Trąšos, raugai, antpilai

Į kibirą pilu apie 1,5 l raugo (turiu tokį "kaušelį")

as turiu tokia backa 150 l priraunu tu dilgeliu tokia gera ciupa imetu ir rugsta, islaistau vel dametu...matau,kad nereik-laistau vienu vandeniu

Oho, nebloga "bačka" raugo

bet as to raugo ir nebeskiedziu...toki ir lieju...jis ner ten labai jau stiprus...
nu jei kartais atrodo,kad gali but stipru tai dar papildomai vandeniu prilieju

Aš tai "stiprų" darau, nes neturiu tokio didelio indo, kaip Jūs

APIE MĖNULIO ĮTAKĄ AUGALAMS

Specialistų teigimu, arčiausiai Žemės esantis dangaus kūnas - Mėnulis daro didžiulę įtaką augalams.

Jaunatis

Jaunatis - tai diena prieš jaunaties dienos pradžią, jaunaties diena ir antra jaunaties diena.

Šiuo laiku visas biolauko aktyvumas yra sutelktas augalų šaknyse. Šiuo laikotarpiu augalų geriau neliesti; jų nepersodinti, neskiepyti, nepurenti žemės apie augalus, kad nepažeisti jų šaknų. Šiuo laikotarpiu patariama naikinti piktžoles ir augalų kenkėjus, nupjauti ligų pažeistas ir nudžiūvusias šakeles, nugnybti daržovių stiebų ir ūglių viršūnėles. Šiuos darbus geriausiai dirbti ne per pačią jaunatį, o diena prieš arba po jaunaties pradžios.

Priešpilnis

Priešpilnio Mėnulio laikotarpis trunka 11-12 dienų. Šiuo laikotarpiu augalų biolauko aktyvumas kyla nuo šaknų į viršų, link stiebų ir lapų, todėl padidėja spaudimas antžeminėse augalo dalyse. Šiuo laikotarpiu augalų šaknys ne taip skausmingai reaguoja į įvairiausius pažeidimus. Jei šiuo laikotarpiu persodinsite ar apipjaustysite augalus, jie ims sparčiau auginti naujus ūglius. Laikotarpiu nuo jaunaties iki pilnaties augalams reikia daugiau vandens ir maistinių medžiagų.

Pilnatis

Astrologų teigimu, augalams didžiausią įtaką daro 3 pilnaties dienos. Šiuo laikotarpiu visas biolauko aktyvumas yra sutelktas šakelėse, lapuose, žieduose.
Šiuo laikotarpiu nepatariama apipjaustyti vaismedžių ir vaiskrūmių, nugnybti daržovių viršūnėlių ir šoninių ūglių, skiepyti vaismedžių.
Šiuo laikotarpiu patariama retinti augalų daigus, rauti piktžoles, purenti žemę šalia augalų ir mulčiuoti dirvožemį.

Delčia

Delčios laikotarpis trunka 11-12 dienų. Šiuo laikotarpiu padidėja spaudimas augalų šaknyse, kurios šiuo metu yra labiausiai pažeidžiamos.
Šiuo metu augalų antžeminės dalys ne taip jautriai reaguoja į pažeidimus.
Šiuo laikotarpiu patariama sėti visų rūšių augalų sėklas, šakniavaisius, sodinti augalų svogūnėlius, bulves, retinti daigus, naikinti piktžoles, kovoti su augalų kenkėjais, lieti ir tręšti augalus organinėmis trąšomis, apipjaustyti augalus, pašalinti braškių ūsus, skinti gėles ir rinkti derlių.

DARBAI PAGAL MĖNULIO KALENDORIŲ: DRAUDŽIAMOS DIENOS

Daržininkams, sodininkams ir gėlininkams verta atminti, kad yra taip vadinamos „draudžiamos" dienos, kai jokių augalų sėti ir sodinti negalima.

„Draudžiamos" dienos - tai jaunatis ir kai Mėnulis būna Vandenio bei Dvynių (bevaisiai Oro ženklai), Mergelės (bevaisis Žemės ženklas), Liūto (bevaisis Ugnies ženklas) ženkluose.
Augalus geriausia sodinti per Mėnulio pilnatį, kai augalai įgauna daugiausia gyvybinės energijos.
* Per pilnėjantį Mėnulį patariama sodinti ir sėti tuos augalus, kurie tai, kas vertingiausia, augina virš žemės: pomidorus, agurkus, žaliąsias daržoves ir kt.
* Per dylantį Mėnulį patariama sėti ir sodinti tuos augalus, kurie visa tai, kas vertingiausia, augina žemėje: bulves, šakniavaisius ir kt.
* Jei ilgai norite išlaikyti nuskintas ar iškastas daržoves ir vaisius, derlių nuimkite tuomet, kai Mėnulis dyla ir kai jis būna „bevaisiame" Zodiako ženkle.

KADA SUDYGSTA AUGALŲ SĖKLOS?

Pasėjus daržovių sėklas, daržininkams verta žinoti, kada jos turi sudygti:
* agurkų - po 3 - 7 dienų;
* patisonų, aguročių ir moliūgų - po 3 - 10 dienų;
* salotų - po 4 - 10 dienų;
* kalafiorų - po 3 - 8 dienų;
* baltagūžių kopūstų - po 3 - 10 dienų;
* pomidorų - po 6 - 10 dienų;
* pipirų - po 7 - 15 dienų; .
* baklažanų - po 5 - 10 dienų;
* svogūnų - po 5 - 12 dienų;
* salierų, rabarbarų - po 7-14 dienų.

TRUMPI PATARIMAI

* Neišmeskite panaudotų kavos tirščių, o jais paliekite kambarinius augalus.
Kavos tirščiai ne tik praturtina kambarinius augalus maistinėmis medžiagomis, nes juose gausu kalio, bet ir sustiprina augalus, veiksmingai juos apsaugo nuo ligų ir kenkėjų.
Nieko blogo, jei kavos tirščiai pasaldinti, nes cukrus pagerina dirvožemio struktūrą.
* Susmulkintus svogūnus ir česnakus užpilkite vandeniu taip, kad jis apsemtų daržoves, palikite nusistovėti 6-24 valandoms, nukoškite ir šiuo nekoštu antpilu kambarinius augalus gausiai nupurkškite 2-3 kartus per savaitę.
Šiuo antpilu patariama naikinti amarus ir voratinklines erkutes.
* Atminkite, kad virintas vanduo kambariniams augalams yra naudingesnis nei nevirintas vandentiekio vanduo, nes jis yra kur kas minkštesnis.
Nusistovėjusiame vandenyje, kuriame virėte bulves, yra augalams reikalingo krakmolo ir įvairių rūšių mikroelementų.
Verta žinoti, kad krakmolas aktyvina naudingųjų dirvos mikroorganizmų veiklą.

ŽEMDIRBYSTĖS ASTROLOGIJA

Per Mėnulio pilnatį patariama:

sėti žolę ir žaliąsias daržoves, jei Mėnulis šiuo laikotarpiu yra Vėžio, Skorpiono ar Žuvų ženkle.
Kai dyla Mėnulis (laikotarpis tarp pilnaties ir jaunaties), patariama:
* sėti šakniavaisius: morkas, burokėlius, griežčius, ridikus, juoduosius ridikus, o taip pat ir vaistinius smidrus bei žiemkenčius. Bulves patariama sodinti kelios dienos po pirmos pilnaties dienos.
* Rinkti ilgai augusių daržovių derlių. Šias daržoves patariama kasti prieš pat jaunatį, nes tada nukastos daržovės geriau laikosi.

Prieš Mėnulio jaunatį patariama:

* sodinti bulves sėklai;
* genėti vaismedžius ir vynuoges.

ASTROLOGŲ PATARIMAI, KAIP REIKIA LIETI AUGALUS

Prižiūrėdami sodo augalus kartais persistengiame, pernelyg gausiai ir neretai ne laiku juos liedami.
Neretai daržininkai klysta manydami, jog kuo dažniau laistys augalus, tuo jiems bus geriau.
Kai žemę laistome reguliariai, nekreipdami dėmesio nei įjos būklę, nei įtinkamai parinktą laiką, augalai tampa neaktyvūs ir „aptingsta", jų šaknys auga lygiagrečiai žemės paviršiui, todėl užauga skurdesnis derlius.
Be to, taip laistomus augalus dažniau pažeidžia įvairios ligos ir kenkėjai, nes augalai būna nusilpę.
Atminkite, kad trumpalaikis lietus, gilios šaknys ir nakties rasa augalams suteikia tiek drėgmės, kad šie gana lengvai gali pragyventi vieną sausros savaitę.

Kada reikia lieti augalus:

* augalus patariama lieti pirmosiomis 2-3 dienomis po to, kai juos pasodinote;
* augalus būtina palieti po ilgalaikės sausros, kai Mėnulis yra Vandens ženkluose (Vėžys, Skorpionas ir Žuvys);
* augalų negalima lieti, kai Mėnulis yra Dvynių, Svarstyklių ar Vandenio ženkluose.

KIEK LAIKO PRIEŠ SĖJĄ REIKIA MIRKYTI SĖKLAS?

Įvairių augalų sėklas, kad jos greičiau sudygtų, prieš sėją reikia mirkyti skirtingą laiką.
Morkų, pomidorų, svogūnų, petražolių, pastar¬nokų, salierų ir burokėlių sėklas prieš sėją patariama mirkyti 2 paras, aguročių, kopūstų, salotų, ridikų, ridikėlių ir arbūzų - 8 - 12 valandų, o žirnių ir pupelių - vos 2 valandas.
Jei išmirkytas sėklas norite sudaiginti, jas plonu sluoksniu suberkite ant medžiagos ar popieriaus lapo, pridenkite drėgna medžiaga, kelias valandas palaikykite 16-24 "C šilumoje.
Svarbu, kad laikymo metu šios sėklos neperdžiūtų.
Moliūgų ir patisonų sėklų daiginti negalima, nes supus sudaigintų daržovių šaknys.
Moliūgų ir patisonų sėklas prieš sėją patariama 12 - 24 valandas pamirkyti praskiestose alijošiaus sultyse: 1 litru vandens praskieskite 2 valgomuosius šaukštus alijošiaus sulčių.
Prieš sėją moliūgų ir patisonų sėklas taip pat galima pamirkyti ir sodos tirpale: 1 litre vandens ištirpinkite 5 g geriamosios sodos.
Šiuose tirpaluose prieš sėją taip pat patariama pamirkyti burokėlių, svogūnų, ridikų ir ridikėlių sėklas.

AUGALAI IR DIRVOS RŪGŠTINGUMAS

Įvairių rūšių daržovėms, vaismedžiams ir vaiskrūmiams reikalingas nevienodo rūgštingumo dirvožemis. Pagal dirvos rūgštingumo įtaką augalams juos galima suskirstyti į 3 grupes.

Pirmoji grupė

Pirmoji grupė - tai augalai, kurie yra ypač jautrūs padidėjusiam dirvos rūgštingumui.
Šie augalai gerai auga, vystosi ir gausiai dera neutralaus rūgštingumo dirvožemyje. Neutralioje, patręštoje kalkėmis dirvoje gerai auga burokėliai, baltagūžiai kopūstai, česnakai, salierai, špinatai, serbentai, vyšnios ir slyvos.

Antroji grupė

Antrajai grupei priklauso augalai, kurie geriausiai auga parūgštintame dirvožemyje. Šiek tiek parūgštintame dirvožemyje gerai auga kalafiorai, salotos, agurkai, pupelės, žirniai ir obelys.

Trečioji grupė

Trečiajai grupei priklauso augalai, kurie gerai auga kalkėmis netręštoje dirvoje.
Šioje dirvoje gerai auga bulvės, morkos, petražolės, ropės, ridikai, aguročiai, pomidorai, rabarbarai, avietės, braškės, kriaušės ir agrastai.

ORGANINĖS TRĄŠOS

Mėšlas

Mėšlas - vertingiausia organinė trąša. Įvairių gyvulių ir paukščių mėšle vidutiniškai yra: 75 proc. vandens, 21 proc. organinės medžiagos; 0,5 proc. azoto, 0,25 proc. augalų gerai įsisavinamo fosforo, 0,6 proc. kalio oksido. Mėšlo kokybė priklauso nuo gyvūno rūšies pašaro, kuriuo jie buvo šerti ar lesinti, kraiko ir laikymo būdo. Pavyzdžiui, šeriant kiaules, vartojama daug koncentratų, todėl jų mėšle gausu azoto, o raguočių gyvulių mėšle yra daugiau kalio, nes juos šeria šienu ir žole.
* Geriausias kraikas mėšlui - viršutinių sluoksnių silpnai suirusios durpės, tačiau ūkininkai dažniausiai kraikui vartoja šiaudus arba medžio pjuvenas.
* Arklių mėšlu, paruoštu su šiaudų kraiku, patariama tręšti šaltą molio dirvožemį.
Arklių mėšlu, šiltinant dirvožemį, patariama tręšti šiltnamius. Raguočių mėšlas įšyla prasčiau nei arklių. Be to, raguočių mėšle yra daugiau vandens, todėl šiuo mėšlu patariama tręšti lengvus smėlio ir priesmėlio dirvožemius.
* Kiaulių mėšlas yra rūgštus, todėl juo tręšiant dirvožemį patariama vartoti kalkes.
* Triušių mėšle yra visos augalams reikalingos medžiagos.
Triušių mėšlas tampa vertingesnis, jei sumaišomas su kitų gyvulių ir paukščių mėšlu.
* Nutrijų mėšlas savo chemine sudėtimi ir fizinėmis savybėmis iš esmės skiriasi nuo kitų gyvūnų mėšlo, todėl jį galima vartoti tik perrūgusį arba dar geriau, krauti į komposto krūvas.
Komposto krūvas galima reguliariai lieti tirštu nutrijų mėšlo tirpalu.
Kad šiame komposte nesumažėtų azoto, į 100 kg komposto patariama suberti 1,5 - 2 kg superfosfato. Kitų metų pavasarį taip paruoštu kompostu patariama tręšti dirvožemį.

