Kaip ir bet kuri moteris, aš visą savo suaugusį gyvenimą įsivaizdavau tą akimirką, kai pamatysiu savo stebuklėlį. Isivaizdavau, kaip mus palatoje pasitiks laimingas tėvelis. Kaip apkabins mane, paims ant rankų vaikutį. Įsivaizdavau, kaip jis kasdien mus lankys, kaip lauks sugriztančių namo. Bet pasirodo gyvenimas ir likimas viską sutvarko savaip.
Mano gimdymo terminas jau skačiavo paskutines dieneles. Vyro, nevengiančio stikliuko, vos nemaldavau negerti paskutinėm dienom. Juk bet kada galėjo prasidėt visas veiksmas. Bet jam buvo ne motais. Tąnakt as buvau įsitikinusi, kad jau važiuosiu gimdyt, o vyras kaip visada buvo kondicijoje. Nakti nubėgo vandenys, visgi vyra pavyko prižadinti, tačiau kivietėmes taksi važiuot į gimdymo namus. Jau tada pamažu visos svajonės pradėjo traškėti. Nuo vyro sklido nemalonus "peregaro" kvapas.
Buvom susitarę, kad vyras gimdyme nedalyvaus, tad jis išvažiavo namo laukti, kol mūsų meilės vaisius išvys dienos šviesą.
Gimdymas vyko sklandžiai. Pagimdžiau mažą gražutę mergytę. Vakare jau mane perkelė į pogimdyvinę palatą. Mūsų tėvelis jau laukė mūsų koridoriuje. Pirmi jo žodžiai buvo apie tai, kad nuo mūsų sklinda nemalonus kvapas. Įsivaizduojat, kiek žmogus nesuprato, kad buvo sunku, kad liejosi prakaitas, kraujas, kiti skysciai. Sako durnas nesupras, protingas nepasakys. Bet maniškis visgi sugebėjo lepteleti. O paskui pasibaisejęs pasake, kad mano veidas atrodo baisiai (visas buvo nusėtas kraujosruvom, nes stumiau "veidu"). Žinoma jis ir šypsojosi, pagloste mazytei veiduka. Tavakr ilgai neužsibuvo. Paliko mus pailsėt.
Prie manęs gulėjo toks mažas žmogeliukas. Tokia mažytė, gražutė mergytė. Mažas veidukas, užtinusios akytės, mažutės rankytės
tokios palaimos nesu niekad jautusi.Svajojau apie artėjančią naują dieną. LAukiau nesulaukiau savo vyro. Visgi myliu jį be galo be krašto. Dėl tam tikrų priežasčių kitądien vyras turėjo eiti į darbą, o po darbo pas mus. Atvežė man valgyti, pabuvo trumpai su manim. Paklause, ar gali šįvakar pasikviesti draugų, pasidžiaugti mažosios gimimu. Žinoma leidau. tegul džiaugiasi. juk pirmągimis. Taip ir išsiskyrėm. Net negalėjau įsivaizduot, kas manęs dar laukia.
Kitą dieną vyras žadėjo būti su mumis nuo pat ryto. Skambinu jam 11val, o jis girtutėlis. Žadėjo atvažiuot max už dviejų val. Spėkit, ar sulaukiau? atvažiavo už keturių girtas. Pasirodo, kad nuo pat ryto geria su broliu ir draugu. Čia ir pediatrė pasirodė. Kokia gėda... visų vyrai, kai vyrai, o mano kaip Cololo per Dzin laida. Mažajai nustatė ankstyvaja geltelę ir pasakė, kad paims fototerapijai. Mano vyras kaip prisikniso prie daktares.. Ar viskas gerai mazajai? ar fototerapija pades? ir t.t. Svarbiausia paklausia ir pamiršta. Ir taip tris kartus daktarė aiškino tą patį per tą patį.
Pabuvęs su mumis valandą nepilną (nes jo lauke draugas), nuvažiavo namo atseit tvarkytis. Man tada buvo labai bloga.. Liudna dėl to, kad mano vyras taip elgesi. Paskui vaikutį paėmė fototerapijai, o iš skyriaus išrašė absoliučiai visas mamytes. Likau viena. Galvoju paskambinsiu vyrui, kad grįžtų. Pergyvenau dėl mažosios. Man tikrai reikėjo artimo žmogaus šalia. O mano giminaičiai gyvena kitame mieste. Skambinu jam, verkiu į ragelį "grįžk, man tavęs reikia", o jis atsako, kad su darugu ir broliu pusiaukeleje į kitą miestą. Mat užsimanė dujinį pistoletą nusipirkt. Iš tikrųjų jokiame kitame mieste jo nebuvo. Gėrė namuose. Jokie mano maldavimai ir ašaros, neprivertė "artimiausio ir brangiausio" žmogaus pabūt su manim. Blogiau nesijaučiau gyvenime. Mane iškeitė į draugus ir butelį
Mus iškeite... Ištinusi nuo ašarų nuėjau gult nakčiai. Mažutę atnešdavo maitint. Nenorėdavau atiduot atgal sesutėi, bet reikėjo. Naktį dukrytę man gražino jau visam laikui, nes prireikė kitam vaikiukui aparato. Širdis mano nurimo. Užmigau su mintimis, kad rytoj bus kita diena. Ir vyras jau bus blaivas.Cha.... pasake likimas...
