Visa tiesa apie skiepus - Puslapis 23 - Skiepai

Skiepytis ar nesiskiepyti?
Gita Grahame parengė Feminai.lt Vašingtono universiteto profesoriaus, širdies chirurgo Donaldo W.Millerio straipsnį apie skiepus. Jo manymu, būtina peržiūrėti privalomų skiepų sąrašą.

Daug tėvų dvejoja prieš skiepydami savo vaikus. Prieš šimtą metų infekcinės ligos buvo viena pagrindinių vaikų mirties priežasčių – daugiausiai jų mirdavo nuo difterijos, tymų, skarlatinos ir kokliušo. Šiandien pirmaujančios vaikų iki 5 metų amžiaus mirties priežastys yra nelaimingi atsitikimai, apsigimimai, staigus kūdikių mirties sindromas ir vėžys. Modernioji medicina ryškų mirčių nuo infekcinių ligų sumažėjimą priskiria vakcinoms. Yra nemažai tai įrodančių tyrimų, tačiau apskritai situacija yra ne visiškai tokia, kokia pateikiama.

JAV patariamasis vakcinų komitetas prie ligų kontrolės ir prevencijos centrų, kurį sudaro 15 narių, sprendžia, kurios vakcinos turėtų būti vaikų imunizacijos kalendoriuje. Pagal šį kalendorių viena vakcina suleidžiama vaikui tik gimus – nuo hepatito B; 7 vakcinos, kai vaikui sueina 2 mėnesiai; dar 6 (įskaitant antrąsias vakcinas) 4 mėnesių; ir dar 8, kai vaikui sueina pusė metukų. Iki antrojo gimtadienio vaikas gauna 32 porcijas vakcinų, iš jų po 4 hemofilus influensa infekcijų, difterijos, stabligės ir kokliušo – visas jas kūdikis gauna pirmaisiais gyvenimo metais. Septynios vakcinos, suleistos 6 kg dviejų mėnesių kūdikiui, prilygtų 70 dozių, suleistų 60 kg suaugusiajam.

Vakcinų kalendoriuje teigiama, kad “jūsų vaikui saugios visos jo amžiui rekomenduojamos vakcinos”. Tačiau sveikatos sistemos darbuotojai nėra įrodę, jog iš tikrųjų saugu ir nekenksminga leisti tiek daug vakcinų mažiems kūdikiams. Be to, jie negali paaiškinti, kodėl vis didėjant rekomenduojamų vakcinų skaičiui, mūsų šalies vaikai gerokai dažniau serga neurologinėmis ir imuninės sistemos ligomis.

Prieš pusšimtį metų, kai šiame kalendoriuje buvo tik keturios vakcinos (difterijos, stabligės, kokliušo ir raupų), autizmas buvo faktiškai negirdėtas dalykas. Pastebėjus pirmuosius autizmo atvejus 1943m, šis negalavimas pasireikšdavo mažiau nei vienam iš 10tūkst. vaikų. Šiandien viena iš 68 amerikiečių šeimų turi vaiką su autizmo spektro sutrikimais. Kiti lengvesni vystymosi sutrikimai, kurių beveik nebuvo prieš įvedant vakcinas, taipogi siekia epidemines proporcijas. Keturi milijonai Amerikos vaikų turi dėmesio stokos hiperaktyvumo sindromą. Vienas iš šešių Amerikos vaikų šiandien klasifikuojamas kaip turintis „mokymosi problemų“.

Mūsų vaikai taipogi labai serga autoimuninėmis ligomis – pirmojo tipo diabetu, reumatiniu artritu, astma ir žarnyno ligomis. Pirmojo tipo diabeto atvejų nuo 1950 metų padidėjo septyniolika kartų. Jaunatviniu reumatiniu artritu serga 300 tūkst. Amerikos vaikų. Prieš 25 metus ši liga buvo tokia reta, kad sveikatos sistemos darbuotojai nevedė net jos statistikos. Astmos atvejų padaugėjo keturiskart, o vaikų žarnyno sutrikimai šiandien yra kur kas dažnesni nei prieš penkiasdešimt metų.

