo broliai ir seserys taip pat ilgaamziai. Tai kaip cia yra tada...Ale dar ir neskiepyti buvo, kara, tremtis i Sibira pergyveno...