vėl skambinu 11 val. vyras blaivas. širdis apsidžiaugė. vel sako, važiuojam šautuvo pirkti, busim už poros val. Bet jau blaivas taip pasakė, tad buvau rami. praėjo dvi valandos, tris, keturios.... Skambinu... Vyras girtutėlis.... Sako, einu aš miegot, nes visą naktį nesumerkiau akiu, galvojau apie mūsų mažytės sveikatą. Kur gi ne.... Ir dar drįsta dangstytis mažosios sveikata...
Vos ne vos išmaldavau, kad pas mane atvažiuotų. pasibaigė geriamasis vanduo, tualetinis, įklotai
o jam dzin. Dėkoju anytai, kad atnešė man valgyt (aš nevalgau ligoninės maisto), kitaip būčiau ir alkana likusi. Laiku prisiminiau, kad palikau jam savo banko kortelę, kurioje buvo dekretinio pinigai. Paskambinau į banką, kad užblokuotų. Kokia gėda... gerai, kad niekas iš personalo nemate... Mano vyras i lygoninę atėjo su šautuvu
. Kaip kvailai ir kartu pavojingai atrodo girtas, svirduliuojantis vyras nešinąs ant peties pakabintą pistoletą. "ERELIS" matot. kietai atrodė, jo manymu. Sako, o maža kas užpuls....... Lygonineje matot jį užpult gali kažkas. Norėjau, kad kuo greičiau nešdintųsi man iš akių... Tiek sušiko pirmąsias mūsų pirmagimio dienas... Kaip aš pavydėjau toms, pas kurias atvažiuodavo vyrai. Jie pasilikdavo su vaikiukais, kol mama nueina į dušą. Aš net nežinau, kur toks buvo. nueidavau į tualeta, apsiprausdavau su bide. Pažastis, kaklą prausiau po kranu palatoje O taip norėjosi atsipalaiduot po dušu. Gerai, kad mažytė rami. nereikėjo bent jau lakstyt kuo greičiau į tualetą. Ir pagaliau kitądien aš sulaukiau blaivaus vyro. Žinoma su kvapu, bet blaivo. atėjo daktarė. Žodis po žodžio ir iš jos ištrūko žodžiai: "Na jau tu tai prisišventei kaip reikalas". Kokia gėda. Ta daktarė garsėja kaip gera kišininkė, tačiau mus su dukrytę ji žiūrėjo kaip reikiant gerai be jokių kyšių. Matyt iš gailesčio, kad vyras šuds.
Tai vat, mamytes.... Nors ir turim tėvelį, bet mūsų gyvenimo pradžią jis pragėrė. Ir nesuprantu, kodėl. Ar jam buvo šlykštu į manę tokią žiūrėt?iš tikrųjų savęs nekaltinu.
Šis įvykis smarkiai pakenkė mūsų santykiams. Grįžusi namo, pamačiau sulysusi iki kaulų šunį, nesutvarkytus namu. Visam laikui praradau pasitikėjimą šiuo žmogum. Per tas dienas jis pragėrė virš 500 LT. Tokiam žmogui niekada ilgesniam laikui nepaliksiu savo vaiko. NIEKADA. Neturiu, ko kaltinti. Žinau už kokio žmogaus tekėjau. Naivu buvo tikėtis, kad santuoka ir vaiko gimimas jį pakeis.
Ir dabar pas mus vis tos pačios problemos. 80% savo išeiginių jis buna girtas.
Na, mes su mažąją jau pripratom tvarkytis vienos pačios. Nusipirkau vaikjuoste ir dabar tvarkomes namuose be problemu. Galim ir be jo apseit. vistiek dažniausiai jis arba dirba, arba girtas.
Nežinau, kiek ilgai trūks tokia santuoka, nes mano jausmai jau nebetokie. Nors iš tikrųjų aš skirtis nenoriu. Labai norėčiau sulaukti laiko, kai jis suvoks, ka padarė ir atsiprašys. Juk jis nesuvokia, kad praleido progą pasidžiaugti pirmągimiu. Juk tokia akimirka daugiau niekad gyvenime nebepasikartos. Praleido proga rūpintis mažąją. Juk jis net perrengt jos nemoka. Apie užmigdymą ir nuraminimą jau nekalbu. Kai mžoji verkia dėl pilvuko ar dar ko, tai iškart man atiduoda.
O mažoji pas mane ant rankyčių nurimsta
Juk su mamytę nieko neskauda. Mamytė moka padaryt taip, kad neskaudėtų. Su mamyte ramu ir gera. Nenuteikinėsiu jos prieš tėvą jokiais būdais. Kad ir koks būtų blogas man, bet vaikui vistiek bus tete.
Sunku... Bet sunkumai daro mus stipresnius... Čia mano gyvenimo kryžius ir aš jį nešiu iki galo.
