Mano pastebejimai:
Kai vaikas rodo oziukus (tik reiketu susitarti, ka vadiname oziukais - as manau, kad dauguma musu vadina toki elgesi, kai vaikas krenta ant zemes, rekia, spiegia ir dar kaip nors ne visai mums priimtinu budu reiskia savo nepasitenkinima), isvardinsiu budus, kurie netiko mums:
1. Rekti. Na zinot ta vaizda, vaikas klykia ant zemes, o tevai bando rekima persaukiant pakeltu tonu rekti koki nors morala. Arba dar geriau - rekti vaikui, kad nustotu rekti

As pati to niekada dar nedariau, specialistas mano vyras

Galiu pasakyti - mums visai neefektyvu. Nemanau, kad is viso kam nors tinka sitas budas

2. Musti. Niekada to nedariau ir tikiuosi nereikes. Bet tai mano pasirinkimas ir tiek, kadangi cia temele ne apie fizines bausmes, tai ir nesiplesiu.
3. Ignoruoti. Kol nesusiduriau su savo dukreles tokiu elgesiu, maniau, kad tai geriausia taktika. Bet pamaciau, kad mano vaikui tai visiskai netinka, nes ji dar labiau isirekia ir tada jau labai sunku is viso jai nusiraminti. Vadinasi ji taip daro ne del demesio, jo ji turi apsciai, bet nemoka kitaip isreiksti savo nusivylimo, kuris uzgriuna ja kaip lavina... Ignoruodama as tik bloginu situacija, ji paklaiksta. Tiesiog sirdim jauciu, kad tai mums netinka.
4. Isnesti i kita kambari. Tas pats kaip ignoravimas. Netiko. Pati dar garsiau rekdama grizta. As pati kartais kur nors pasitraukiu, kad nepradeciau ko nors dauzyti (galvos i siena pvz.). Problemos neissprendzia, bet bent jau as nepridarau to, del ko po to gaileciausi.
5. Kalbeti. Zinot, bandziau jai rekiant, ramiai sakyti - tu labai supykai, taip supykai, kad dabar nori rekti (jei rekia), kasti (nes kartais is pykcio kanda man), dauzyti kojomis ir guleti ant grindu. Dabar turetumet visos pasijuokti, zinoma, klykianciam vaikui kazka kalbeti - jis juk negirdi. Maniske girdejo, bet pamaciau, kad ja tik dar labiau siutinu, ji taip viena karta ir pasake oziu metu - NEKALBETI.
6. Apkabinti. Ja erzina dar labiau, lygiai kaip ir su kalbejimu - manes paprase NELIESTI.
Taigi po milijono bandymu kol kas atradau sau ir jai priimtina buda - ji brinkt ir guli ant grindu, rekia. As labai ramiu tonu pasakau, kad "o, matau tu pyksti. As dabar pabusiu salia, kai tu galesi sneketi, ateik ir pasakyk, kas negerai, o mes viska issiaiskinsim, As palauksiu." Niekur tie oziai nedingo, buna jie, bet kas gerai, kad verkimo laikas trumpeja, ji vis dazniau po oziuko ateina pas mane ir pasako - "as supykau, nes...." ir tada mes kartu sprendziam ta situacija. O tiesa pasakius, tai ir buvo mano tikslas - mokyti reiksti emocijas priimtinesne ir maziau ja pacia zalojancia forma.
Zinoma, as suprantu viena dalyka - viskas laikina - tai, kas tinka jai dabar, netiks po 2 menesiu ir reikes ieskoti nauju budu. Nereikia mums viena kitos smerkti uz viena ar kita auklejimo buda - svarbu, kad va taip mamiska sirdimi pajustume, kad taip jums ir butent jusu vaikui geriau.