4 mėšlo irimo stadijos

Specialistai įvardina 4 mėšlo irimo stadijas.
* Šviežias (tik pradėjęs irti) mėšlas yra beveik nepakitusios spalvos. Šiame mėšle yra beveik nepakitęs ir šiaudų kraikas.
Praplovus tokį mėšlą, vanduo parausta arba pažaliuoja.
* Pradėjusio irti mėšlo šiaudai nusidažo tamsiai ruda spalva, suminkštėja ir juos lengva sutraukyti.
Praplovus šį mėšlą, vanduo patamsėja.

Šios stadijos mėšlas netenka 30 proc. pirmykštės masės.
* beveik perpuvęs mėšlas yra juodas ir teplus. Šiame mėšle šiaudų kraikas būna visiškai suiręs,
o mėšlas netenka 50 proc. pirmykštės masės.
* perpuvęs mėšlas - rupi žemės masė.
Šios stadijos mėšlas būna netekęs 75 proc. pirmykštės masės.
***
Mėšlu, kuris yra mažiau suiręs, dirvožemį patariama tręšti rudenį, o kuris yra labiau suiręs - pavasarį.
Šviežiu mėšlu dirvožemio tręšti nepatariama.
Jei mėšlo turite mažai, jo patariama berti į augalų sodinimo duobes.
* Šaltame dirvožemyje mėšlą patariama perkasti 10 - 15 cm gylyje, kad j į pridengtų žemių sluoksnis.
Šiltame, greitai džiūvančiame dirvožemyje mėšlą patariama perkasti žemių kasimo gylyje.

KAIP APSISAUGOTI NUO KURMIŲ?

Pagrindinis kurmių maistas - sliekai, lervos, vabzdžių lėliukės, o taip pat - varlės ir pelės, kurios patenka į kurmių landas.
Jei norite naikinti augalų kenkėjus, kurmiai bus naudingi. Be to, jie puikiai purena dirvą ir gerina jos derlingumą.
Visgi geriau, kad darže ar sodyboje kurmių nebūtų, nes jie, ieškodami maisto, pažeidžia augalų šaknis.
Augalai, kurių šaknis pažeidžia kurmiai, ima vysti, o nusilpusių augalų šakniavaisius sugraužia pelės ir pelėnai, kurie naudojasi kurmių landomis.
Nuo kurmių galima pabandyti apsisaugoti specialiais spąstais arba triukšmu.
Specialistų teigimu, kurmiai ypač nemėgsta triukšmingų vėjo malūnėlių.

AUGALAI IR SAPNAI

Sapnuose pamatytos daržovės, vaisiai ir uogos taip pat turi savo magiškąją reikšmę.
* Jei sapne moteris valgo abrikosą, jos laukia džiaugsmas ir ramybė.
* Jei sapne pamatysite apelsiną, tikėkitės siurprizo.
* Sapne pamatytas arbūzas žada netikėtą išvyką.
* Kopūstus sapne virti - galimos apkalbos, o jei sapne kopūstų valgysite - gausite dovanų.
* Kriaušės pranašauja netektį, o citrinos - liūdesį.
* Jei sapne valysite svogūnus, Jusų laukia sėkmė darbe.
* Sapne pamatyti agurkai žada naują meilę, o agurkai sniege - apkalbas ir sutuoktinio neištikimybę.
* Sapne pamatyti pipirai perspėja apie gresiančią nelaimę.
* Pomidorai žada slaptus meilės ryšius, o ridikai -apgaulę.
* Sapne pamatyti obuoliai perspėja apie ligą.
Jei sapne valgysite obuolių - netrukus nusivilsite draugais.
Jei obuolius rinksite, sulauksite nemalonumų namuose.

BALTAGUŽIAI, RAUDONGŪŽIAI IR SAVOJOS KOPŪSTAI

Jei auginsite ankstyvuosius baltagūžius, raudongūžius ir Savojos kopūstus, tai juos sodinkite dirvožemyje, kuriame praėjusiais metais augo agurkai ir žirniai. Jei auginsite vidutinio ankstyvumo baltagūžius, raudongūžius ir Savojos kopūstus, tai juos sodinkite dirvožemyje, kuriame praėjusiais metais augo agurkai, svogūnai, žirniai, pomidorai ir burokėliai. Jei auginsite vėlyvuosius kopūstus, tai juos sodinkite dirvožemyje, kuriame praėjusiais metais augo vienmetės ir daugiametės gėlės, agurkai, burokėliai, svogūnai ir morkos.

Kada sodinti?

* Ankstyvuosius kopūstinius augalus patariama sodinti nuo balandžio vidurio iki antrojo gegužės dešimtadienio.
* Vidutinio ankstyvumo ir vėlyvuosius kopūsti¬nius augalus patariama sodinti antrajame ir trečiajame gegužės dešimtadienyje, tačiau ne vėliau kaip birželio 5 dieną.

Kaip sodinti?

* Ankstyvųjų kopūstinių augalų daigus patariama sodinti 70 cm x (35 - 50) cm atstumais.
* Vidutinio ankstyvumo kopūstinius augalus patariama sodinti 70 cm x (40 - 60) cm atstumais.
* Vėlyvuosius kopūstinius augalus patariama sodinti 70 cm x (60 - 70) cm atstumais.

KALAFIORŲ SODINIMAS

Kalafiorus patariama auginti dirvožemyje, kuriame praėjusiais metais augo ankstyvieji agurkai, ankštinės kultūros, svogūnai, šakniavaisiai, ankstyvosios bulvės, vienmetės, dvimetės ir daugiametės žolės.
Kada sodinti?
* Ankstyvuosius kalafiorus patariama sodinti nuo balandžio vidurio iki antrojo gegužės dešimtadienio.
* Vidutinio ankstyvumo kalafiorus patariama sodinti antrąjį ir trečiąjį gegužės dešimtadienį, bet ne vėliau kaip birželio 5 dieną.

Kaip sodinti?

* Ankstyvuosius kalafiorus patariama sodinti 70 cm x (25 - 27) cm atstumu.
* Vidutinio ankstyvumo kalafiorus patariama so¬dinti 70 cm x ( 30 - 35) cm atstumu.


BULVĖS

Bulvės ima dygti 5 "C šilumoje.
Ypač greitai bulvės sudygsta 18-25 "C-šilumoje. Šiose sąlygose bulvės sudygsta per 12-14 dienų po jų sodinimo.
Bulvės yra ypač reiklios šviesai. Jei bulvėms truks šviesos, jų augimas sulėtės, o derlius užaugs kur kas menkesnis.
Bulvės geriausiai auga 60 - 80 proc. drėgnumo dirvožemyje. Gausus bulvių derlius užauga, kai per jų vegetacijos periodą iškrenta 200 - 250 ml kritulių.
Jei norite, kad bulvės gerai augtų, dirvožemį reguliariai drėkinkite.
Bulvės ypač reiklios ir dirvožemiui. Jos gerai auga tik derlingame dirvožemyje, kuriame gausu humuso.
Didžiąja dalimi trąšų dirvožemį patręškite prieš sodindami bulves.
Gausiausio bulvių derliaus galite tikėtis, jei jas laiku ir atitinkamais santykiais patręšite organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.
Jei bulves patręšite ne laiku arba netinkamais organinių ir mineralinių trąšų kiekiais, jos užaugins neskanius gumbus, kurie prastai laikysis.

BULVIŲ AUGINIMAS

Bulvės geriausiai auga dirvožemyje, kuriame praėjusiais metais augo daugiametės žolės, kopūstai ar šakniavaisiai.
Nepatariama bulvių sodinti dirvožemyje, kuriame praėjusiais metais augo pomidorai, o taip pat ir šalia pomidorų, nes šiuos augalus pažeidžia tie patys kenkėjai ir ligos.
Geriausia trąša bulvėms - mėšlas.
1 m2 dirvožemio, kuriame auginsite bulves, patręškite 4 - 6 kg mėšlo. Smėlio ir nederlingą dirvožemį mėšlu reikia patręšti dar gausiau: 1 m2 dirvos 8 -10 kg mėšlo.
Prieš perkasdami dirvožemį į 1 m2 dirvos suberkite 15 - 20 g superfosfato, 20 - 25 g kalio sulfato ar kalio druskos, 15 - 20 g amonio salietros arba karbamido.
Prieš bulvių sodinimą dirvožemis 10 cm gylyje turi įšilti iki 7 - 8 °C šilumos.
Kad dirvožemis greičiau sušiltų, jį perkaskite arba suarkite.
Bulves vagose sodinkite kas 20 - 30 cm, tarp vagų paliekant 60 cm tarpus.

AGURKŲ SODINIMAS

Agurkus patariama auginti dirvožemyje, kuriame praėjusiais metais augo vienmetės ir daugiametės žolės, kopūstai, pomidorai, bulvės, žaliosios daržovės, svogūnai, morkos, pipirai ar baklažanai.

Kada sodinti?

Agurkų daigus lauke patariama sodinti, kai nusistovi 10 - 12 "C šilumos orai ir kai nebelieka vėlyvųjų pavasario šalnų pavojaus.

Kaip sodinti?

Agurkus galima sodinti eilėmis,70-90cm x 15 -30cm atstumu.

MOLIŪGŲ SODINIMAS

Moliūgus patariama sodinti dirvožemyje, kuriame praėjusiais metais augo daugiametės žolės, žiemkenčiai, kukurūzai, ankštinės kultūros, svogūnai, kopūstai ar šakniavaisiai.

Kada sodinti?

Moliūgų daigus lauke patariama sodinti, kai nusistovi 10 - 12" C šilumos orai ir kai nebelieka vėlyvųjų pavasario šalnų pavojaus.

BUROKĖLIŲ SĖJA

Burokėlius patariama auginti dirvožemyje, kuriame praėjusiais metais augo ankstyvosios bulvės, agurkai, vienmetės žolės, morkos ar kopūstai.
Burokėlius patariama sėti, kai dirvožemis įšyla iki 8 — 10 °C šilumos, iki gegužės 10-15 dienos.
Kokio amžiaus daržovių daigus patariama sodinti lauke
Lauke daržovių daigus patariama sodinti tada, kai jie buvo paauginti:
* aguročių, patisonų, agurkų, moliūgų - 30 — 40 dienų;
* gūžinių salotų - 30 - 45 dienas;
* kalafiorų - 40 - 45 dienas;
* ankstyvųjų ir vėlyvųjų kopūstų - 45 dienų;
* pomidorų ir pipirų - 60 - 70 dienų;
* baklažanų - 60 - 70 dienų;
* salierų - 60 - 80 dienų;
* rabarbarų - 90 dienų.

ŽIRNIŲ SĖJA

Žirnius patariama auginti dirvožemyje, kuriame praėjusiais metais augo agurkai, pomidorai, kopūstai, bulvės ar žiemkenčiai. Žirnius patariama sėti kuo anksčiau pavasarį, kai dirvožemis įšyla iki 6 - 8 °C šilumos, 5 - 6 cm gylyje.

MORKŲ IR PETRAŽOLIŲ SĖJA

Morkas ir petražoles patariama auginti dirvožemyje, kuriame praėjusiais metais augo ankstyvieji kopūstai, bulvės, agurkai, vienmetės žolės ar burokėliai. Morkas ir petražoles patariama sėti anksti pavasarį: balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje 1,5 - 3 cm gylyje.

RIDIKĖLIŲ SĖJA

Ridikėlius patariama auginti dirvožemyje, kuriame augo bet kurios rūšies (išskyrus kopūstinius) daržovės, patręštos organinėmis trąšomis.
Ridikėlius patariama įvairiu laikotarpiu sėti kelis kartus.
Pirmąjį kartą ridikėlius pasėkite anksti pavasarį, o vėliau ridikėlius sėkite tada, kai anksčiau pasėti augalai išleidžia pirmuosius lapelius.
Jei ridikėlių norite vartoti rudenį, juos pasėkite liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje.

SVOGŪNŲ SODINIMAS

Svogūnus patariama sodinti dirvožemyje, kuriame praėjusiais metais augo žolės ir sidaratai, žiemkenčiai, ankstyvieji kopūstai, kalafiorai, agurkai, pomidorai ar ankstyvosios bulvės.
Svogūnus patariama pasėti ir pasodinti iki Stasinių (gegužės 7 dienos), nes teigiama, jog vėliau pasodinti svogūnai sukirmys.

PRADEDANČIŲJŲ SODININKŲ KLAIDOS

* Kai kurie sodininkai sodinimo duobes ruošia tik prieš pat sodinukų sodinimą. Tai klaida, nes paruoštoje sodinimo duobėje turi įvykti tam tikri biologiniai procesai, kuriems pasibaigus, dirvožemis būna pasiruošęs „priimti" sodinukus.
* Kai kurie pradedantys sodininkai pernelyg giliai į žemę įkasą sodinukų šaknų kaklelį. Todėl taip pasodintų sodinukų žievė ima susti, o sodinukas po 3 - 4 metų gali žūti.
Atminkite, kad obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių ir aviečių sodinukų šaknų kaklelis turi būti dirvožemio paviršiaus lygyje.
* Žinokite, kad ypač pavojinga pervežti lapelius užauginusius sodinukus su plikomis šaknimis.
Pervežamų sodinukų lapus nuskinkite, o plikas šaknis būtinai uždenkite drėgna medžiaga.
Jei sodinukų šaknys apdžiūvo, jas 1-2 paras pamirkykite vandenyje, kad prieš sodinimą sodinukų šaknys prisigertų vandens.
* Jei pasodinsite 3-5 metų sodinukus, jie sunkiai prigis, ilgai sirgs, o gal vėliau ir nederės.
Pasak patyrusių sodininkų, geriausiai sodinti vienmečius arba dvimečius sodinukus.

KOKIAME DIRVOŽEMYJE UŽAUGA GAUSESNIS DARŽOVIŲ DERLIUS

Baklažanai

Baklažanai gausesnį derlių užaugina, kai auga juodžemio dirvožemyje.

Aguročiai

Aguročiai gausesnį derlių užaugina, kai auga derlingame priemolio dirvožemyje.

