apie trasasgaminamas kompleksines trąšas.
Organinės trąšos
Bet kurioje organinėje medžiagoje yra visų naujam augalui reikalingų maisto elementų. Patekusios i dirvą, organinės medžiagos skaidosi j paprastesnius junginius, kurie savo ruožtu toliau keičiasi ir virsta mineralinėmis druskomis svarbiausiu kiekvieno augalo iš dirvos paimamu maistu.
Organinės medžiagos netirpius mineralinius dirvožemio fosforo bei kalcio junginius paverčia tirpiais, augalams prieinamais, be to, atlaisvina ir pakeičia tuos fosforo junginius, kurie būna susiję su dirvožemio koloidais. Organinės medžiagos skatina mikroorganizmų veiklą.
Mėšlas seniausia ir daugiausiai visose šalyse naudojama organinė trąša. Su mėšlu į dirvą patenka visos augalams reikalingos maisto medžiagos. Be azoto, fosforo ir kalio, jame randama gana daug kalcio, magnio, geležies, sieros, taip pat visų augalams reikalingų mikroelementų (7 lentelė).
Gėlynus reikia tręšti tik perpuvusiu mėšlu, nes dauguma gėlių jo šviežio nepakenčia, dažnai suserga ir sunyksta. Tinka inspektuose vieną sezoną pabuvęs arba ilgesnį laiką mėšladėžėje palaikytas. Gėlynai tręšiami rudeni arba pavasarį, mėšlas negiliai užariamas arba apkaupiamas kastuvu. Šviežias kompostuojamas su durpėmis į 1,0-1,5 m aukščio ir 1,5-2,0 m pločio krūvas. Kompostams geriausiai tinka žemapelkės tipo susiskaidžiusios durpės, kurių drėgmė 65%. Kai durpių drėgmė yra 75%, mikrobiologiniai procesai komposte lėtėja, o nitratų kaupiasi mažiau. Durpės ne tokios efektyvios ir kai per sausos. Tuomet kompostai laistomi srutomis. Durpės su mėšlu maišomos santykiu 3:1.
Jei dirva gerinama iš esmės, m2 reikia 20-30 kg perpuvusio mėšlo (prieš sodinant, gėles).
Srutos greitai veikianti skysta organinė trąša, ypač ja tinka gėles tręšti papildomai. Jose yra 0,25% azoto, 0,01% fosforo, 0,5% kalio.
Srutos 10-12 dienų rauginamos induose. Prieš tręšimą jas būtina 4-5 kartus praskiesti vandeniu. Gėles laistykite ūkanotomis dienomis arba lietui lyjant, kad mažiau išgaruotų amoniakinio azoto. Kadangi fosforo beveik nėra, tai prieš laistymą srutose patariama ištirpinti dar apie 2% superfosfato. Jomis gali būti laistomi ir kompostai.
Paukščių išmatos vertinga ir greitai veikianti trąša. Iš vienos vištos sukaupiama vidutiniškai 5-6 kg išmatų, iš anties 8-9 kg, iš žąsies 10-11 kg per metus.
Vištų išmatose yra 0,7-2,5% azoto, 1,5-2% fosforo ir 0,8-1,0% kalio.
Paukščių išmatomis galima tręšti prieš dirvos Įdirbimą (1 ha/2-4 t) ir tiesiai į duobutes (1 ha/2-5 cnt).
10-12 dienų paraugintos ir atskiestos vandeniu santykiu 1:10 paukščių išmatos yra puiki trąša tiek lauko, tiek šiltnamio gėlėms, o sudžiovintos ir susmulkintos naudojamos kaip kompostinis priedas ruošiant substratus šiltnaminėms ir kambarinėms gėlėms.
Fekalijos - tai labai stipriai ir greitai veikianti trąša. Fekalijose paprastai yra 1,5 karto daugiau azoto negu mėšle, fosforo ir kalio maždaug tiek pat. Norint sumažinti azoto nuostolius, susidarančius laikymo ir dirvos tręšimo metu, skystas fekalijas reikia kompostuoti su durpėmis.