Sveikatos sistemos pareigūnai laiko vakciną saugia, jeigu neigiamos reakcijos – traukuliai, žarnyno spazmai, stiprios alerginės reakcijo – nepasireiškia iškart ją suleidus. Ligų kontrolės ir prevencijos centrai nėra atlikę jokių tyrimų, įvertinančių ilgalaikį jų sudaryto vakcinų kalendoriaus poveikį. Tam reikėtų atlikti išsamius tyrimus, stebint atsitiktinai surinktų vakcinuotų ir nevakcinuotų asmenų grupes. Vakcinas galima būtų laikyti saugiomis ir nesukeliančiomis chroniškų neurologinių ir imuninės sistemos ligų, jeigu abiejose grupėse šiomis ligomis susergančių vaikų skaičius būtų vienodas.

Kadangi tokių ilgalaikių tyrimų nėra atlikta, skiepų šalininkai negali teigti, kad jos yra iš tikrųjų saugios. Vienas vakcinų šalininkas, pasirodęs TV laidoje, teigė, kad „vakcinos saugesnės už vitaminus“. Tačiau jis nepaminėjo, jog pagal sužalojimų nuo vakcinų programą per 1.5 milijardo dolerių teko išmokėti šeimoms, kurių vaikai buvo sužaloti arba mirė nuo skiepų.

Daugėja įrodymų, kad vakcinos yra blogėjančios vaikų sveikatos priežastis. Jos įtariamos dėl neurologinių ir imuninės sistemos sutrikimų: jaunas vaiko organizmas pernelyg apkraunamas, suleidžiant didžiules vakcinų dozes per labai trumpą laiką. Naujausi neuroimunologijos tyrimai rodo, kad gan neprotinga leisti vakcinas jaunesniems nei dviejų metų vaikams. Per pirmuosius dvejus gyvenimo metus skiepai gali padaryti organizmui daugiau žalos nei naudos. Išimtis būtų hepatito B vakcina, jeigu kūdikio mama serga šia liga.

Palankesniame vakcinų kalendoriuje turėtų nebūti vakcinų su timerosaliu, turinčiu gyvsidabrio. O jo yra gripo vakcinose. Taipogi reikėtų vengti vakcinų su gyvais virusais. Tokios yra trivalentė MMR (raudonukės, kiaulytės, tymų), vėjaraupių ir poliomielito vakcinos. Ši taisyklė nebūtų taikoma raupų vakcinai (ten irgi yra gyvas virusas) atveju, jeigu įvyktų teroristų sukeltas raupų protrūkis.

Pagal pacientui palankesnį vakcinų kalendorių skiepijant vaikus nuo dviejų metų amžiaus, reikėtų leisti skiepus po vieną ir mažiausiai su pusės metų pertrauka, kad imuninė sistema tarp vakcinų spėtų atsigauti ir stabilizuotis.

Nėra visiškai aišku, kurios vakcinos (iš tų, kuriose nėra timerosalio ir gyvų virusų) turėtų būti tame švelnesniame kalendoriuje. Keturios svarbiausios būtų kokliušo, difterijos, stabligės (visos jos turėtų būti leidžiamos atskirai viena nuo kitos, o ne kartu kaip tai daroma dabar), bei poliomielito vakcina su inaktyvuotu (mirusiu) virusu – tokia, kuri išauginama žmonių ląstelėse, o ne beždžionių inkstų. Galbūt tiek vakcinų ir užtektų. Remiantis kai kuriais naujausiais tyrimais, patartina vengti trijų naujesnių vakcinų – hepatito B, sudėtinės pneumokoko ir hemofilus influensa (Hib).

Jūsų pediatrui toks kalendorius greičiausiai nepatiks. Būsimieji gydytojai medicinos mokyklose ir rezidentūroje mokomi, kad vaikų imunizavimas yra būtinas visuomenės sveikatai. Jie nelinkę svarstyti, kad jų dėstytojai gali būti neteisūs; taipogi jie nelinkę kritiškai vertinti oficialiuosius medicinos leidinius, kuriuose teigiama, kad vakcinos yra saugios.