Baltagūžiai kopūstai

Baltagūžiai kopūstai gausesnį ir stambių gūžių derlių užaugina, kai auga derlingame priemolio dirvožemyje.

Svogūnų roputės

Svogūnai gausesnį stambių ropučių derlių užaugina, kai auga derlingame priemolio, priesmėlio ir juodžemio dirvožemyje.

Morkos

Morkos gausesnį stambių šakniavaisių derlių užaugina, kai auga nedidelio rūgštingumo, puriame durpių dirvožemyje.

Agurkai

Agurkai gausesnį vaisių derlių užaugina, kai auga derlingame priemolio ir priesmėlio dirvožemyje.

Pipirai

Ankstyvieji pipirai gausesnį ankščių derlių užaugina, augdami derlingame priesmėlio, o vėlyvieji -priemolio dirvožemyje, patręštame organinėmis trąšomis.

Rabarbarai, ridikai, ridikėliai, ropės

Rabarbarai gausiausią stiebų, o ridikai, ridikėliai ir ropės - šakniavaisių derlių užaugina, kai auga nedidelio rūgštingumo, derlingame priemolio dirvožemyje.

Burokėliai

Burokėliai gausiausią stambių šakniavaisių derlių užaugina neutralaus rūgštingumo priemolio ir juodžemio dirvožemyje.

Pomidorai ir moliūgai

Pomidorai ir moliūgai gausiausią stambių vaisių derlių užaugina, kai auga nedidelio rūgštingumo priemolio dirvožemyje.

Česnakai

Česnakai gausiausią stambių galvučių derlių užaugina, kai auga gerai drenuotame juodžemio dirvožemyje.

Bulvės

Bulvės gausiausią stambių gumbų derlių užaugina, kai auga organinėmis trąšomis patręštame priesmėlio ir priemolio dirvožemyje.

(Daržas+sodas+namai)

AUGALŲ SĖJOS IR SODINIMO MĖNULIO KALENDORIUS VASARIO MĖNESIUI

APIE AUGALŲ SĖKLAS

Petražolių sėklos dygsta gana lėtai. Jei norite, kad petražolių sėklos dygtų greičiau, jas susukite dvigubame marlės sluoksnyje, pamerkite vandenyje, leiskite sudygti šiltoje patalpoje.

Šeštąją dieną, kai 5 — 6 procentai pamerktų sėklų pradės dygti, jas įdėkite į šaldytuvą ir - 1 + 2°C temperatūros sąlygomis palaikykite 10 - 12 dienų, o tada - pasėkite.

Jei taip paruošite petražolių sėklas, jos sudygs po sėjos praėjus 5-7 dienoms.

Baltagūžių kopūstų daigai nuolatinėje augimo vietoje geriau prigis, greičiau suformuos gūžes, kurios augdamos nesutrūkinės, jei šių daržovių sėklas 16 valandų pamirkysite askorbino rūgšties tirpale: (1 1 vandens ištirpinkite 0,1 g askorbino rūgšties).

Kas valandą mirkomas sėklas atsargiai pamaišykite, praplaukite ir palikite sudygti.

Taip paruoštos kopūstų sėklos užaugina stiprius ir sveikus daigus.


ORO TEMPERATŪRA IR DARŽOVIŲ SĖKLŲ DYGIMAS

Šalčiui atsparios daržovės pradeda vystytis jau +5°C oro temperatūros sąlygomis. Tačiau prieš tai jų sėklas patariama sudaiginti +20°C oro temperatūros sąlygomis. Geriausiai šie augalai vystysis +15+20°C oro temperatūros sąlygomis.

Minimali šiluma, reikalinga sėklų dygimui:

Pupelės 3 - 4 °C
Griežčiai 2 - 3 °C
Žirniai 1 - 2 °C
Kopūstai 2 - 3 °C
Kalafiorai 2 - 3 °C
Svogūnai 4 - 5 °C
Porai 2 - 3 °C
Morkos 4 - 5 °C
Pastarnokai 2 - 3 °C
Rabarbarai 2 - 3 °C
Ridikėliai 1 - 2 °C
Ridikai, ropės 2 - 3 °C
Salotos 5 - 6 °C
Burokėliai 3 - 4 °C
Salierai 3 - 4 °C
Krapai 2 - 3 °C
Rūgštynės 1 - 2 °C
Petražolės 3 - 4 °C

ORO DRĖGNUMAS DARŽOVIŲ SAUGYKLOSE

Kopūstai 90 - 95 %
Bulvės 85 - 95 %
Šakniavaisiai 90 - 95 %
Svogūnai, česnakai 65 - 75 %
Moliūgai 70 - 75 %

VAISKRŪMIŲ PRIEŽIŪRA

Kovodami su skydamariais, serbentus ir agrastus nupurkškite muilo ir žibalo tirpalu (1 1 vandens praskieskite 80 g tarkuoto muilo ir pusę arbatinio šaukštelio žibalo). Kai avietynuose pradeda sprogti pumpurai, augalus mulčiuokite ne plonesniu nei 5 — 7 cm durpių sluoksniu. Jei taip padarysite, avietynus apsaugosite nuo galų.

Kovodami su avietiniais vabalais, straubliukais ir galais, avietynus galite nupurkšti medžių pelenų tirpalu ar žolės ir česnakų antpilu (200 g sausų pelynų ir serenčių užpilkite 2 — 3 l vandens, leiskite nusistovėti atskiruose induose, atitinkamai 2 valandas ar 2 paras, o tada į šį antpilą suberkite 100 g trintų česnakų ir antpilą vandeniu praskieskite iki 10 l).

DARŽOVIŲ LIGOS

Daugelio rūšių daržoves (agurkus, pomidorus, svogūnus, česnakus, pipirus ir kt.) pažeidžia netikroji miltligė. Skirtingai nuo tikrosios miltligės, netikroji miltligė vystosi ne augalų išorėje, o jų audinių viduje. Netikrosios miltligės požymiai — įvairių dydžių ir formų dėmės, puviniai, deformuoti ūgliai.
Agurkuose, svogūnuose ir česnakuose netikrąją miltligę sukelia perenosporos grybeliai, todėl netikroji miltligė dažniausiai ir vadinama perenosporoze.

Pomidoruose netikrąją miltligę sukelia fitoftoros grybeliai, todėl ši liga vadinama fitoftoroze.

Sergančių perenosporoze agurkų lapai pasidengia gelsvai žalsvomis dėmėmis, kurios po kurio laiko paruduoja, o lapai sudžiūna ir sutrupa.

Apatinėje agurkų lapų pusėje vyrauja pilkšvai violetinės dėmės.

Svogūnus ir česnakus perenosporoze pirmiausiai pažeidžia laiškų viršuje. Vėliau šie laiškai nuvysta ir sudžiūva.

Jei fitoftorozė pažeidžia pomidorus, ant jų lapų ir stiebų atsiranda rusvos, pelėsių apnašomis padengtos dėmės. Nusistovėjus sausiems orams, fitoftorozės pažeisti pomidorų lapai greitai nudžiūna, o lietingomis dienomis — supūva. Taip pat pajuoduoja, suminkštėja ir supūva fitoftorozės pažeisti pomidorų vaisiai.

Pomidorus taip pat gana dažnai pažeidžia juodligė ir fuzariozinis nuvytimas. Svarbiausias juodligės požymis — pomidorų šaknų kaklelio patamsėjimas. Juodligės vystymąsi spartina dideli oro temperatūros svyravimai ir padidėjęs dirvožemio drėgnumas. Fuzariozinis nuvytimas pažeidžia pomidorų šaknis; ant jų atsiranda rožinės ar balsvos apnašos. Vėliau pomidorai pradeda gelsti apatinėje dalyje ir greitai nuvysta. Kaip kovoti su daržovių ligomis?

Trumpą „agurkų vasarą" galima pailginti tik tada, jei šias daržoves auginsite iš daigų. Daržuose patariama sodinti vieną tikrąjį lapelį užauginusius agurkų daigus, kai oras ir žemė būna pakankamai įšilę. Agurkai nustoja augti ir derėti, kai tik ima vėsti, todėl geriausias augimo laikas — vidurvasaris.

AUGALŲ APSAUGA NUO KENKĖJŲ NATŪRALIOMIS PRIEMONĖMIS

Pelėdgalvius nubaidančios chrizantemos

Rudenį patariama sudžiovinti chrizantemų žiedų puokštę, o pavasarį šių gėlių žiedais nubaidyti pelėdgalvius.

Per žiemą džiovintus chrizantemų stiebus ir žiedus patariama laikyti susmulkintus dvigubame polietileno plėvelės maišelyje.

Amarus nubaidanti apelsinų ir mandarinų žievė

Daržininkams, sodininkams ir gėlininkams patariama prisidžiovinti apelsinų ir mandarinų žievių.

Vasarą šias žieves galėsite panaudoti kovodami su amarais: pusę litro džiovintų, susmulkintų žievių užpilkite 1 l vandens, leiskite nusistovėti 1 parą, tada pavirkite 10 minučių. Šį nuovirą nukoškite, supilkite į 1 kibirą vandens ir tuoj pat šiuo tirpalu nupurkškite amarų pažeistus augalus.

AUGALŲ SĖJOS IR SODINIMO MĖNULIO KALENDORIUS VASARIO MĖNESIUI

Morkos, pastarnokai (auginti jų šaknis) 12 - 16 dienomis
Agurkai 24 - 26
Petražolės
a) Žalumai auginti 25 - 27
Šaknims auginti 12 - 16
Saulėgrąžos 6 - 8
Pomidorai 5 - 7
Ridikėliai 12 - 16
Salotos, špinatai 1 - 3; 25 - 28
Burokėliai 12 - 16; 23 - 25
Salierai 1 - 3; 24 - 26

Krapai, pankoliai 4 - 7
Apyniai 5 - 7; 14 - 16
Krienai 14 - 16
Cikorijos 5 - 7; 14 - 16
Česnakai 14 - 16
Gėlės
a) Svogūnėlių sodinimas 14 - 16
Sėklų sėja 5 - 7

Šiomis dienomis augalus sėti ir sodinti patariama apšildomuose šiltnamiuose ar kambariuose laikomose sodinimo dėžutėse.

DARŽOVIŲ SĖJOS MĖNULIO KALENDORIUS VASARIO MĖNESIUI

Geriausios daržovių sėjos ir persodinimo dienos

Bazilikas, mairūnas, rozmarinas 5 - 7
Baklažanai, aguročiai, patisonai, moliūgai 5 - 7
Griežčiai, ropės 12 - 16
Žirniai, pupelės —
Melionai 5 - 7; 25 - 27
Braškės 14 - 16
Kopūstai, šparagai 1 - 3; 26 - 28
Bulvės, bulvinės saulėgrąžos 12 - 16
Svogūnai
a) Laiškams auginti 1 - 3; 26 - 28
roputėms auginti 14 - 16
Porai 1 - 4; 6 - 8; 26 - 28

Šiomis vasario dienomis daržoves patariam sėti ir sodinti apšildomuose šiltnamiuose ar kambariuose laikomose sodinimo dėžutėse.

AGROTECHNINIŲ DARBŲ MĖNULIO KALENDORIUS VASARIO MĖNESIUI

Tręšimas
a) organinėmis trąšomis 14 - 16; 19 - 21; 25
mineralinėmis trąšomis 1 - 3; 6 - 8; 25 - 27
Kasimas, purenimas, kaupimas 10 - 12; 16 - 18; 22 - 24
Komposto krūvų ruošimas 24 - 26
Šakų ir ūglių genėjimas 13 - 23
Augalų purškimas, kenkėjų naikinimas 10 - 14
Laistymas 5 - 7; 14 - 16; 24 - 26
Skiepijimas 5 - 7; 26 - 28
Purenimas, daigų retinimas 16 - 18

VAISMEDŽIŲ IR VAISKRŪMIŲ SODINIMO MĖNULIO KALENDORIUS VASARIO MĖNESĮ VAZONUOSE IR ŠILTNAMIUOSE

Abrikosai, vyšnios, slyvos 12 - 15
Svarainiai, kriaušės, šermukšniai 12 - 15
Gudobelė 14 - 16
Sausmedis 1 - 3; 25 - 28
Medlieva, putinas, agrastas, šaltalnkis 5 - 7
Avietės 5 - 8
Serbentai 5 - 8
Kaukazinės slyvaitės 14 - 16
Trešnė 7 - 9
Erškėtrožė 2 - 3; 5 - 7
Obelis --

aš taip pat darau. Tik dilgėlių bačka mažesnė, gal 50l. Visą sezoną šį gėrį papildau gėlėms labai patinka. Amariliai kaip išprotėję augo
Šį gėrį vadinu "dopingu"

Merginos, na jūs ir šaunuolės tiek informacijos susisteminta, surašyta ir sukelta

Ačiū labai

Patarimai- kaip užsiauginti sveikus pomidorus ir kitas daržoves

Visų augalų didžiausią ligų dalį ( beveik 80proc.) sudaro grybelinės ligos. Laiku apsaugoję savo daržoves nuo ligas sukeliančio grybelio sulauksite gausaus derliaus.