Pagrindinio tręšimo atveju ha skiriama 10-13 t fekalinių kompostų, laistant raugintos fekalijos 6 kartus atskiedžiamos vandeniu.
Kraujamilčiai (skerdyklų pramonės atliekos) azotinė, ilgai veikianti trąša. Juose yra 11-13% azoto, 0,1-1,0% fosforo. Kraujamilčiai naudojami šiltnaminėms ir kambarinėms gėlėms tręšti. Vienam m3 žemių paruošti reikia 1,3-1,4 kg kraujamilčių. Žemių mišiniai paruošiami iš anksto.
Lauke auginamoms gėlėms dirva tręšiama prieš sodinant daigus. Viename m2 išberiama 25-30 g kraujamilčių.
Ištirpintais vandenyje kraujamilčiais augalai tręšiami papildomai. O. Skeivienė nurodo, kad 100-ui litrų šilto vandens jų reikia 300 g. Didesnės koncentracijos krauįamilčius būtina 1-2 savaites parauginti.
Kaulamilčiai - daug fosforo turinti trąša. Juose yra 20-24% fosforo ir 3-5% azoto. Kauiamilčiai mažina dirvos rūgštingumą, nes juose yra kalcio ir magnio. Į m3 substrato dedama 2-4 kg kaulamilčių, o m2 išberiama 50-70 g. Kauiamilčiai yra ilgai veikianti organinė trąša.
Svarbu!
- žemių, durpių, organinių trąšų kiekis kibire (10 l):
sausos žemutinio tipo durpės -5 kg
durpinė žemė -8 kg
velėninė žemė: sunki -15 kg
lengva -12 kg
lapinė žemė - 5-8 kg
mėšlinė žemė - 7-9 kg
kompostinė žemė - 6-8 kg
mėšlo pūdinys -8 kg
srutos -12 kg
paukščių mėšlas -5 kg
šviežias karvių mėšlas -9 kg
šviežias arklių mėšlas -8 kg
Gėlių trąšos ir tręšimas
Prieš pradedant nagrinėti gėlių tręšimą, pirmiausia reikia aptarti įvairių cheminių elementų reikšmę augalams. Pagal svarbą ir jų poreikį cheminiai elementai skirstomi į:
makroelementus;
mikroelementus;
submikroelementus (ultramikroelementus). Makroelementai azotas (N), fosforas (P), kalis (K), kalcis (Ca), geležis (Fe), siera (S). Jų augalo sausojoje medžiagoje randama daugiau kaip 0,2%.
Azotas. Be azoto, kuris jeina į chlorofilo, augalų baltymų, daugelio fermentų, ląstelių branduolių ir citoplazmos sudėtį, nėra gyvybės. Ląstelių dalijimasis, augalų augimas, naujų šaknų, lapų, vaisių ir kitų organų formavimasis glaudžiai susijęs su baltymų gamyba iš azoto ir į cukrus panašių medžiagų. Nors atmosferoje virš kiekvieno hektaro yra 80 000 t azoto, daugeliui augalų jo nuolat trūksta, mat jie pasisavina ne gryną azotą, o amoniakinę ir nitratinę jo formas.
Kai trūksta azoto, pradeda džiūti augalo lapai, augalai auga lėtai. Jauni lapai būna šviesesni (išblyškę), gali nukristi žiedpumpuriai ir dalis žiedų.
Azotą augalai sunkiai pasisavina esant šaltam ir šlapiam substratui, dirvai, kai augalų labai mažas pH (2,6-3,6). Kai azoto per daug, augalų lapai atrodo suvytę, nusvirę žemyn. Augalai mažiau būna atsparūs ligoms. Be to, azotas trukdo augalams pasisavinti kalcį.