1962 metais, likus metams iki skiepo įvedimo JAV buvo 482 000 susirgimo tymais atvejų. Šiandien, kai visos 50 valstijų reikalauja, jog vaikai būtų paskiepyti prieš mokyklą, susirgimų šia infekcine liga smarkiai sumažėjo: 2003 metais buvo tik 56 atvejai tarp 290 milijonų gyventojų. Vakcinų šalininkai mėgsta šį faktą išdidžiai cituoti. Mažiau žinoma, kad per šešis pirmuosius 20a. dešimtmečius mirtingumas nuo tymų sumažėjo 97.7proc. JAV 1900m. užfiksuotos 133 mirtys nuo šios ligos milijonui gyventojų, tačiau šis rodiklis nukrito iki 0.3 mirčių milijonui gyventojų 1960-aisiais. Nuo tymų šalyje mirdavo mažiau nei 100 žmonių per metus dar prieš įvedant tymų vakciną 1963m. Tas pat nutiko ir su difterija bei kokliušu.

Mirtingumas nuo šių ligų sumažėjo daugiau nei 90proc. 20 amžiaus pradžioje dar prieš įvedant visuotinį imunizavomą. To priežastys - geresnė mityba (dėl šaldytuvų ir greitesnio transportavimo švieži vaisiai ir daržovės greičiau pasiekdavo miestus), švaresnis vanduo ir pagerėjusios sanitarinės sąlygos (šiukšlių iškuopimas iš gatvių bei kanalizacija), bet ne skiepai.

Pasaulinė sveikatos organizacija skatina visuotinį imunizavimą, tačiau, žinodama šiuos faktus, teigia, jog „geriausia vakcina nuo įprastų infekcinių ligų yra tinkama mityba“. Įvedus primygtinai rekomenduojamą tymų vakciną JAV, ši liga faktiškai išnyko, užkirsdama kelią 100 mirčių per metus. Tačiau dabar vietoj to keletas tūkstančių normalaus vystymosi vaikų tampa autistais po MMR skiepo.

Žinomi medicininiai leidiniai JAV spausdina tyrimų, remiančių JAV visuotinio vakcinavimo politiką, tačiau jų autoriai paprastai būna vienaip ar kitaip susiję su skiepų gamintojais. Vartant kitus šaltinius, aptinkama neraminančių faktų apie vakcinas. Pavyzdžiui, nepriklausomi mokslininkai rado gyvą tymų virusą vaikų, po MMR skiepo tapusių autistais, stuburo skystyje. Šiais metais „Neurologijos“ leidinyje išspausdintas tyrimas teigia, kad gali būti priežastinis ryšis tarp hepatito B vakcinos ir išsėtinės sklerozės.

JAV sveikatos sistema skiria vis daugiau dėmesio kolektyviniam imunitetui, tačiau nelabai atsižvelgia į atskiro žmogaus sveikatą. Sveikatos sistemos pareigūnai pripažįsta, kad infekcinėms ligoms išnaikinti skirtos vakcinos sužalos nedidelį skaičių genetiškai silpnesnių asmenų, tačiau tai daroma bendruomenės labui. Laikoma norma tai, kad kolektyvinio imuniteto vardan bus paaukota tam tikros gyventojų dalies sveikata. Gydytojai, kurie lieka ištikimi Hipokrato priesaikai ir kelia paciento interesus aukščiau bendruomenės gerovės, laikomi atsilikusiais. Šalyje visiems taikoma uniforminė vakcinavimo politika. Jos vykdytojai beveik visuomet finansiškai susiję su skiepų gamintojais.

Tėvams turėtų būti palikta laisvė rinktis, kokia tvarka jie skiepija vaikus. Ypatingai todėl, kad sveikatos sistemos darbuotojai ir vyriausybė neprisiima atsakomybės už neigiamas vakcinų sukeltas pasekmes (išskyrus vakcinų žalos kompensavimo programą). Kita vertus, jeigu tėvai nesilaiko ligų kontrolės ir prevencijos centrų nustatyto vakcinų kalendoriaus, atideda kai kurias vakcinas arba iš viso jų visų atsisako, jie turi prisiimti atsakomybę dėl ligų, kurioms galbūt būtų užkirtusi kelią vakcina.

