Meksika (2 tema)

as isivaizduoju kaip ten grazu bet 10-12 val skristi labai jau daug as vos iki Dubajaus nuskridau ir tai su kruva raminanciu ir migdanciu vaistu
Nu gal kada nors .....

Dėkui Kristin tikiu, kad kada nors išsipildys svajonė



O va man kaip tik per vestuvių penkmetį, lapkritį, pasitaikė uraganas (nors šiaip lapkritį jų neturėtų būti). Tai murksojom viešbutyje uždaryti, kambario džakuzyje, ir žiūrėjom oro prognozes per TV ir burtus traukėm, kam eilė eitį į bufetą dar užkandžių atnešti
Papildyta:
Išpuolė ilgasis savaitgalis, ir pagaliau iškeliavom pasižmonėti!

Kelionės tikslas - Coatepec Verakruzo valstijoje, tai miestelis, pasižymintis kavos gamyba.. Na, ir dar šiuo bei tuo. Keliaujam kaip visada, aš su vyru ir draugų pora (Chuan Chose ir Klaudija). Iškeliaujam anksti, taigi nenuostabu kad įsikniaubiu į megztinį ir snaudžiu kol pradeda švisti ir darom pirmą sustojimą kojoms pramankštinti..

Pro šalį greitkeliu lekia automobiliai, Pueblos gamtovaizdis lepina gražiu gamtovaizdžiu su ugnikalniu, na o aš, kaip visada, karštligiškai ieškau po kuprines kokio nors valgomo daikto stotelėje sutiktam šunėkui... galėčiau, visus juos priglausčiau



O toliau - pusryčių metas. Meksikietiškieji greitkeliai nuostabūs tuom, kad kiekviena kryptis turi, galima taip pavadinti, restoranų ¨kaimą¨. Nerandu kito žodžio kad galėčiau apibūdinti dešimtis restoranėlių, išsibarsčiusių palei kelią, spalvotų, apkabintų žaliomis ir raudonomis dešromis (chorizo), kvepiančiais iš tolo takomis (ar takais? esu buvusi kalbininkė, bet vadinu daiktus ispanalietuviškais vardais..)

Toks sustojimas restoranėliuose yra tiesiog būtinas, jei norime toliau keliauti geros nuotaikos ir negurgiančiais iš alkio pilvais... Normalus meksikietis niekada nepusryčiaus namie prieš ilgą kelią




Papildyta:
Pakeliui matom visko: spygliuotų kaktusų daržus, vienišus kaimus, žalias pievas su karvėm ir avimis, keistuolę bobulę nuotakos drabužiais, vietą, vadinama ¨Perrote¨, kuri niekada neatsikrato tiršto rūko dangos,

h

Coatepec miestukas - nedidelis, gražus, netgi, sakyčiau, mielas. žodžiu ¨mielas¨ apibūdinu vietas su mažai triukšmo. Po gyvenimo DF man to triukšmo ir žmonių per akis
Mažos gatvelės, mandagūs vairuotojai (mikrobusų vairuotojai yra nenormalūs visur, taigi apie juos nekalbu)
Viešbutis labai gražus, senovinis, su fontanėliais, nebanaliom skulptūrėlėm, senovinėm vazom, vienu žodžiu, rojus turisto akims.

Coatepec miestukas - nedidelis, gražus, netgi, sakyčiau, mielas. žodžiu ¨mielas¨ apibūdinu vietas su mažai triukšmo. Po gyvenimo DF man to triukšmo ir žmonių per akis
Mažos gatvelės, mandagūs vairuotojai (mikrobusų vairuotojai yra nenormalūs visur, taigi apie juos nekalbu)
Viešbutis labai gražus, senovinis, su fontanėliais, nebanaliom skulptūrėlėm, senovinėm vazom, vienu žodžiu, rojus turisto akims.












visai netoli nuo Coatepec (žinoma, vartodama ¨netoli¨ turiu omeny Meksikos atstumus, čia kalbu apie pusantros valandos kelią!)
yra Chachalaca kopos ir paplūdimys. Nustebtumėte pamatę kad mašinos čia gali privažiuoti iki pat jūros ir sumerkti priekinius ratus į vandenį; o po kopas galima duoti keturračiais motociklais!










Papildyta:










Ar kada nors gėrėte tikrą šviežią kavą? Grantuoju kad už tokią kavą, kurią gėriau Cafe Tal Apan sodyboje, šviežėsnių nėra!
Tikra kava mus pasitiko jau prie vartų - žemas krūmas su raudonomis uogomis. Sultingos, saldžios, o viduje - dvi pupelės pusės. Istorija apie piemenį ir apie kafeino prisirijusias ožkas įgavo prasmę,- bet kuris gyvūnas susigundytu trešnės skonio uogomis, augančiomis ant žemų krūmų. O žinote, kaip buvo toliau? turbūt girdėjote, kad ožkos ėsdavo kakavmedžio vaisius ir lakstydavo kaip patrakusios po kalnus. Piemuo užkando tų pupelių ir irgi pajuto energijos antpūdį.
Nunešė kavos uogų žyniui, tas išvirė gėrimo, paragavo, ir jam paprasčiausiai nepatiko.. Kavos pupelės buvo suverstos į ugniakurą, ir tik tada, kai paskrudusios pradėjo skleisti gardų aromatą, buvo antrą kartą pavirintos ir taip išgautas gėrimas, kurį vadiname kava.
Tokios uogos su dvigubais kauliukais surenkamos, traiškomos specialiais agregatais, minkštimas yra atskiriamas nuo kavos pupelės. Pupelėms nuo minkštimo atplauti naudojama daugybė vandens (dėl to galima drąsiai teigti, kad kavos gaminimas yra brangus), o pats vanduo vėliau perdirbamas, nes tampa nuodingu.
Sodyba turėjo įvairių senovinių aparatų, vaizdžiai pasakojančių apie senovinius kavos gaminimo būdus. Vietinių aparatų, deja, nematėme, nes ekskursija prailgo, ir nusprendėm keliauti toliau..