Fosforas. Jo reikšmė dar nėra galutinai išaiškinta, tačiau yra žinoma, kad su fosforu susijusi cukrų, krakmolo, riebalų sintezė, augalų kvėpavimas, paveldimumas. Visi augalai labai jautrus fosforo trūkumui ankstyvųjų augimo fazių metu. Jeigu fosforo yra pakankamai, greičiau auga nauji lapai, atsiranda naujos šaknys, augalai pradeda anksčiau žydėti, bręsti. Fosforas teigiamai veikia dirvožemio mikroorganizmus.
Kai fosforo trūksta, augalai skursta, apatiniai lapai ne geltonuoja, o lieka žali ir tiktai esant labai dideliam šio elemento trūkumui tampa violetiniai, sudžiūvę žaliai rudi. Stiebas būna trumpas ir plonas. Šaknys rusvos arba rudos.
Kai fosforo per daug, augalai pirma laiko pasensta, jų lapai persišviečia, greitai apmiršta, būna pelenų spalvos. Blogai pasisavinami mikroelementai. Fosforas dirvoje (substrate) susikaupia, jei gausiai naudojamos fosforo trąšos ir mažai laistoma, fosforas iš dirvos sunkiai išplaunamas.
Kalis. Dažniausiai neįeina j organinę augalo medžiagų sudėtį, jo yra vandenyje tirpstančiuose mineraliniuose junginiuose. Patekęs į augalo plazmą, kalis padidina jo brinkimą, dėl to augalas sugeria daugiau vandens ir mažiau jo išgarina. Tuomet augalai pasidaro atsparesni sausroms ir šalčiams.
Kad augalams trūksta kalio, maryti iš apatinių augalo lapų jų pakraščiai apmiršta, atrodo kaip apdeginti, riečiasi į apačią, vėliau gali ir nubyrėti. Augalai blogai pasisavina kalį tada, kai būna sausas substratas, aukšta temperatūra, didelis kiekis kalcio ir magnio.
Kalis lengvai išplaunamas, todėl labai retai jo būna per daug. Bet kai tai atsitinka, ant apatinių lapų atsiranda įvairios formos nekrozinių dėmių, šaknys ruduoja, stiebas pasidaro šiek tiek kreivas, trumpas, kietas ir kampuotas. Augalai blogiau pasisavina kalcį ir magnį. Tokiu atveju augalus reikia keletą kartų palaistyti vandeniu ir patręšti amonio salietros ar karbamido tirpalu.
Kalcis. Kalcio daugiausiai yra lapuose ir po nedaug sėklose bei gumbuose. Todėl labiausiai jo reikia augalų daigams. Esant pakankamai kalcio, išsivysto stipresnė šaknų sistema, augalas pasidaro atsparesnis dirvožemio rūgštims, dirvožemyje susidaro aukštesnės vertės humusas, kuris būtinas pastoviai grumstelinei struktūrai susiformuoti, skatina mikroorganizmų veiklą, neleidžia atsirasti augalams kenksmingoms rūgštims.
Kai kalcio trūksta, jauni ūgliai, vėliau visi augalai būna deformuoti, šviesiais pakraščiais. Lapai lieka žali, tačiau susisuka į apačią. Ant viršutinių lapų iš pradžių atsiranda šviesių taškelių, kurie vėliau susilieja. Šaknys nusilpsta, pajuosta, jų galai apmiršta, o žiedpumpuriai pradeda kristi. Kalciui patekti į augalą trukdo dideli kalio, magnio ir ypač amoniakinio azoto kiekiai.
Kai dirvoje kalcio per daug, augalai greitai sensta, jų lapai gelsta.
Magnis. Kažkiek magnio (2,7%) įeina į chlorofilo sudėtį. Šis elementas kaupiasi sėklose. Jo reikia riebalams susidaryti ir augalo vandens apytakai. Daugumai mūsų šalies dirvožemių magnio pakanka, tačiau kartais jo trūksta šiltnamiuose (substratuose).
Kai trūksta magnio, ant augalų apatinių lapų atsiranda dėmių, o vėliau dėmėtos pasidaro ir augalų viršūnės. Pagal lapų gyslas lapalakštis lieka žalias. Lapai vysta, džiūsta ir nukrinta. Magnio trūksta, kai substratas būna per sausas, labai mažas pH (2,6-3,6), kai jo pasisavinti neleidžia kalcis, kalis, amoniakinis azotas ir natris. Kalcio ir magnio santykis turi būti 5-8:1.