Štai aspektas, į kurį neatsižvelgia skiepų šalininkai: galbūt vaikiškos ligos vaidina teigiamą vaidmenį formuojantis ir bręstant asmens imunei sistemai? Kitaip tariant, ar dirbtinai užkirsdmai kelią natūralioms infekcinėms ligoms nesusilauksime labai neigiamų pasekmių?

Įgimta imuninė sistema yra pirmoji organizmo gynybinė linija. Ji žaibiškai reaguoja į svetimkūnius, tačiau neypatingtai gerai naikina virusus ir vėžines ląsteles. Įgyjama antroji imuninė sistema geriau kovoja su specifiniais virusais bei bakterijomis ir geriau šalina vėžines ląsteles. Ji subręsta vaikystėje ir turi ląstelinį bei skysčio komponentus.

Virusai, sukeliantys tymus, epideminį parotitą ir vėjaraupius palietė nesuskaičiuojamas kartas, jie buvo tarsi privaloma kiekvieno žmogaus egzistavimo dalis. Persirgus šiomis ligomis, stiprėja antroji imuninė gynybinė sistema. Mamos, persirgusios tymais, kiaulyte ir vėjaraupiais perduoda antikūnius, kurie apsaugo vaiką nuo šių ligų pirmaisiais gyvenimo metais, savo kūdikiams dar įsčiose.

Vakcinos imuninei sistemai turi kitokį poveikį nei persirgtos ligos. Jos labiau stimuliuoja skystąją, o ne ląstelinę igyjamos imuninės sistemos dalį. Pernelyg didelė skystosios dalies stimuliacija gali sukelti autoimunines ligas. Ląstelinė dalis kovoja su vėžiu. Jeigu vaikystėje ji pakankamai neišsivysto, žmogui vėliau yra didesnė tikimybė susirgti vėžiu. Pavyzdžiui, moterims, kurios vaikystėje sirgo epideminiu parotitu, mažesnė tikimybė vėliau gyvenime susirgti kiaušidžių vėžiu nei toms, kurios juo nesirgo. Galbūt faktas, kad vėžys šiandien yra viena pagrindinių vaikų mirties priežasčių, yra masinio vakcinavimo pasekmė? Tiktai didelės apimties atsitiktinių subjektų tyrimai galėtų išsamiai atsakyti į šį klausimą.

Gerai maitinamas vaikas, užsikrėtęs tymais, sklandžiai pasveiksta nuo šios infekcijos (su nedidelėmis išimtimis). Prieš pusšimtį metų beveik visi JAV vaikai sirgdavo tymais. Persirgus jais įgyjamas imunitetas šiai ligai visam gyvenimui. Vakcinos saugo laikinai. Suaugusieji, kurie užsikrečia tymais pasibaigus vakcinos poveikiui, turi didesnę tikimybę sulaukti neurologinių, sėklidžių ir kiaušidžių komplikacijų. Raudonukė yra nepavojinga liga vaikystėje, tačiau jei ja suserga nėščia moteris, gali būti vaisiaus apsigimimų. Galbūt geriau leisti vaikams persirgti tymais ir taip sustiprinti bei subrandinti antrąją imuninę sistemą, nes komplikacijos nuo šios ligos yra minimalios, nei vakcinuoti juos nuo ligos, ypač atsižvelgiant į skiepų riziką.

Kokliušas ir difterija yra gerokai pavojingesnės. Kokliušu vaikai gali rimtai sirgti per mėnesį laiko. Poliomielito pasekmės kai kuriems asmenims gali būti itin skaudžios... Niekam nelinkėčiau susirgti stablige... Palankesnis vakcinų kalendorius numato vakcinas nuo šių ligų.

Kokį vakcinavimo kalendorių bepasirinktų, mamos turėtų krūtimi maitinti kūdikius kiek įmanoma ilgiau – metus ir daugiau. Jeigu dėl vienos ar kitos priežasties tai nedaroma, mišinėlį patarčiau papildyti Omega 3 sočiosiomis rūgštimis.

