Meksikietiškos Velykos.
Meksikoje Velykos prasideda tuo pat metu kaip ir Lietuvoje. Beje, jos visiškai skirtingos margučiai yra dažomi tik prestižinėse mokyklose, kur vaikai yra supažindinami su pasaulinėmis tradicijomis, o paprasti meksikiečiai apie jokius dažomus kiaušinius net girdėti nėra girdėję. Meksikiečiai turi gilias krikščionybės šaknis, netrūksta maldininkų kurie keliais eina iš įvairių valstijų į Baziliką, kurioje kabo ypatingas Marijos paveikslas ir publikai rodomas stebuklingas apsiaustas su jos atvaizdu (tikriausiai esate skaitę tokią istoriją, kai vienam meksikos piemeniui pasirodė Švč. Mergelė, ir po to ant jo drabužio atsirado jos atvaizdas). Pati du kartus planavau važiuoti aplankyti Bazilikos, tačiau vieną kartą apsirgau, kitą kartą į avariją papuoliau, bandysiu trečią kartą - gal pasiseks.
Meksikoje bet kurioje kolonijoje (taip vadinami rajonai) galima rasti stiklinių būdelių su Marijos statula, plastikinėm ir gyvom gėlėm, degančiom žvakėm. Tikėjimo apraiškos atsispindi net mikroautobusuose ir taksi automobiliuose - kabančiais šventųjų paveikslais, apkarstytais rožančiais, maldų žodžiais, kurie turėtų apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų.
Taigi, Velykos. Pati įspūdingiausia Velykų tradicija - Kristaus kančios kelio pakartojimas. Įvairiuose Meksikos regionuose tradicijos gali skirtis, tačiau kai kurios detalės yra žymios visur. Renkami aktoriai, kurie paverčiami į Kristų, Marija, Mariją Magdaleną ir budelius. Ant kryžiaus nešėjo galvos dedamas dygliuotas vainikas, į rankas įbrukamas sunkus medinis kryžius - ir pirmyn. Su visais suklupimais, paminėtais Biblijoje, Kristaus veido nušluostymu ir pan. Niekad neteko dalyvauti ir net arti prieiti prie tokios procesijos, kadangi apie milijoninius žmonių būrius galite įsivaizduoti. Tokias procesijas dažniausiai seka vietinės ir užsienio televizijos, žurnalistai, o pavasarinė saulė Meksikoje yra pasiutusiai deginanti, ir jei nėra reikalo, baltaodžiams kaip aš iš namų kojos geriau nekelti.
Kai kurie drąsuoliai prie tų nešamų kryžių kelionės pabaigoje prisikala...
Aš vieną švenčių dieną praleidau uošvijoje, su vyro tėvais, seserimis ir jų šeimomis, Hidalgo valstijoje. Nieko ypatingo nevyko, paprasčiausias pasisėdėjimas prie stalo su jų tradiciniais patiekalais.
Šiemet teko pirmą kartą ragauti escamoles - preispanų laikų delikateso. Tai skruzdelių kiaušiniai, dar vadinami meksikietiškais ikrais. Skonis toks sakyčiau, neypatingas, o kaina didelė. Primena pervirtus kukurūzus. Gaminama paprastai - pakepinama su sviestu, svogūnais, priklausomai nuo kaip kas mėgsta. Apie tuos skruzdžių kiaušinius (būtent, kiaušinus, nes palyginus su pačioms skruzdėm, jie yra milžiniški!) esu nekokių istorijų girdėjusi... kad atseit, jį burnoje perkandant, galima jausti skruzdės gemalą, ir kojytes, ir kartais netgi juda.... brrrrrr
Kitas patiekalas, gaminamas tiek per Kūčias, tiek per Velykas (suprask ypatingomis progomis!) romeritos. Nelengva išversti, turbūt tai tokio prieskoninio augalo pavadinimas. Iš tos žolės yra daromas padažas, spalva primenantis kartų šokoladą, o skoniu - šokoladą su pipirais. Priklausomai nuo čili rūšies, gali būti daugiau ar mažiau aitru. Tame padaže troškinamos džiovintos krevetės ir iš džiovintų-maltų-atmirkytų krevečių pagaminti kotletukai. Tik šiais metais ryžausi paragauti šio delikateso - taipogi nieko ypatingo, skonis džiovintos krevetės, o konsistencija - drėgnos kempinės... meksikietiškų patiekalų gurmanė nesu ir turbūt nebūsiu
Meksikoje labai populiaru gaminti (ir valgyti) įvairiai paruoštas krevetes. Palyginti jos čia nebrangios, smulkių krevečių kilogramas gali kainuoti apie 5 eurus, karališkų krevečių 50 eurų. Kalbėdama apie nebrangumą, turiu omenyje būtent smulkiąsias
Šįkart krevetės buvo paruoštos 1. su česnakais, 2. su aitriaisiais pipirais a la diabla (kitaip tariant, velniškos krevetės), ir 3. pakeptos, prieš tai pavoliojus kiaušinio plakinyje ir džiūvesėliuose.
Neblogą įspūdį paliko gaivios aitriai rūgščios salotos iš jicamos, lotyniškai Pachyrhizus erosus, angliškai Yam bean, potato bean, jicama, o lietuviškai - šakniavaisinė daržovė forma primenanti baltą ropę, o skoniu - tarp topinambo, obuolio ir lazdynų riešuto. Gerai aš čia pasakiau...bet būtent tokios sąsajos ateina į galvą kramtant labai sultingą ir šiek tiek krakmolingą daržovę. Taigi, jicama, agurkai, svogūnas ir greipfrutas. Viskas supjaustoma skiltelėmis, nuo greipfrutas nulupamos karčios žievelės ir odelės, ir viskas užpilama tik ką spaustom laimo sultim (turiu galvoje tokias mažas žalias citrinas, turbūt laimais vadinamos). Barstoma druka pagal skonį, ir tajin - specialiu barstomu padažu, pagamintu iš džiovintų čili pipirų, druskos, ir citrinos rūgšties. Nuotrauką šios patiekalo įdėsiu vėliau, nespėjau nufotografuoti, kaip buvo suvartotas
Papildyta:Pabaigai orai. Meksikietiškas pavasaris pasižymi labai aitria saule, nė lašo lietaus gerą pusmetį, daug dulkių, nuostabia mėnulio pilnatimi (ne visą laiką, žinoma, o tada kada kam priklauso), ir nuostabiausiomis spalvomis žydinčiomis gėlėmis ir medžias. Viena tokio medžio rūšis labai primena lietuviškas žibutes - mėlynų žiedų prikrenta ant gatvių ir automobilių....
ech..
Gal kada nors tą svajonę ir įgyvendinsiu.