h
Papildyta:
paskutinėje nuotraukoje matote nutekamuosius griovelius, kurias teka vanduo, kuriuo yra plaunamos pupelės...



















Xico (tarciasi Chiko) kriokliai taškydamiesi lekia nuo kalnų įspūdingoje vietoveje, apaugusioje kakavmededžių ir palmių medžiais. Ko vertas vien tik pasivaikščiojimas virš praprajos kabančiu tiltu, nuo kurio galima stebėti drąsuolius kalnakopius (nežinau ar toks žodis egzistuoja, bet tai žmonės be jokios patirties, praėję kopinėjimo kursą. Jų vadinti alpinistais neapsiverčia liežuvis)
Eiti tenka kalnuota akmenuota vietove; vėliau tenka bristi per slidžius vandens apsemtus akmenis... Basutės su kulnu tikrai netinka!
Ramesnėje vietoje, užtvankoje, turškiasi turistai. Nepaleidžiu iš rankų savo Canon; nuo to dar baisiau šokinėti per apmaurojusios akmenis, kitu atveju būčiau visai nieko prieš *netyčia* išsimaudyti per tokius karščius
Vaizdai nepakartojami. Na, jums spręsti

oAXACA! tai valstija šalies pietuose, turinti kuom pasigirti: didžiausiu pasaulio medžiu, juodojo molio dirbiniais, keptais žiogais, piramidėmis ant aukšto kalno, didžiule kalnų grandine su prarajomis (važiuojant pro šiuos kalnus, posakis ¨iš paukščio skrydžio¨ netinka, tiksliau būtų iš ¨lėktuvo skrydžio¨), mangų giraitėmis, ir keistais (beje, kaip ir visoje Meksikoje) Velykų papročiais.
Šioje valstijoje lankėmės per Velykas, taigi teko stebėti keistas procesijas, žygiuojančias miesto centru naktį, nešančias Marijos ir nukankinto Kristaus statulas, savanorius, nešančius ant pečių sunkius kryžius (kitose valstijose yra įpras, kad prie tų kryžių juos vėliau ir prikala)

Kas dar liko nepaminėta...

Cikados!

Tie bjaurūs sutvėrimai, panašūs į gigantiškas muses, skleidžiantys motorinio pjūklo garsą. Stojomės po medžiais ir vėpsojome į jų šakas, bandydami surasti to ausį rėžiančio garso priežastį..

Ir dar, puse kelių Siera Madre kalnų grandinėje buvo nuplauti lietus, t.y. prieš automobilį išdygdavo tik pusė arba mažiau kelio dangos, o visa kita būdavo nuėję į bedugnę.. visa laimė, važiavome 40 km per valandą greičiu ar lėčiau, kadangi serpantinai buvo nerealūs. Ir taip - 14 valandų..

Iš pradžių dar lakstėm nuo lango prie lango fotografuodami atsiveriančius vaizdus, bet greitai tai atsibodo, ir parasčiausiai užsnūdau ant didžiulio juodo molio ąsočio, paguldyto su visais patogumais ant galinės sėdynės.

Oras buvo karštas, kaip plaukų džiovintuvas. Išsimaudžius plaukai beregint išdžiūdavo, o veido oda jautėsi tokia sausa, brrrr. Net į skrandį pilamas alus negelbėjo Tik vėliau, nusileidus į džiungles, jau naktį, oras pavirto į drėgną gličią masę, norėjosi tik vieno - į dušą!!!!

Važiavom per čirpiančias džiungles, pilnas nenusakomo judėjimo (buvo jau po 22 val vakaro, t.y. tamsu nors į akį durk!), pralėkdami pro gyvenvietes, kur vietiniai sėdėdavo ant kelio krašto su alaus skardinėmis, klausydamiesi muzikos, plepėdami, norėjosi išlipti iš tos prakeiktos mašinos, kur gyvenime jau dvyliką valandų...prisijungti prie sėdinčiųjų, pajusti tą neskubėjimo ir gyvenimo pilnatvės jausmą...

Ni modo, kaip sakoma Meksikoje, keliavome toliau.

įspūdingasis medis. tik pažiūrėkit, kokie matmenys, palyginus su šalia esančia bažnyčia!!!



kelio įgriuvos





kaktusas milžinas



muziejuje



cikada






mangų dėžė - tik šiek tiek daugiau nei vienas doleris !





didžiausias pasaulio medis

Papildyta:

ir skanus tie padareliai

Virdzinija kaip laukiau nauju fotoreportazu
Myliu Meksika