* Grybeliai lengvai patenka į nusilpusių augalų audinius. Pastebėję, kad ant augalų atsirado grybelinės ligos požymių skubiai nuskinkite pažeistus lapus ir naudokite biologinius preparatus į kurių sudėtį įeina lecitinas.
* Ypač dažnai grybelinės ligos pažeidžia anksti sėjamų ir ilgai dygstančių daržovių rūšis,pvz.žirnių, morkų, agurkų, petražolių sėklas bei jaunus daigelius. Sėklas reikia beicuoti ir mirkyti įvairiuose augalų nuoviruose ir ištraukose ar specializuotose parduotuvėse nusipirktuose milteliuose sėkloms beicuoti.
* Tinka valerijono žiedų tirpalas ir ramunėlių ištrauka. Su valerijono tirpalu rekomenduojama beicuoti visus svogūninius augalus, bulves, salierus, pomidorus. 1ar 2 arbatinius valerijono žiedų šaukštelius įpilkite 1 L. vandens, ir kartkartėmis pamaišydami laikykite parą. Tirpale sėklas rekomenduojama laikyti apie 15 min. po to nusausinti ir pasėti. Ramunėlių ištrauka beicuojamos pupelių, salotų, žirnių įvairių rūšių kopūstų, ridikų ir ridikėlių sėklos. 2 šaukštus ramunėlių žiedų užpilkite 2 L. vandens palaikykite 2 paras, kartais pamaišykite. Sėklas 15 min. pamirkykite, nusausinkite ir pasėkite.
* Galima paruošti organinių trašų, pvz. Svogūnų ir česnako ištrauką,ji neleis plisti grybeliams. Tokiam antpilui paruošti imkite 500gr.svogūnų ir česnakų, užpilkite 10 L. vandens ir kurį laiką palikite kad prisitrauktų, po to paruoštą ištrauką praskieskite 10 dalių vandens ir laistykite dirvą. Veiksminga priemonė nuo grybelinių ligų yra dirvinių asiūklių nuoviras.
* Norint išsaugoti sveikus augalus labai svarbu juos tinkamai prižiūrėti. Nepatartina pertręšti azoto trąšomis, nes nuo jo pertekliaus augalo sienelės tampa porėtos, o tai leidžia grybelio sporoms lengvai patekti į augalo audinius.
* Jei laikotės sėjomainos rekomendacijų, išvenkite labai pavojingos, tam tikrai daržovių rūšiai kenksmingos ligos - kryžmažiedžių šaknų gumbo.
* Jei netaupote vietos ir daržovių nesusodinote pernelyg tankiai, tai po lietaus ar laistymo greičiau išdžiūva lapai, ir nesusidaro palankios sąlygos ligai plisti.
* Laistant reikia stengtis nesudrėkinti lapų, žiedų, stiebų ir vaisių. Geriausias laikas pavakarys, vanduo tūri būti drungnas.
* Kartą per mėnesį daržovių daigus nupurkškite augalų nuovirais.
* Jei norite kad dirva išliktų kuo ilgiau drėgna, tarpus tarp daržovių būtinai mulčiuokite smulkintais lapais, nupjauta žole ar šiaudais.
* Vietoj daug azoto turinčių trašų, naudokite kalio trąšas, augalams gali būti naudingas žaliosios piktžolių masės antpilas.
* Dirvinių asiūklių nuoviras turi daug silicio rūgšties. Jis stiprina augalų audinius, todėl grybelio poroms sunku prasiskverbti. 1kg.šviežių arba 150 gr.džiovintų asiūklių, užpilkite 10 L. vandens ir palaikykite parą. Po to antpilą pavirkite puse val., antpilą ataušinkite ir sumaišykite su 5 dalimis vandens,nupurkškite augalus.


Labiausiai paplitusios ligos ir profilaktika.

*Tikroji miltligė - viršutinė lapų pusė apsitraukia balkšvai pilkomis apnašomis. Pažeidžia pupeles, žirnius, salierus, agurkus, ridikėlius,pomidorus.
Profilaktika - beicuokite sėklas, sodinkite dideliu atstumu, daigus purkškite dirvinio asiūklio nuoviru.

*Netikroji miltligė - apatinė lapų pusė apsitraukia balkšvai pilkomis apnašomis, o viršutinėje pusėje atsiranda gelsvų dėmių.Pažeidžia kopūstus, žirnius, špinatus, svogūnus, salotas,bulves, agurkus, cukinijas, runkelius, lapinius runkelius.
Profilaktika - beicuokite sėklas, purkškite daigus dirvinio asiūklio nuoviru.

*Rūdys - viršutinėje lapų pusėje atsiranda rudai oranžinių dėmių, apatinėje lapų pusėje susidaro geltonai oranžinės puslelės. Pažeidžia pupeles, žirnius,salierus.
Profilaktika - beicuokite sėklas,laistydami stenkitės nesudrėkinti lapų, nupurkškite dirvinio asiūklio nuoviru, česnako antpilu.

*Kekerinis puvinys - ant lapų ir stiebų atsiranda rudų dėmių, po to pasidengia pilkšvu pelėsiu ir supūva. Pažeidžia pupeles, žirnius, salotas, agurkus,pomidorus, cukinijas, svogūnus . Profilaktika - tarp augalų turi būti dideli tarpai,saikingai tręškite, nupurkškite dirvinio asiūklio nuoviru.

*Lapų dėmėtligė - ant lapų, vaisių ir šaknų atsiranda rudų dėmių. Pažeidžia pupeles, žirnius, salierus, agurkus,runkelius pomidorus.
Profilaktika - beicuokite sėklas, augalų nesodinkite arti vienas kito, augalus nupurkškite dirvinio asiūklio nuoviru.

*Fitoftorozė - iš pradžių rudos dėmės ant lapų, po to ant stiebų ir ant vaisių.Pažeidžia bulves, pomidorus. Nupurkškite česnakų ar svogūnų antpilu arba dirvinio asiūklio nuoviru, apiberkite akmens miltais, pomidorus nupurkškite neriebiu pienu.

*Fuzarinis vytulys ir puvinys - augalai nuvysta, sunyksta, supūva stiebo pagrindas ir šaknys.Pažeidžia pomidorus, agurkus, cukinijas, žirnius, svogūnus, ridikus, ridikėlius.
Ligos pernešėjus (nematodus) baidykite medetkomis ir serenčiais.

*Verticilinis vytulys - augalai nuvysta ir sunyksta. Pažeidžia agurkus, cukinijas, saldžiąsias paprikas, baklažanus, pomidorus, ridikus, ridikėlius.tręškite nedaug azoto turinčiomis trąšomis. Patręškite kalciu.

*Kryžmažiedžių šaknų gumbas - ant šaknų susiformuoja išaugos, augalas nebeauga. Pažeidžia kopūstus, ridikėlius, ridikus.Keiskite auginimo vietą, į sodinimo vietą berkite jūros dumblių klinčių, laistykite dirvinio asiūklio nuoviru.

*Septoriozė - daigų ir jaunų augalų šaknys bei stiebai pajuoduoja ir sunyksta. Pažeidžia kopūstus, agurkus, cukinijas, pomidorus, salotas, morkas- beicuokite sėklas, netankiai susodinkite.(Sandr_e, sodybieciu blogas)

Is vienos moters girdejau, kad apiberus ratu aplink pomidorus druska nepuola maras sake pasitvirtina, bet dar pasiaiskinsiu kaip apibert, nes nelabai aisku ar arciau stiebo ar toliau

Maisto medžiagų balanso reguliavimas ekologiniame ūkyje

Augalams reikalingos maisto medžiagos ir jų reikšmė:

* azotas yra būtina sudėtinė dalis visų gyvybiškai svarbių medžiagų: baltymų, amino rūgščių, nukleino rūgščių, chlorofilo, hormonų, vitaminų, fermentų ir t.t. Kai jo trūksta augalai tampa smulkūs, šviesiai žali, vėliau gelsta.
* fosforas reikalingas organinių medžiagų sintezei, medžiagų apykaitai augaluose, jis įeina į nukleino rūgščių sudėtį ir yra makroenergijos šaltinis. Jo trūkstant apatiniai augalo lapai paraudonuoja, vėliau paruduoja ir lapai būna smulkūs, augalai silpnai krūmijasi.
* kalis skatina fotosintezę, stiprina angliavandenių tekėjimą iš lapų į kitus organus, padeda kauptis amino rūgštims, aktyvina fermentus, stiprina baltymų sintezę, padeda sulaikyti vandenį, didina augalų atsparumą sausroms ir t.t. Jo trūkstant lapai pasidaro tamsiai žali, pasirodo baltos arba gelsvos dėmės, kurios vėliau paruduoja-lapai džiūsta ir krinta.
* mikroelementai (plačiau III-5)

Kartu su derliumi iš dirvožemio išnešami dideli maisto medžiagų kiekiai. Šių medžiagų praradimą reikia kompensuoti, nes kitaip nualinsime dirvožemį. Ekologiniuose ūkiuose negalima naudoti sintetinių cheminių trąšų, tačiau leidžiama naudoti gyvulių ir paukščių mėšlą, srutas, žaliosios trąšos, kompostus, durpes, natūralios kilmės mineralines trąšas ir kt. Draudžiama naudoti Čilės salietrą. Visos trąšų normos, naudojamos augalams tręšti, turi būti tiksliai apskaičiuotos atsižvelgiant į augalų ir dirvožemio savybes bei priešsėlį, norint dirvožemyje išlaikyti teigiamą azoto, fosforo, kalio (NPK) balansą. Būtina vengti per didelio tręšimo mėšlu ir srutomis, nes tai gali teršti aplinką. Maisto medžiagas įsisavinti padeda augimo aktyvatoriai “Penergetic” ir “Biokal 01” (jis naudojamas ir kaip trąša).

Ekologiniuose ūkiuose augalai maisto medžiagomis aprūpinami naudojant šias trąšas:

Maisto medžiaga
Trąšos
Azotas
Ankštiniai augalai, mėšlas, srutos, žaliosios trąšos, kompostai (plačiau III-3), “Biokal 01”
* ankštiniai augalai labai svarbūs augalininkystės ūkiuose, kur jie gali būti auginami užimtame pūdyme, kaip įsėlis, sėklai ar pardavimui
* labai svarbu ūkyje pasigaminti geros kokybės mėšlą (plačiau III-1) ir tinkamai parinkti tręšiamą augalą bei tręšimo normą (plačiau III-8)
* auginant augalus žaliąjai trąšai svarbu pasirinkti tinkamą augalų rūšį priklausomai nuo dirvožemio mechaninės sudėties, sėjomainos augalų bei norimo poveikio (plačiau III-2)
Fosforas
Mėšlas, srutos, kompostai, natūralios kilmės mineralinėmis trąšos, fosforitmilčiai, žaliosios trąšos, “Biokal 01”
Kalis
Mėšlas, srutos, natūralios kilmės mineralinės trąšos: kalio sulfatas, kalio magnezija, kalio chloridas, kalio druska, kizeritas (plačiau III-4), žaliosios trąšos, “Biokal 01”
Mikro-elementai
Mėšlas, srutos, kompostai, natūralios kilmės mikroelementinės trąšos: boro rūgštis, boraksas, amonio molibdatas, natrio molibdatas, natrio amonio molibdatas, vario sulfatas, mangano sulfatas, mangano chloridas, cinko sulfatas, kobalto sulfatas.
Maisto medžiagų poreikį augalams ir jų balansą ūkyje, galime apsiskaičiuoti patys

Mėšlo tvarkymas ir naudojimas ekologiniame ūkyje

Mėšlo reikšmė. Mėšlas pasaulyje yra seniausiai ir daugiausiai augalams tręšti naudojama organinė trąša. Lietuvos sąlygomis visų tipų dirvožemiuose mėšlu patręšti augalai išaugina gausesnį derlių, nes su juo gauna visų augimui ir vystymuisi reikalingų maisto medžiagų. Kaip žinia, tręšiant mėšlu, iš vienos tonos daugiausia augalai gauna makroelementų: azoto, fosforo, kalio. Vienoje tonoje mėšlo yra maždaug 4.5-5.0 kg azoto, 2.5-3.0 kg fosforo ir ~ 6.0 kg kalio. Be to, organinių trąšų poveikis juntamas ne vienerius, o trejus, ar net penkerius metus. Pirmais metais augalai iš mėšlo paima 15-30% azoto, 20-30% fosforo ir apie 60% kalio (nuo bendro kiekio). Taigi, patręšus mėšlu, iš vienos tonos pirmais metais augalai gauna iki 1.5 kg azoto, iki 1 kg fosforo ir iki 4 kg kalio. Antrais ir trečiais metais azoto augalai sunaudoja kiek daugiau, o fosforo ir kalio-mažiau. Per visą mėšlo veikimo laikotarpį augalai iš mėšlo paima apie 50-60% jame esančio azoto, iki 50% fosforo ir iki 80% kalio.

Be pagrindinių maisto medžiagų, iš mėšlo augalai įsisavina kalcio, magnio, geležies, sieros bei kitų elementų, kurie buvo ankščiau augusių ir kraikui panaudotų ar gyvulių suvirškintų ir neįsavintų augalų sudėtyje. Taigi, mėšlas yra pilnavertė trąša ir juo tręšdami, mes grąžiname dirvožemiui didesnę dalį to, ką iš jo buvo paėmę anksčiau augę augalai. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad mėšlu tręšiamuose dirvožemiuose būna gerokai daugiau anglies dioksido, kuris taip pat yra augalams reikalinga maisto medžiaga.

Mėšlas ne tik praturtina dirvožemį maisto medžiagomis, bet ir gerina jo savybes. Patręšti šia trąša sunkūs dirvožemiai tampa laidesni vandeniui, o iš lengvų jis ne taip greit išgaruoja. Tręšiant mėšlu mažėja visų tipų dirvožemių rūgštingumas.

Mėšlas ypač veiksmingas mažai puveninguose, nualintuose, silpnai sukultūrintuose dirvožemiuose, o daug organinės medžiagos ir normaliam augalų augimui būtinų medžiagų turinčiuose, mėšlo veiksmingumas yra mažesnis.

Mėšlo sudėtis. Paprastai mėšlą sudaro gyvulių ekskrementai (išmatos ir šlapimas), pašarų likučiai, vanduo, kraikas (šiaudai, durpės ir kt.). Nuo šių medžiagų cheminės sudėties labiausiai priklauso mėšlo kokybė bei sudėtis. Išmatų cheminę sudėtį lemia auginamų gyvulių rūšis, amžius, paskirtis ir pašarų kokybė. Augantys gyvuliai savo kūno statybai sunaudoja daug azoto, todėl prieauglio išmatose šio elemento visada yra mažiau, nei tos pačios rūšies suaugusių gyvulių išmatose. Meldžiamos karvės daug azoto sunaudoja pieno gamybai, todėl jų išmatose azoto kiekis taip pat yra mažesnis. Penimų galvijų, arklių ir avių išmatose azoto kiekis yra didesnis, nei kitų gyvulių išmatose, nes jų organizmai daugiau įsisavina neturinčių azoto junginių. Pagrindinių mėšle esančių maisto medžiagų paskirstymas kietojoje ir skystojoje išmatų dalyse taip pat yra nevienodas. Didesnė fosforo dalis yra kietoje mėšlo dalyje, o azoto ir kalio-šlapime (srutose ).