Žanetyte, tarybiniais laikais vakcinos buvo kitokios, nei dabar, sukeldavo stipresnes reakcijas, nes buvo prasčiau išvalytos, kitas dalykas - buvo daug daugiau kontraindikacijų skiepijimui, tad paskiepydavo mažiau vaikų, nei šiuo metu.

QUOTE(bimkutele @ 2009 09 09, 13:02)

1. Prieš pusšimtį metų, kai šiame kalendoriuje buvo tik keturios vakcinos (difterijos, stabligės, kokliušo ir raupų), autizmas buvo faktiškai negirdėtas dalykas. Pastebėjus pirmuosius autizmo atvejus 1943m, šis negalavimas pasireikšdavo mažiau nei vienam iš 10tūkst. vaikų. Šiandien viena iš 68 amerikiečių šeimų turi vaiką su autizmo spektro sutrikimais. Kiti lengvesni vystymosi sutrikimai, kurių beveik nebuvo prieš įvedant vakcinas, taipogi siekia epidemines proporcijas. Keturi milijonai Amerikos vaikų turi dėmesio stokos hiperaktyvumo sindromą. Vienas iš šešių Amerikos vaikų šiandien klasifikuojamas kaip turintis „mokymosi problemų“.
Mūsų vaikai taipogi labai serga autoimuninėmis ligomis – pirmojo tipo diabetu, reumatiniu artritu, astma ir žarnyno ligomis. Pirmojo tipo diabeto atvejų nuo 1950 metų padidėjo septyniolika kartų. Jaunatviniu reumatiniu artritu serga 300 tūkst. Amerikos vaikų. Prieš 25 metus ši liga buvo tokia reta, kad sveikatos sistemos darbuotojai nevedė net jos statistikos. Astmos atvejų padaugėjo keturiskart, o vaikų žarnyno sutrikimai šiandien yra kur kas dažnesni nei prieš penkiasdešimt metų.

2. Pagal pacientui palankesnį vakcinų kalendorių skiepijant vaikus nuo dviejų metų amžiaus, reikėtų leisti skiepus po vieną ir mažiausiai su pusės metų pertrauka, kad imuninė sistema tarp vakcinų spėtų atsigauti ir stabilizuotis.

<{POST_SNAPBACK}>

Pora pastebėjimų:
1. Autizmas kaip sutrikimas aprašytas ne taip seniai, nenuostabu, kad 19 amžiuje ar anksčiau jis buvo negirdėtas. Iš kitos pusės, kaimuose visad būdavo savo "kvailelių", keistuolių, ubagų ir pan. - kas galėtų paneigti, kad tai nebuvo autistai? Lygiai taip pat ir dėl hiperaktyvumo bei autoimuninių ligų. 20 a. pradžioje, manyčiau, nuo išvardintų ligų kokiam nors Lietuvos (o ir ne tik Lietuvos) kaime ligoniai sau sėkmingai numirdavo be nustatytos diagnozės. Tik kai tapo įmanoma pasidaryti gliukozės koncentraciją kraujyje, pamatuoti iškvepiamo oro srovės greitį ir pan. - tada lengviau teisingai nustatyti diagnozę. Pagaliau ar įsivaizduojate, kas 20 a. pradžioje vestų ligų statistiką? Kai gydytojas buvo prabanga...
2. Taip. Lygiai taip pat reikėtų išleisti iš namų ne dažniau kaip kas pusę metų, nes išėjus į lauką galima laiptinėje prasilenkti su kostinčiu kaimynu, kuris gali sirgti gripu ar tuberkulioze, troleibuse vaikas gali prisiliesti prie laikiklio, apkrėsto rotavirusais arba hepatitu A, ir panašiai. Imuninė sistema šiaip jau yra pakankamai pajėgi kovoti su daugybe mūsų aplinkoje esančių sukėlėjų. Ne visi vaikai darželyje suserga, nepaisant to, kad iš grupės turbūt visada atsiranda vienas ar pora sloguojančių, kosinčių vaikų...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis