mano nuomonę atitinka toks posakis: "Kiekvienas vyras gali būti tėvu, bet Tėveliu sugeba būti ne kiekvienas...". (tinka ir moterims, nes prasmė labai labai, man rodos, aiški, ypač žiūrint vaikų jausmais)
O šiaip, turiu pažįstamą pakankamai artimoje aplinkoje, kuris reikalauja, kad jo dukra (dabar jau >14 m.) nuo mažų dienų į jį kreiptųsi "Jūs" ir "Tėve", nes "tėvelis", jo manymu, tai toks maaaažas ir vos ne niekingas žodis - tačiau realiai sakydama šiuos žodžius mergaitė pagarbos jam tikrai nejaučia, nebent tik kažkokią baimę, nors tėtis jos nemuša ar kaip kitaip tikrai neskriaudžia, tiesiog mergaitė mato didelį šio žmogaus apsileidimą ir tingumą, juolab kad jos mama kaip įmanydama plėšosi per dienų dienas - būtent į ją mergaitė kreipiasi ir "mamyte", ir "tu" pasako, kai tėtis negirdi... Iš tikrųjų man nesvarbu, kaip mano vaikai į mane kreipsis dabar ir tuo labiau ateityje - tiesiog norėčiau, kad, kada nors suaugę, jie mane pakeltų ir pasuktų ant rankų taip, kaip mano broliai pakeldavo mūsų a.a. Mamytę, kuriai mes sakydavom "tu"...
O tas artumo jausmas - tiek mes patys, tiek mūsų vaikai savo elgiasį suformuoja pagal šeimos elgiasio modelį, t.y. jei tėvai šiltai ir nuoširdžiai bendrauja su tėvais, vaikai mato akivaizdų pavyzdį kokia turėtų būti šeima, visai realu kad ir vaikai turės stiprų ryšį su tėvais, kad jų kuriamos šeimos bent iš dalies kurs tokias šeimas, kuriose artumas, meilė, šiluma bus siekiamybė, nes tėvai įskiepys, jog tėvus (vaikams senelius) reikia gerbti, jog vaikai yra tėvų pasididžiavimas ir turtas... Mes suformuojam savo vaikų pasaulį ir bent iš dalies įtakojam kokį pasaulį jie formuos savo vaikuose 