Galvijų ir kiaulių išmatose yra daug vandens, todėl mineralinių medžiagų kiekis jose santykiai yra mažas. Arklių ir avių išmatos, atvirkščiai, yra sausos, todėl mineralinių medžiagų kiekis jose yra santykinai didesnis, nei kitų gyvulių.

Jei maisto medžiagų kiekį lygintume pagal atskiras gyvulių rūšis, tai azoto daugiausiai yra avių mėšle, fosforo ir kalio - avių ir arklių mėšle, kalcio - avių ir galvijų mėšle. Kiaulių mėšlas azoto kiekiu yra lygiavertis galvijų mėšlui, kalio kiekiu jis žymiai pralenkia pastarąjį, o fosforo kiekiu žymiai atsilieka. Pagal augalams reikalingų maisto medžiagų kiekį atskirų gyvulių rūšių mėšlas vertinamas tokia seka:
1. avių mėšlas;
2. arklių mėšlas;
3. galvijų mėšlas;
4. kiaulių mėšlas.
Šeriamų pašarais, kuriuose gausu augalams reikalingų maisto medžiagų, gyvulių mėšlas būna aukštos kokybės, o šeriant menkaverčiais pašarais, gaunamas mėšlas taip pat bus prastos kokybės.
Be kraiko arba su labai mažu jo kiekiu, mėšlas būna vandeningas. Amonifikuojančių mikroorganizmų iš gyvulių išmatų atpalaiduotas amoniakas, nesant kam jo sugerti, ”išlekia“ į orą. Mėžiant vandeningą mėšlą bei vežant jį į laukus, labai daug jo išbarstoma. Dėl to, mažai kreikiant, azoto nuostoliai būna didesni.
Ant imlaus drėgmei ir amoniako dujoms bei turinčio daug augalams reikalingų maisto medžiagų kraiko stovintys gyvuliai primina daug geros kokybės mėšlo, o kreikiant menkaverčiu kraiku, mėšlas būna neaukštos kokybės.
Daugiausia drėgmės ir dujų sugeria durpinis kraikas. Antrą vietą šiuo požiūriu užima smulkinti šiaudai ir medžių lapai, trečią vietą-sveiki javų šiaudai, ankštinių augalų virkščios ir sausi bulvienojai. Skirstant kraiką pagal maisto medžiagų kiekį jame, daigiausia azoto turi durpės, tačiau fosforo ir kalio jose yra mažiausia. Antroje vietoje po durpių pagal azoto kiekį eina ankštinių augalų virkščios, medžių lapai ir sausi bulvienojai, trečioje-javų šiaudai.
Geriausias mėšlas, įvertinus visus minėtus rodiklius, gaunamas kreikiant durpėmis. Durpės sugeria drėgmę ir amoniaką. 100 kg šiaudų sugeria maždaug 225 mg, 100 kg durpių-1150-2400 mg amoniako. Kreikiant šiaudais, sekliuose tvartuose per parą prarandama apie 10% bendro azoto, randamo kietose ir skystose suaugusių galvijų išmatose, o kreikiant durpėmis- tik 0. 7%. Žymiai daugiau, negu bet kuri kita kraiko rūšis, durpės turi azoto. Dėl to mėšlas, kai kreikiama durpėmis, visada būna geresnės kokybės, nei kito kraiko mėšlas. Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filialo bandymuose šiaudų kraiko mėšlas per ketverius metus augintų kultūrų derlių padidino 30. 8%.

Kraikui vartojami šiaudai turėtų būti smulkinami. Šiaudų kapojai drėgmės ir amoniako sugeria 1. 5-2 kartus daugiau, negu sveiki šiaudai. Laikymo metu smulkintų šiaudų mėšlas azoto praranda taip pat daug mažiau, nei nesmulkintų šiaudų mėšlas. Kreikiant kapojais, mėšlas būna veiksmingesnis bei augalų lengviau įsavinamas, negu kreikiant nesmulkintais šiaudais.

Mėšlo laikymas. Mėšlo gamybos procese laikymo periodas yra labai svarbus. Laikymo būdas ir sąlygos dažnai lemia mėšlo cheminę sudėtį ir kokybę, panaudojimo efektyvumą, teritorijos šalia tvartų ir gyvenamųjų patalpų veterinarinę - sanitarinę būklę.

Mėšlo laikymo būdas ir būsimi techniniai sprendimai pirmiausiai priklauso nuo galimybės kreikti. Jei kraiko neturite arba turite nedaug, mėšlą reikia kuo greičiau pašalinti iš tvarto ar kitaip sumažinti amoniako ar kitų dujų garavimą (maisto medžiagų nuostolių mažinimas, mikroklimato tvarte gerinimas). Europos šalyse plačiai paplitusi skysto arba bekraikio mėšlo laikymo technologija. Tačiau daugeliui mūsų ūkininkų ji kol kas yra per brangi. Kraikinio mėšlo laikymo technologija yra daug priimtinesnė. Be to, iš esmės išsprendžiama mėšlo laikymo problema - kraikas sugeria drėgmę bei dujas (amoniakinis azotas ), o tai labai svarbu ir aplinkosauginiu (neteršiamas oras ir vanduo), ir ūkiniu (maisto medžiagų nuostolių mažinimas) požiūriu. Lietuvoje labiau paplitusi kraikinio mėšlo laikymo technologija.

Jei tvartas seklus, šalia jo turi būti įrengta atskira mėšlidė. Paprasčiausiomis mėšlidėmis gali būti išbetonuotos aikštelės su išmūrytomis sienelėmis ar borteliais arba iškasta žemėje ir taip pat išbetonuota duobė su išmūrytomis ar išbetonuotomis sienelėmis. Kadangi mėšlidė yra ilgalaikis įrenginys, vietą jai parinkti reikia apgalvotai-privažiavimas prie jos ir mėšlo šalinimas iš tvarto turi būti patogus. Be to, patartina, kad ji būtų šiaurinėje (pavėsingoje) tvarto pusėje ir toliau nuo gyvenamųjų pastatų ir geriamo vandens šulinio.

Nusprendus statyti mėšlidę, reikia apskaičiuoti, kokio dydžio ji turėtų būti. Lietuvos sąlygomis, joje turėtų tilpti per 8 mėnesius susikaupęs mėšlas.

Patartina, kad naudingas mėšlidės plotas turi būti 10-15% didesnis, nei apskaičiuotas teoriškai, nes kai kuriais metais gali būti naudojama didesnė kraiko norma, pasikeisti kraiko rūšis ir pan. Taip pat iš anksto reikėtų įvertinti ir tai, ar artimiausiu laiku numatomas gyvulių skaičiaus padidėjimas. Tokiu atveju reikia iš anksto padidinti ir mėšlidės plotą.

Naudingą mėšlidės plotą galima apskaičiuoti ir paprasčiau, nors toks skaičiavimas nėra tikslus. Skaičiuojant rengiamos mėšlidės dydį, vieno suaugusio galvijo pagamintam mėšlui sukrauti reikėtų skirti maždaug 5 m2, arklio – 4m2, galvijų ir arklių prieauglio – 3m2, suaugusios kiaulės – 2 – 3m2, avies apie 0.5m2 naudingo mėšlidės ploto.

Tokiose mėšlidėse turi būti įrengtas ir srutų rezervuaras. Bendras rezervuaro tūris gali būti apskaičiuotas pagal specialias formules, tačiau paprasčiau žinoti, kad 100m3 mėšlidės turėtų tekti ne mažiau, kaip 0.5m3 rezervuaro talpos, nes be srutų ten pateks ir vanduo iš girdyklų, bei, jei mėšlidė bei srutų rezervuaras neuždengti, - kritulių vanduo (tiek tiesiogiai, tiek per mėšlą). Jei numatyta mėšlidė su stogu, srutų surinktuvas gali būti mažesnis, nes mėšlas bus apsaugotas nuo kritulių vandens.

Tokio tipo mėšlidėse mėšlas pradedamas krauti nuo srautų rezervuaro pusės, kad naujai iš mėšlo ištekėjusios srutos maksimaliai susigertų į ankščiau sukrautą rietuvę. Kita problema, liečianti srutų laikymą-maksimalus amoniako garavimo sumažinimas. Ankščiau, kad amoniakas negaruotų, į rezervuarus srutoms buvo pilama naudota mineralinė ar sintetinė automobilių ar traktorių variklių alyva, kuri pasiskleisdama srutų paviršiuje, sudarydavo “apsauginę” plėvelę. Tačiau aplinkosauginiu požiūriu ekologiniuose ūkiuose jos naudojimas nėra pageidautinas. Vakarų Europos šalyse tam naudojamos įvairios augalinės kilmės (rapsų, saulėgrąžų ir kitos) alyvos ar aliejai. Jos yra brangesnės nei paprastos mineralinės alyvos, tačiau dėl nedidelio sunaudojamo kiekio išlaidos nėra didelės.

Mėšlidėse mėšlas nepaliekamas gulėti pakrikai, o tvarkingai sukraunamas į vieną krūvą per visą mėšlidės plotį arba, jei ji yra plati, išilginėmis eilėmis pagal kažkurią šoninę sienelę. Suformavus 1. 5 m aukščio rietuvę, šalia pradedama nauja rietuvė, o pabaigus eilę - rietuvė naujoje eilėje ir toliau. Tokiu būdu kraunant ir papildomai suminant mėšlą, labai sumažėja azoto nuostoliai. Dar vienas būdas azoto nuostoliams sumažinti, pageidautinas ir higienos sumetimais, yra mėšlo mulčiavimas (uždengimas durpėmis, šiaudais ir t.t.). Azoto nuostoliai iš mulčiuoto mėšlo, lyginant su neuždengtu, būna 5-7% mažesni (apie 17%, kai iš neuždengto apie 23-24%), be to bus panaudotas šiaudų perteklius.

Išlaidas statybai gali sumažinti tie, kas turi didelius durpių išteklius-tuomet galima visiškai atsakyti talpų srutoms kaupti ir laikyti. Ant mėšlidės dugno pilamas ne mažesnis kaip 0.5-0.6 m. storio durpių sluoksnis, į kurį susigeria iš mėšlo išbėgusios srutos bei prasisunkęs vanduo. Jei mėšlidė dengta, tuomet ant dugno pakaktų užberti 10 cm storio durpių sluoksnį.

Kitas kraikinio mėšlo laikymo būdas-“gilus” tvartas. Šis būdas gana paplitęs Lietuvos kaime. Giliame tvarte gyvuliai kojomis sumina kraiką, į kurį susigeria srutos ir iš girdyklų ar kibirų išbėgęs vanduo. Kaip ir seklaus tvarto mėšlidėse, gilaus tvarto grindis reikia iškloti 0.5 m storio sausų durpių sluoksniu (“kempinė” srutoms) arba, jei to negalima padaryti, išbetonuoti ar išplūkti moliu. To tikslas-apsaugoti dirvožemį ir paviršinius bei gruntinius vandenis nuo užteršimo tvarto nuotekomis, taip pat neprarasti maisto medžiagų. Giliame tvarte gyvuliai turėtų būti laikomi palaidi, nes laisvai judėdami jie geriau ir tolygiau sumina mėšlą. Kai gyvuliai laikomi pririšti, ėdžios turi būti lengvai perkeliamos iš vienos vietos į kitą, o neturint šios galimybės, mėšlą ir po užpakalinių gyvulių kojų kas dvi ar tris dienas reikia permesti po priekinėmis. Lietuvos vandens ūkio instituto mokslininkai, įvertinę įvairių kraikinio mėšlo tvarkymo technologijų rodiklius (investicijos, darbo ir energijos sąnaudos, technikos amortizacija ir t. t ) bei maisto medžiagų nuostolius į dirvožemį, paviršinius ir gruntinius vandenis, atmosferą, nustatė, kad nedideliuose tvartuose (iki 40 galvijų ) racionaliausia gyvulius laikyti palaidus ant storo kraiko. Skandinavijos mokslininkai taip pat pataria šiai nuomonei bei teigia, kad tai labiausiai ekologinio gyvulių laikymo principus atitinkantis būdas.

Gilaus tvarto mėšle įvairūs biologiniai pakitimai (skaidymasis, garavimas ir t.t) vyksta labai lėtai ir maisto medžiagų nuostoliai būna labai nedideli (kai kuriais paskaičiavimais-iki 13%). Nuostoliai būna minimalūs, kai mėšlas pakankamai drėgnas ir gerai sumintas. Tokiu būdu laikomo mėšlo temperatūra būna apie 20-250C, o tai labai atitinka “buitinius” gyvulių poreikius. Ant gilaus mėšlo rekomenduojama lakyti mėsinius galvijus, kiaules, avis, ožkas, arklius bei kitus gyvulius.

Vakarų Europoje pastaruoju metu labai populiari bekraikio, arba skysto mėšlo tvarkymo technologija. Tokiuose tvartuose gyvuliai laikomi ant grotelinių grindų, po kuriomis yra latakai su transporteriais ar be jų šlapimui ir išmatoms nutekėti į surinkimo rezervuarus. Šio mėšlo šalinimo technologijos įrengimas yra brangus, tačiau vėliau mėšlui pašalinti reikia nedaug darbo sąnaudų (pro groteles į surinkimo lataką patenka iki 78% ekskrementų, gyvuliai visuomet švarūs, mėšlo šalinimą transporterių pagalba galima pilnai mechanizuoti ir automatizuoti.

Melžiamų ir penimų galvijų tvartuose maciono vietoje grotelės turi būti gelžbetoninės, penimų kiaulių tvartuose naudojamos metalinės ar plastmasinės grotelės. Ir galvijams, ir kiaulėms grotelių profilis turėtų būti trapecinis.

Mėšlo patekimo į mėšlidę būdas priklauso nuo vietovės reljefo. Kalvotoje vietovėje iki lakato transporteriu ar kitu būdu atstumtas mėšlas į mėšlidę gali patekti savitaka. Lygioje vietovėje tenka rinktis brangesnį mėšlo šalinimo būdą-slėginį.

Pirmuoju būdu mėšlas gali būti šalinamas dvejopai - periodiškai arba pastoviai. Jei mėšlas šalinamas periodiškai, jis kaupiasi latakuose, ištekėjimas iš kurių uždaromas sklendėmis. Latakų talpa turi būti tokia, kad juose tilptų 1-2 savaičių mėšlas, kuris pašalinamas periodiškai atidarant sklendes. Kad mėšlas iš latakų išbėgtų kuo “švariau”, jie projektuojami “U” formos. Latako siaurėjimas žemėjimo kryptimi didina skysčio judėjimo greitį ir, tuo pačiu, latako švarumą. Visgi dalis nuosėdų lieka ant latako sienelių ir dugno, todėl jas kartais reikia nuplauti švariu vandeniu ar skystąja mėšlidėje sukaupto ir nusistovėjusio mėšlo dalimi. Plaunant vandeniu, atitinkamai “skystėja” mėšlas ir mažėja maisto medžiagų koncentracija jame. Todėl labiau rekomenduotinas antrasis būdas, nors reikalingos nedidelės papildomos išlaidos specialaus siurblio įrengimui.

Antruoju, pastovaus šalinimo būdu, mėšlas iš tvarto pašalinamas savitakos latakais, į kuriuos, prieš įvedant į tvartą gyvulius, turi būti pripilta vandens (10-20 cm ). Latakai turi būti be nuolydžio, nes priešingu atveju, šlapimas nubėgs, o kietoji dalis liks. Per groteles nukritę latako apačią, mėšlas ir srutos jame susimaišo ir pastoviai, traukos jėgos veikiami, juda link kolektoriaus. Kolektoriaus kanalas eina skersai surinkimo latakų ir būna šiek tiek žemiau, kad susijungimo vietoje nesusidarytų latako paviršiuje plūduriuojančių išmatų grūstis. Ši sistema yra gana paprasta, patogi naudoti ir, laikant galvijus ar kiaules, jos nereikia papildyti vandeniu. Ji ypač veiksminga, kai sausųjų medžiagų kiekis mėšle yra apie 8-12%. Todėl pageidautina, kad girdyklos būtų tvarkingos ir vanduo iš jų nepatektų į mėšlo šalinimo sistemą. Taip pat nepageidautinas ir pašarų patekimas į sistemą, o įvairaus kraiko patekimas išvis neleistinas.

Šalinant mėšlą slėgiminiu būdu, rekomenduojama įsirengti recirkuliacinę sistemą, t. y. latakai turėtų būti praplaunami nusistovėjusiomis, ”švariomis” nuo kietosios mėšlo dalies srutomis iš mėšlidės. Tokiu būdu labai sumažėja vandens sunaudojimas ir nebūna problemų, jei į mėšlą papuola pašarų likučiai.

Mėšlo kanalo gale, išorinėje tvarto sienos pusėje, reikia įrengti ventiliacijos stovą su įmontuotu elektriniu ventiliatoriumi, kurį įjungus saulėtomis karštomis ar nevėjuotomis dienomis, labai pagerėja tvarto mikroklimatas. Jei esate priversti mėšlą šalinti slėgiminiu būdu, patartina įsirengti šulininę perpumpavimo siurblinę. Mėšlui perpumpuoti naudojami specialūs siurbliai, turintys smulkintuvus šiaudams, šienui ar kitoms kietoms priemaišoms smulkinti.

Universaliausi yra “Alfa-Laval Agri” ME 15-25 ir MT 50 bei rusiški NCI-F-100 siurbliai, kadangi jie turi mėšlo hidraulinio maišymo įrenginį - tręšiant laukus, šie siurbliai gali būti išimami iš šulinio ir sumontuoti mėšlidėje. Tokiu būdu jie atlieka ne tik mėšlo permaišymo funkciją, bet ir pagreitina krovimo darbus.

Praktiškai, skysto mėšlo mėšlidės talpa būna 1/5 mažesnė, nei kraikinio mėšlo. Jei mėšlidės rezervuaras bus žemėje, rekomenduojama, kad jos dugnas būtų ne giliau kaip 3 m nuo žemės paviršiaus, nes daugelis siurblių mėšlo paėmimui iš bekraikio mėšlo mėšlidžių, pritaikyti būtent tokiam gyliui. Mėšlidėje mėšlas išsisluoksniuoja į tris funkcijas: viršuje susidaro mėšlo pluta, apačioje nusėda įvairios nuosėdos, o tarp jų nusistovi “švarios” srutos. Pagal tūrį kiekvienas sluoksnis užima, atitinkamai 10-15%, 20-30% ir 55-70% mėšlidės talpos. Viršuje susidariusi mėšlo pluta yra labai pageidautina, tuo nuostoliai mažesni. Ruošiantis tręšti laukus, mėšlidėje esantis mėšlas specialiomis maišyklėmis (mikseriais), turi būti gerai pamaišytas. Šios maišyklės būna elektrinės arba mechaninės, kabinamos prie traktoriaus.

Gerai išmaišyti išsisluoksniavusį mėšlą labai svarbu, nes tik tada jame tolygiai pasiskirsto maisto medžiagos (azotas, fosforas, kalis ir mikroelementai ) ir jos tolygiai bus paskleistos ir lauke. Maišyklės galingumas priklauso nuo mėšlidės talpos - mažai(100 m3) mėšlidei pakanka 2 kW galingumo maišyklės, o didelei (3000 m3 ) reikėtų 25 kW galingumo elektros variklio.

Palyginus azoto nuostolius iš kraikinio ir bekraikio mėšlo galima pasakyti, kad tvarte jie yra beveik vienodi, tačiau laikymo metu iš kraikinio šie nuostoliai gali būti 10 kartų didesni, nei iš bekraikio.

Didesni azoto nuostoliai iš kiaulių mėšlo paaiškinami tuo, kad jame šlapimas sudaro didesnę, nei galvijų mėšle, ekskrementų dalį.

Lyginant su kraikinio mėšlo šalinimo technologija, bekraikio mėšlo šalinimo būdas turi daug privalumų:

* mėšlas greitai pašalinamas iš tvarto;
* nedidelės darbo ir energetinės išlaidos;
* esant nedideliems atstumams, išcentriniais siurbliais gali būti tiksliai permaišomas;
* dėl vientisumo gali būti tiksliai normuojamos;
* tolygiai paskleidžiamas;
* iš jo augalai lengviau ir daugiau pasisavina maisto medžiagų (~ 50% azoto per metus);
* gali būti naudojamas visos augalų vegetacijos metu;
* galima maksimaliai sumažinti azoto nuostolius tręšimo metu, nes gali būti įterptas į dirvožemį;
* Tačiau bekraikio mėšlo tvarkymo technologija turi ir trūkumų:
* mėšlidėje beveik pastoviai jaučiamas nemalonus amoniako kvapas;
* lieka nepanaudoti šiaudai.

Taigi, palyginus kraikinio ir bekraikio mėšlo panaudojimo privalumus ir trūkumus, matome, kad pastarasis turi daugiau esminių pranašumų (pirmiausia, jo tvarkymas gali būti visiškai mechanizuotas ir automatizuotas), tačiau šios sistemos įrengimas yra brangus.

Žaliosios trąšos

Siauralapiai lubinai. Nuo seno auginama siauralapių lubinų veislė ‘Snaigiai’. Ši veislė turi ilgą vegetacijos periodą, mažą atsparumą lubinų antraknozei. Žalios masės derlingumas, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, svyruoja nuo 45 iki 100 t ha‑1. Esant pakankamam drėgmės kiekiui, vegetacijos periodo metu derlingesnėse dirvose veislės ‘Snaigiai’ augalai užauga daugiau kaip 1 metro aukščio, gausiai šakojasi, šoninės atžalos ilgai žydi. Išplitus lubinų antraknozei sėklų užsiauginti gana sunku.

Veislė ‘Derliai’. Ši sideracinė veislė trumpo vegetacijos periodo (82-102 dienos), pasižymi dideliu atsparumu antraknozei, sparčiu augimu visais augalų vystymosi tarpsniais, atsparumu išgulimui. Vidutinis sėklų derlius 2, 3 t ha-1, žalios masės derlius, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, nuo 54 iki 75 t ha-1.

Siauralapiai lubinai gerai auga ir dera visose dirvose, tačiau didesnius žalios masės derlius užaugina derlingesnėse molio ir priemolio dirvose. Naujos siauralapių lubinų veislės esant drėgmės pertekliui vegetacijos periodo metu neužauga aukštesnės kaip 70 cm. Todėl žaliosios masės derlius nėra didelis ir priklausomai nuo meteorologinių sąlygų gali būti nuo 50 iki 70 t ha-1.

Siauralapius lubinus žaliajai trąšai rekomenduojama naudoti blizgančių ankščių tarpsniu, tuomet jų masėje yra daugiau sausųjų medžiagų (lignino, celiuliozės) ir dėl palankesnio anglies ir azoto santykio lėčiau ardoma organinė medžiaga. Žaliosios trąšos efektyvumas priklauso ne tik nuo įterpto žaliosios masės kiekio, bet ir nuo žaliosios masės cheminės sudėties. Bendro azoto kiekis siauralapiuose lubinuose blizgančių ankščių tarpsniu yra aukštesnis nei geltonžiedžių lubinų ir siekia apie 3, 2 proc. Įterpus 50-70 t ha-1 siauralapių lubinų žaliosios masės į dirvą įterpiama 224-314 kg ha-1 biologiškai švaraus azoto, o įterpus 90-100 t ha-1 žaliosios masės į dirvą patenka 403-448 kg ha-1 biologiškai švaraus azoto.

Siauralapius lubinus žaliajai trąšai galima sėti ne tik lengvose smėlio bei priesmėlio dirvose, bet ir sunkesnėse priemolio dirvose. Vienmetės piktžolės nepavojingos, nes jas galima sunaikinti tinkamai dirbant žemę prieš lubinų sėją. Be to, siauralapiai lubinai iš pradžių auga sparčiai, ir piktžolės jų nestelbia. Iki lubinų žaliosios masės įterpimo vienmetės piktžolės visiškai subrandinti sėklų nespėja, todėl nėra pavojaus, kad sideraciniame pūdyme jos pasidaugins.

Planuojant sėti sideracinius lubinus, pavasarį pradžiūvusi dirva kultivuojama ir akėjama. Jeigu siauralapiai sideraciniai lubinai auginami lengvoje dirvoje ir ji per žiemą nelabai supuolusi, kultivuoti nebūtina, galima tik nuakėti.

Siauralapiai sideraciniai lubinai, kaip ir kitų rūšių lubinai, sugeba paimti maisto medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių iš kitiems augalams neprieinamų junginių, todėl jų tręšti neverta.

Tinkamiausia žaliajai trąšai auginamų siauralapių lubinų sėklos norma – 200 kg ha-1 daigių sėklų. Siauralapių sideracinių lubinų sėklos negalima įterpti per giliai, nes tuomet ji nepajėgia iškelti sėklaskilčių į dirvos paviršių ir žūsta. Lengvose dirvose siauralapūų lubinų sėklas reikėtų įterpti 3-4 cm, o sunkesnėse – 2-3 cm gyliu. Geriausiai siauralapius sideracinius lubinus sėti eilėmis – 15 cm tarpueiliais.

Po sėjos siauralapių sideracinių lubinų lauką sunkesnėse dirvose lietus gali suplakti, ir lubinai nepajėgia sudygti. Todėl žemės paviršiuje susidariusią plutelę naudinga suardyti lengvomis akėčiomis.

Geltonžiedžiai lubinai. Žaliajai trąšai gali būti auginamos įvairios geltonžiedžių lubinų veislės, tik svarbu, kad sėjama veislė išaugintų kuo daugiau žaliosios masės.

Veislė ‘Augiai’. Pašarinio tipo veislė. Vegetacijos periodas 120-145 dienos, veislė vidutinio vėlyvumo. Derlinga, esant pakankamam drėgmės kiekiui vegetacijos laikotarpiu, žaliosios masės derlius siekia iki 75 t ha-1. Pasižymi dideliu atsparumu fuzariozei, tačiau neatspari antraknozei. Tinka auginti sėklai, žaliajam pašarui bei žaliajai trąšai.

Veislė ‘Trakiai’. Pašarinė veislė, ankstyva, derlinga. Vegetacijos periodas 87-140 dienų. Vidutiniškai atspari antraknozei. Tinka auginti sėklai, pašarui, žaliajai trąšai.

Veislė ‘Vilčiai’. Pašarinė veislė, ankstyva, derlinga. Vegetacijos periodas 96-113 dienų. Gerai dera visose dirvose. Vidutiniškai atspari antraknozei. Tinka auginti sėklai, pašarui, žaliajai trąšai.

Geltonžiedžiai lubinai žaliajai trąšai dažniausiai auginami gryname pasėlyje. Taupant sėklas, jie gali būti sėjami mišinyje su kitais augalais, tik svarbu parinkti mišiniui tokius augalus, kurie nesumažintų, o dar padidintų geltonžiedžių lubinų žaliosios masės derlių.

Geltonžiedžiai lubinai žaliajai trąšai paprastai sėjami į sideraciniam pūdymui paskirtą lauką. Juos galima auginti visose dirvose, tačiau lengvose smėlio ir priesmėlio dirvose jie uždera gausiau už siauralapius sideracinius lubinus. Turint sėklų, sėkmingai žaliajai trąšai jie gali būti auginami ir sunkesnėse dirvose.

Kai tik pradžiūsta, dirva negiliai kultivuojama ir akėjama. Iki sėjos būna pakankamai laiko, todėl dirva, jei būtina, gali būti kultivuojama ir akėjama dar ir antrą kartą.

Sėjos laikas priklauso nuo to, kokie augalai juos įterpus bus auginami. Jeigu bus sėjami žiemkenčiai, tuomet geltonžiedžiai lubinai sėjami anksčiau. Geriausiai sėti praėjus 12-14 dienų po ankstyvųjų augalų sėjos. Geltonžiedžiai lubinai tiek pašarui, tiek žaliajai trąšai sėtini užbaigus ankstyvųjų augalų sėją.

Sėklos norma – 150-200 kg ha­-1 daigių sėklų. Derlingesnėje priesmėlio ir lengvo priemolio dirvoje naudingiau sėti didesnę sėklos normą, o smėlio žemėse kiek mažesnę. Lengvose smėlio ir priesmėlio dirvose sėklas reikia įterpti ne giliau kaip – 3-4 cm, o sunkesnėse priemolio dirvose – 2-3 cm gyliu.

Po sėjos pasėlius naudinga privoluoti, tuomet lubinai ar jų mišiniai vienodžiau ir greičiau sudygsta. Geltonžiedžiai lubinai žaliajai trąšai paprastai netręšiami.

Aliejiniai ridikai. Aliejiniai ridikai išaugina didžiausią žaliosios masės derlių iš visų posėlinių augalų, jei dirvoje pakanka azoto.

Geriausiai aliejinius ridikus sėti eilinėmis sėjamosiomis 15 cm ar siauresniais – 7, 5 cm tarpueiliais. Aliejinių ridikų sėklos smulkios, todėl labai svarbu jas įterpti ne giliau kaip 2-3 cm. Giliau įterpus, ne visos sėklos sudygsta ir pasėlis būna retas. Tinkamiausia posėlyje auginamų aliejinių ridikų sėklos norma – 25 kg ha­-1 daigių sėklų (nors rekomenduojama sėti ir 30 kg ha‑1).

Nedideliuose sklypuose, daržų sėjomainose aliejiniai ridikai gali būti sėjami pakrikai rankomis, tuomet po sėjos būtina sėklas įterpti akėčiomis ir lauką suvoluoti.

Rapsai. Rapsai nėra labai tinkami augalai žaliajai trąšai ekologiniuose ūkiuose, kadangi pasėlių priežiūrai reikia chemikalų ir azoto trąšų. Tačiau posėlyje – po ankstyvųjų daržovių, ankstyvųjų bulvių, netgi po javų (palankų rudenį, jeigu pakanka drėgmės) – gali užaugti nemažas žaliosios masės kiekis. Žaliajai trąšai vienodai tinka žieminiai ir vasariniai rapsai. Rapsus reikėtų stengtis spėti pasėti rugpjūčio mėnesio pirmomis dienomis. Vėliau pasėti mažai priaugina žaliosios masės. Sėjama 7, 5 arba 15 cm tarpueiliais. Sėklos įterpiamos 3 cm gyliu. Prastai įterpus sėklas lesa paukščiai, todėl reikėtų stengtis visas sėklas įterpti vienodai ir lygiai. Labai dideli sėklų nuostoliai būna pasėjus rapsus pakrikai ir po to apakėjus. Ūkininkaujantiems reikėtų priminti, kad kitais metais, po rapsų įterptų žaliajai trąšai, pasėliuose pridygsta rapsų ir juos tenka išravėti.

Baltosios garstyčios. Auginant baltąsias garstyčias žaliajai trąšai sėklos norma 20-25 kg ha‑1. Dažniausiai sėjama 12, 5 cm tarpueiliais. Garstyčios, pasėtos iki rugpjūčio 10 dienos, rugsėjo antroje pusėje pradeda žydėti. Žalios masės kiekis priklauso nuo drėgmės ir šilumos kiekio. Greitai augantys augalai, esant ilgam, saulėtam ir drėgnam rudeniui, gali užauginti nemažą žalios masės derlių (20-30 t ha-1).

Garstyčių žalią masę reikėtų aparti tada, kai jos yra daugiausia, t. y. augalų žydėjimo metu. Sunkesnėse priemolio dirvose žalia masė mineralizuojasi lėčiau, todėl ją reikėtų užarti anksčiau. Lengvose priesmėlio dirvose mineralizacijai vykstant sparčiau, garstyčių žalią masę galima užarti vėliau.

Garstyčios, turėdamos gausią šaknų sistemą, geriau išpurena podirvį, gerina dirvos struktūrą. Garstyčių žalioji trąša turi fitosanitarinį poveikį, apsaugantį javus nuo pašaknio ligų. Baltųjų garstyčių žalia masė palankiai veikia dirvos maitinamąjį režimą, biologines ir fizines dirvos savybes. Baltosios garstyčios mažina dirvos piktžolėtumą.

Daugiametės žolės. Žaliajai trąšai galima auginti daugiametes ankštines žoles. Jos paprastai įsėjamos į antsėlį, kurį nuėmus iki rudens dar suspėja užaugti žaliosios masės derlius. Šią žaliąją masę įterpus (įterpti galima ir pavasarį) sėjami vasariniai javai ar kaupiamieji augalai.

Daugiametes žoles žaliajai trąšai galima naudoti ir kitaip: antrais po sėjos metais pirmąją žolę nupjauti pašarui, o atolą – įterpti žaliajai trąšai.

Daugiamečių žolių sėjos laikas priklauso nuo antsėlio sėjos. Į žieminius javus žolės įsėjamos anksti pavasarį, o į vasarinius ir mišinius žaliajai masei – tuo pačiu laiku kaip ir antsėlis. Varpinės daugiametės žolės neprilygsta ankštinėms kaip žalioji trąša, tačiau kartais jas galima būtų auginti azotingų ankštinių augalų žaliosios masės greitai mineralizacijai pristabdyti. Įsėlyje žaliajai trąšai galima auginti ir šunažoles. Pastebėta, kad šunažolės (net ir daržų sėjomainoje) išlieka kelerius metus kaip piktžolės.

Įsėliniai augalai priaugina nemažai žaliosios masės tik derlingose, pakankamai drėgmės turinčiose dirvose. Be paminėtų žolių žaliajai trąšai gali būti auginamos svidrės, barkūnai, facelijos ir kt. Be to, žaliajai trąšai tinka pupos, žirniai, vikiai ir kiti augalai.

Kada įterpti augalus žaliajai trąšai. Lengvose dirvose lubinus žaliajai trąšai tikslinga įterpti ne vėliau kaip 15-20 d. , priemolio dirvoje – likus 20-25 d. , o lengvuose priemoliuose – 25-30 d. iki žiemkenčių sėjos. Sunkiose molio dirvose šis laikotarpis turėtų būti dar ilgesnis.

Jeigu pasėtų sideracinių augalų žalioji masė įterpiama vėliau, lauką būtina suvoluoti, kad dirva būtų pakankamai suspausta.

Įsėlinius ir posėlinius augalus žaliajai trąšai reikėtų spėti įterpti iki vėlyvųjų šalnų.

Kryžmažiedžius augalus rekomenduojama įterpti į dirvą jiems pražydus, nes tik tada jų biomasės azoto ir anglies santykis būna palankus humuso susidarymui dirvožemyje.

Žalia masė paprastai užariama 20 cm gyliu. Prieš žiemkenčių sėją, kad dirva neperdžiūtų, o užarta masė greičiau mineralizuotųsi, lauką reikėtų nuakėti. Akėjama arimo kryptimi, kad užartoji masė mažiau išsikilotų.

Kompostai

Kompostuojamos medžiagos. Ruošiantis gaminti kompostą, svarbu parinkti jam tinkamas medžiagas. Dirvos mikroorganizmams, ardanties organinę medžiagą, reikia energijos, kuri priklauso iš esmės nuo anglies ir azoto santykio (C:N). Būtina palaikyti šių elementų proporciją, kad kompostuojamos medžiagos būtų aktyvios. Daugumai dirvos mikroorganizmų tinkamiausia C:N proporcija – nuo 15:1 iki 30:1, t. y. 15-30 anglies dalių ir vienadalis azoto. Kad būtų galima orientuotis, koks kompostuojamų medžiagų C ir N santykis, reikia apytiksliai žinoti žinoti jų cheminę sudėtį.

Įsidėmėtina, jog, pavyzdžiui, šiaudų C:N yra vidutiniškai apie 80. Norint sumažinti šį santykį iki tinkamiausio (15-20), būtina pridėti tokio komponento, kuris turi daug azoto, pvz. , srutų, šlapimo, kraujo, kaulų ir jų miltų ir pan. Naudojant ankštinius augalus (dobilus, liucerną, lubinus ir kt. ) kaip azoto šaltinį, reikia sumaišyti vieną dalį šių augalų ir 2-3 dalis kitų augalinių atliekų. Praktiškai ne tik svarbu žinoti tikslų C:N (nes tai labai sunku), kiek atidžiai stebėti ir kontroliuoti kompostavimo eigą.

Kompostas būtų “švaresnis”, jeigu dauguma kompostuojamų medžiagų būtų naudojama iš to paties lauko ar ūkio, kuriame jis ruošiamas. Šios medžiogos – tai įvairių augalų liekanos, mėšlas, srutos, medžių šakutės, piktžolės, vaisių ir daržovių atliekos.

Naudojamos taip pat virtuvės atliekos, popierius, kiaušinių lukštai ir pan. Į kompostą dedama organinių trąšų – kaulų miltų, žuvies miltų, kraujo miltų , paukščių mėšlo bei fekalijų.

Į 1 m3 komposto masės reikia pridėti mažiausiai 4-5 kg kalcio ir kitų natūralių mineralinių trąšų, taip pat ir pelenų. Kai dirva lengvesnė, dedama molio, o jei dirva sunkios mechaninės sudėties-smėlio. Reikia atsiminti, kad dirva turi sudaryti nuo dešimtadalio komposto masės.

Komposto kaupo (rietuvės) formavimas. Yra keli komposto kaupų formavimo būdai. Norėdami komposto kaupą suformuoti labai greitai, turimus komponentus krauname sluoksniais iki viršaus. Po kurio laiko, kai vėl turime kompostuojamos medžiagos, tą kaupą ilginame. Vėliau vienas kaupo galas naudojamas (būna prinokęs), o kitas formuojamas. Bet šis būdas sudėtingas, nes sunku stebėti kompostavimosi procesą. Jeigu turime pakankamai kompostuojamų komponentų, galime kaupą formuoti iš karto. Šis kompostavimo būdas netinkamas mažuose ūkiuose, daržuose, soduose. Šiuo atveju galime naudoti kitokį kompostavimo būdą. Kompostuojamas medžiagas sudedame į medinę statinę be dugno. Pirmiausia klojame apie 15 cm sluoksnį medžių šakučių, augalų liekanų sluoksnį ir taip iki pat viršaus. Patartina įmesti sliekų, nes jie labai pagreitina kompostavimąsi.

Pilna statinė nesandariai uždengiama dangčiu. Kai kompostas sunoksta, statinė pakeliama ir kraunama vėl. Kadangi statinės nedidelės, jų reikia turėti keletą. Dažniau kompostuojama mediniuose aptvaruose ir pan.

Komposto subrendimas priklauso nuo metų laiko, azoto kiekio ir jo santykio su anglimi (C:N), nuo to, kokios medžiagos kompostuojamos ir kaip jos permaišytos. Subrendusio komposto rietuvė trečdaliu mažesnė už pradinę. Tokio komposto masė vientisa, spalva beveik juoda, sugniaužus ranka ji neišsitepa. Geras kompostas nepraranda naudingų savybių ištisus metus.

Kompostų rūšys. Durpių ir mėšlo kompostai. Durpės į kompostų rietuves kraunamos 15-20 cm sluosksniais pakaitom su mėšlu. Rietuvės aukštis būna 1,5-2,0 m, plotis-3-3,5 m, ją sudaro 4 durpių ir 4 mėšlo sluosniai. Plonais sluoksniais sukrautose rietuvėse greičiau dauginasi organinę medžiagą skaidantys mikroorganizmai. Sukrauta rietuvė uždengiama 25-30 cm apysausiu durpių sluoksniu. Apatinis sluoksnis-taip pat durpių.

Durpių ir srutų kompostai. Srutas geriausiai kompostuoti su durpėmis. Tinka visų rūšių durpės, išskyrus kalkingas. Gerai susiskaidžiusios ir išvėdintos durpės sugeria daug srutų. Žiemą durpių ir srutų kompostai ruošiami mėšlidėse, o vasarą – lauko rietuvėse arba tiesiog nusausintuose dirvožemiuose. Durpių ir srutų kompostai subręsta per 1-4 mėn.

Komposto naudojimas. Subrendusiu kompostu tręšti galima bet kada, tačiau geriausiai – rudenį. Iškratytą kompostą reikia tuojau pat įterpti į dirvą. Kompostą galima išvežti į laukus ir pavasarį. Subrendusį kompostą reikia tuojau pat įterpti, nesubrendusio skubiai įterpti nebūtina.

Greitai augančius augalus (salotas, morkas, runkelius) reikia tręšti subrendusiu ir gerai persijotu kompostu. Pomidorai ir bulvės tręšiami nelabai subrendusiu ir gerai persijotu kompostu. Lengvoms dirvoms reikia daugiau komposto negu sunkioms. Patręšus kompostu, po trejų metų dirva pasiekia maksimalų biologinį aktyvumą. Tada komposto kiekį galima mažinti, bet tręšti reikia kasmet. Sunkesnės mechaninės sudėties dirvožemiui pakanka 1 kg komposto 1 m2.

Natūralios kilmės mineralinės trąšos

“Ekoagros” sertifikavo ir leido ekologiniuose ūkiuose naudoti kalio sulfatą, kizeritą ir kalio magneziją, kalio chloridą ir kalio druską. Šias trąšas iš Vokietijos įsiveža ir jomis prekiauja Kučinsko firma ARVI.

Kalio sulfatas (50 % K2O ir 18 % S) ir kalio magnezija (30 % K2O, 10 % MgO ir 17 % S) neturinčios chloro trąšos ir labai gerai tinka daržovių, bulvių, sodo bei kitų augalų tręšimui. Trąšos yra granuliuotos ir jas lengva paskleisti mechaniniu būdu. Jomis geriausia tręšti prieš sėją ar sodinimą, bet galima naudoti ir papildomam augalų tręšimui. Kalis šiose trąšose augalams yra lengvai prieinamas. Jomis tinka tręšti sierą mėgstančius augalus. Patręšus kalio sulfatu ir kalio magnezija ypač pagerėja vaisių ir daržovių prekinė išvaizda, aromatinės savybės. Šios trąšos nekeičia dirvožemio rūgštingumo. Optimalios trąšų normos nustatomos pagal dirvožemio tyrimo rezultatus, auginamų augalų rūšį ir planuojamą derlių. Ypatingai patartina jomis tręšti augalus, auginamus mažai kalio turinčiose dirvose.

Kizeritu (25 % MgO, 20 % S) geriausia tręšti augalus, augančius lengvos granuliometrinės sudėties smėliuose ir priesmėliuose, kurie ypač neturtingi magniu. Šiomis trąšomis galima tręšti įvairaus rūgštumo dirvožemiuose. Kizerito sudėtyje esantis magnis ir siera užtikrina augalų aprūpinimą jais.

Boras

* svarbus ankštinių augalų šaknų gumbeliams augti ir vystytis
* didina atsparumą ligoms
* kviečių rūdims, kt. grybinėms ligoms, bulvių-marui, kopūstų-gumbui,
* vaismedžių atsparumas šalnoms
* padeda apsidulkinant žiedams
* ir bręstant sėkloms
* dažniausiai trūksta: ž. kopūstams, burokėliams, p. ir c. runkeliams ir kt. šakniavaisiams, linams

* Lietuvoje vyrauja vidutinio boringumo ir boringi dirvožemiai. Daugiausiai jo būna sunkesnės granuliometrinės sudėties, daug humuso turinčiuose dirvožemiuose, o mažiausiai-smėlio.

Cinkas

* jis įeina į daugelio fermentų sudėtį ir dalyvauja įvairiuose energijos ir maisto medžiagų apykaitos procesuose
* dažniausiai trūksta pupelėms, kukurūzams, linams, javams, vaismedžiams, daržovėms ir kt. augalams

* Lietuvoje vyrauja labai mažo ir mažo cinkingumo dirvožemiai. Rūgščiuose ir daug organinių medžiagų turinčiuose dirvožemiuose jo būna daugiausiai

Kobaltas

* didina ankštinių augalų azoto fiksaciją, įeina į B12 bei žiedadulkių vitamino sudėtį, skatina riebalų, cukrų ir vitamino C kaupimąsi augaluose
* jo reikia linams, miežiams, rugiams,
* c. runkeliams, ankštiniams, pomidorams, kopūstams ir kt. augalams

Lietuvoje vyrauja mažo kobaltingumo dirvožemiai. Daugiausiai jo yra sunkaus priemolio dirvožemiuose, mažiausiai-smėlio. Jo kiekis sumažėja pakalkinus.

Manganas

* jis įeina į daugelio fermentų sudėtį ir dalyvauja oksidacijos-redukcijos reakcijos, fotosintezės, angliavandenių ir azoto mainų procesuose
* jis didina augalų atsparumą ligoms: mažina kietųjų kūlių pažeidimus, bulvių-juodosios kojelės pažeidimus, pomidorų ir braškių pažeidimus, pomidorų mozaikos ir netgi nematodų pažeidimus

Lietuvos dirvos yra manganingos. Vidurio Lietuvos neutraliuose dirvožemiuose labai dažnai trūksta mangano burokėliams ir pomidorams.
Molibdenas

* -svarbiausia jo reikšmė ta, kad dalyvauja aminorūgščių ir baltymų sintezėje
* jo trūksta žirniams, pupelėms, ž. kopūstams, salotoms, špinatams bei augalų sėklojai

Lietuvoje dauguma dirvų yra l. mažo ir mažo molibdeningumo.

Neutralesnėse ir kalkintose dirvose jo kiekis didesnis. Jo pasisavinimą padidina didesnis dirvožemyje fosforo kiekis

Varis

* dalyvauja baltymų ir angliavandenių apykaitoje, kvėpavimo procesuose
* didina atsparumą grybinėms ir bakterinėms ligoms
* reikalingas durpiniuose dirvožemiuose

Lietuvoje vyrauja vidutinio ir mažo varingumo dirvožemiai.

Mikroelementų į dirvožemį patenka ir su mėšlu. Tręšiant 60-80 t ha-1 mėšlo norma, mikroelementų daržovėms užtenka keleriems metams.

NPK balanso skaičiavimo pavyzdys

Norint kuo tiksliau nustatyti optimalias tręšimo normas, reikia gerai apskaičiuoti maisto medžiagų išteklius dirvožemyje, jų sunaudojimą derliui gauti, taip pat ištirti, kiek jų į dirvą patenka su krituliais ir kiek nuostolių susidaro per ištisą metų ciklą. Visi šie duomenys įvertinami maisto medžiagų balanso metodu. Maisto medžiagų balanso dirvoje schema pateikta paveiksle. Ji gali būti taikoma azotui, kaliui ir fosforui.

Maisto medžiagų balansą galima išreikšti lygtimi:

M+K+N+L+Š+O=D+I+P+A+F

Čia M – maisto medžiagos, patenkančios į dirvą su trąšomis;
K – maisto medžiagos, patenkančios į dirvą su krituliais;
N – derliaus nuostoliai;
L – maisto medžiagos iš augalų liekanų;
Š – maisto medžiagos iš augalų šaknų;
O – maisto medžiagos, išsiskiriančios mineralizuojantis dirvos organiniams junginiams;
D – maisto medžiagos, išvežamos kartu su derliumi;
I – maisto medžiagų garavimas;
P – maisto medžiagų išplovimas su paviršiniu nuotėkiu dėl erozijos;
A – maisto medžiagų nuotėkis iš augalų šaknų zonos;
F – maisto medžiagų fiksacija dirvoje.

Kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti maisto medžiagų balansą, reikia nustatyti, kiek NPK turi dirvožemis, kiek jų yra įterptose į dirvą organinėse trąšose (mėšle, srutose ar komposte), kiek NPK paima augalinė produkcija, kiek jų netenkama pardavus žemės ūkio produktus, taip pat reikia žinoti, kiek gaunama NPK perkant papildomų pašarų gyvuliams ir kiek jų sunaudojama sušeriant išaugintą žemės ūkio produkciją gyvuliams. Ūkininkaujant pravartu turėti tikslų NPK balansą.

AUGALŲ TRĘŠIMAS mėšlu

Kraikinis mėšlas. Bulvės ir cukriniai runkeliai. Tai augalai, kuriuos pirmiausia reikia tręšti mėšlu. Ekonomiškiausia, kai tręšiama 40t ha-1 norma, nes vėliau derlius didėja, tačiau tuo pačiu didėja ir maisto medžiagų nuostoliai, nes augalai nesugeba įsisavinti jų pertekliaus. Tręšiant bulves ar cukrinius runkelius mėšlu reikėtų, kaip ir kitiems kaupiamiesiems augalams, papildomo tręšimo leistinomis mineralinėmis kalio trąšomis. Molio ir priemolio dirvose mineralinio kalio (K2O) norma turėtų būti 60-90 kg ha‑1, o priesmėlio ir smėlio –iki 120 kg ha-1.

Varpiniai javai. Jei yra pakankamai mėšlo kaupiamiesiems augalams patręšti, tuomet dalį trąšos galima panaudoti žieminių ir vasarinių javų tręšimui. Didesnę maisto medžiagų dalį javai pasisavina atskirais augimo tarpsniais, pvz. žieminiai kviečiai nuo krūmijimosi iki žydėjimo sunaudoja apie 60% jiems reikalingo azoto ir 75% fosforo. Mėšlo norma turėtų būti apie 30-40 t ha-1. Žiemkenčius mėšlu tręšti reikėtų tik lengvose ar mažai sukultūrintose dirvose, nes sunkesnėse, labiau sukultūrintose dirvose tręšiant mėšlu jie dažniausiai išgula.

Pašariniai runkeliai, kukurūzai. Tai augalai, mažiau reiklūs tręšimui mėšlu, tačiau norint gauti gerą jų derlių, mėšlo norma vienam hektarui turėtų būti apie 40-60 tonų, tręšiama rudenį.

Daržovės. Daržovės yra labai reiklios dirvožemiams-jų granuliometrinei (mechaninei) sudėčiai, apsirūpinimui maisto medžiagomis, rūgštingumui. Pramoninei daržininkystei labiausiai tinkami lengvi ir vidutiniai priemoliai, kurių pH yra apie 6.0. Mėšlo norma tokiuose dirvožemiuose priklauso nuo dirvoje esančio maisto medžiagų kiekio, bei planuojamo gauti derliaus.

Tręšimas bekraikiu mėšlu. Skysto mėšlo, lyginant su kraikiniu, panaudojimas yra platesnis. Juo galima tręšti, be tų, kurie jau minėti prie kraikinio mėšlo, įvairūs ž. ū. augalus-daugiametes žoles, pievas ir ganyklas, įvairius javų-ankštinių augalų mišinius, vienametes žoles, tarpinių pasėlių augalus ir t.t.

Bulvės. Norint išauginti geros kokybės maistines bulves, azoto norma joms turėtų būti ribojama-ankstyvų veislių bulvėms iki 30-35 t ha-1, vidutinio vėlyvumo-iki 25-30 t ha-1 mėšlo. Auginant sėklines bulves, tręšti reikėtų priešsėlį arba rudenį ir mėšlą užarti.

Cukriniai ir pašariniai runkeliai. Lengvuose dirvožemiuose azoto norma šiems augalams neturėtų viršyti 80 t ha-1 mėšlo, sunkiuose dirvožemiuose 40-50 t ha‑1 mėšlo. Cukrinius runkelius reikėtų tręšti prieš rudeninį arimą.

Daugiametės varpinės žolės ir varpinių-ankštinių žolių mišiniai. Varpinių žolių atžėlimo periodas (iki naujo šienavimo) yra gana trumpas, todėl joms efektyvus yra tik greitai tirpus azotas. Drėgmės trūkumas lėtina azoto mineralizaciją (“atsilaisvinimą”) organinėje medžiagoje. Tręšiant mėšlu, maisto medžiagomis varpines žoles pilnai galima aprūpinti tik iki pirmos pjūties, kai dirvoje paprastai pakanka drėgmės. Jei laukai lietinami, skystu mėšlu galima tręšti visą vasarą. Dirvose, kuriose yra ”užsikimšimo” pavojus (molis, šlynas), vienkartinė mėšlo norma neturėtų būti didesnė nei 25 t ha-1, nes gali susidaryti mėšlo plėvelė ir bus pažeisti atželiantys augalai. Pirmų metų pasėlyje tręšimo darbams nerekomenduojama naudoti didelės talpos cisternų, nes bus pažeista nespėjusi suželti velėna ir liks provėžos. Nušienautos pievos tręšiamos pirmas 7 dienas po pjūties. Jei ankštinių žolių pasėlyje yra apie 60%, vienkartinė azoto norma neturėtų padidėti iki (25-30 t ha‑1 mėšlo) vieno tręšimo metu.

Raudonieji dobilai ir liucerna. Iš kitų ankštinių augalų išsiskiria tuo, kad sunaudoja daug fosforo ir kalio. Maisto medžiagomis neturtinguose dirvožemiuose liucernos tręšiamos nedidelėmis mėšlo normomis ir tręšiama tik paskutinių naudojimo metų pasėliai.

Vienamečiai pašariniai augalai. Jie tręšiami skysto mėšlo-vandens tirpalu. Po tręšiamojo lietinimo, augalai turi būti nuplauti švariu vandeniu.

Pašariniai javai. Miežiai ir avižos, auginami pašarui, turėtų būti tręšiami apie 24-28 t ha­-1 mėšlo norma. Tačiau azotas, gaunamas su mėšlu, turėtų sudaryti tik 50-75% nuo bendro augalams reikalingo jo kiekio. Todėl šių augalų tręšimas ekologiniuose ūkiuose kartai gali būti problematiškas. Geriausias tręšimo laikas-prieš rudeninį arimą sunkiuose dirvožemiuose, o smėlio ar priesmėlio dirvožemiuose labiau rekomenduojamas pavasarinis tręšimas.

Žieminiai tarpinių pasėlių augalai. Dėl trumpo vegetacijos laikotarpio šiems augalams svarbiausias greitai įsisavinamas amoniakinis mėšlo azotas. Rugiai, auginami žaliam pašarui, tręšiami 25-30 t ha‑1 mėšlo norma. Didesnės normos nerekomenduojamos, nes augalai gali būti apdeginti. Mėšlo norma gali būti didesnė tik tuomet, jei laukai lietinami. Laidžiuose dirvožemiuose labiau pageidautinas priešsėjinis tręšimas.

Daržovės. Skystu mėšlu tręšiamos prieš rudeninį ar pavasarinį arimą arba prieš priešsėjinį dirvos dirbimą. Kad išvengti įvairių infekcijų išplitimo, nepatartina šviežiu mėšlu tręšti tų augalų, kurie bus vartojami švieži. Vegetacijos metu daržovės papildomai netręšiamos.

Ganyklos. Skystas mėšlas jose, pagal įtaką derlingumui, nenusileidžia analogiškam maisto medžiagų kiekiui iš mineralinių trąšų. Ganyklų produktyvumas ypač didėja, kai mėšlu tręšiama per kelis kartus. Vienkartinė norma neturėtų viršyti 25-35 t ha-1. Nerekomenduojama tręšti didelės talpos cisternomis - tręštuvais, jei po jų pravažiavimo lieka įspaustos vėžės ir tokiu būdu bus pažeista velėna. Ganyklos pradedamos tręšti iškart po nuganymo ar nušienavimo ir baigiamos 3 savaites prieš naują ganiavą. Gyvuliai žolę ėda noriau tose ganyklose, kur po tręšimo augalai buvo “nuplauti” švariu vandeniu.(saltinis)