Geležis. Šis elementas būtinas chlorofilui susidaryti. Kai dirvoje jo trūksta, augalai suserga lapų chloroze. Dažniau serga karbonatiniuose dirvožemiuose augantys augalai. Pirmuosius ligos požymius galima pamatyti ant jaunų lapų, vėliau užsikrečia ir senesni. Stiebas būna trumpas, plonas, o šaknys rudos. Augalai blogai pasisavina geležį, kai jie laistomi šaltu vandeniu, kai būna aukšta šiltnamio temperatūra, substrate per daug organinių medžiagų bei kalcio, fosforo, mangano, cinko, vario, kobalto, kai trūksta kalio ir kai substratas būna šarminis, be struktūros, supuolęs, nuolat drėgnas.
Siera. Siera yra sudėtinė aminorūgščių (ristino ir metionino) dalis, todėl ji priklauso prie augalams būtinų elementų. Dirvožemyje sieros yra mažai (0,01-0,8%). Ji patenka į dirvą su paprastu ir granuliuotu superfosfatu, kuriame sieros yra 9%.
Prie mikroelementų priskiriamas boras (
, manganas (Mn), varis (Cu), cinkas (Zn), kobaltas (Co). Jų augalams reikia nedaug (apie 0,001%). Mikroelementus augalai pasisavina iš dirvožemio ir daugumai augalų jų pakanka, o trūkumas išryškėja tik retais atvejais. Mikroelementų dažniau trūksta neseniai kalkintuose dirvožemiuose ir durpynuose, rečiau neutraliuose arba silpnai rūgščiuose mineraliniuose dirvožemiuose.
Boras būtinas mikroelementams pasisavinti. Pagrindinė boro trąša boro rūgštis. Kai trūksta boro, jauni lapai iš pradžių būna tamsiai žali, o vėliau tampa dėmėti, sustabarėja. Tarpubambliai trumpi. Augalo viršūnė gali apmirti ir susidaryti daug viršūnėlių.
Trūkstant mangano, vidurinės augalo dalies lapai suserga chloroze, kuri prasideda nuo lapo pakraščio. Lapai vysta. Augalai mangano nepasisavina, kai rūgštus substratas ir jame būna per mažai kalcio, kai rudenį ir žiemą žema šiltnamio temperatūra ir drėgnas substratas.
Kai trūksta vario, augalai blogai auga, ūgliai būna maži, lapai smulkūs, melsvo atspalvio, jaunų lapų galiukai balti, kai kurių augalų jie sukasi išilgai vidurinės gyslos. Lapai vysta, krinta. Per didelis vario kiekis apnuodija šaknis, ant jaunų lapų pastebimi chlorozės požymiai.
Trūkstant molibdeno, augale kaupiasi nitratai. Kerų ir vidutinio senumo lapų gysla pailgėja, lapai susiraukšlėja, jų pakraščiai riečiasi į viršų. Smulkios gyslos tampa gelsvos, tarp jų atsiranda ryškių geltonų dėmių.
Prie ultramikroelementų priskiriami tie elementai, kurių augalams rei¬kia visai mažai mažiau kaip 0,000001% sausosios medžiagos. Čia pri¬klauso rubidis, cezis, selenas, sidabras, kadmis, gyvsidabris ir kt. Specialiai ultramikroelementais netręšiama juos augalai gauna iš dirvos.
Kalkių normos durpėms neutralizuoti
Durpių rūgštingumas (pH) Vienai tonai durpių reikia kalkių (kg)
absoliučiai sausos durpės 65% drėgnumo durpės
6,3-5,8 5-10 1,8-3,5
5,8-4,8 10-30 3,5-10,5
4,8-3,6 30-60 10,5-21,0
Individualiame ūkyje gėles galima tręšti pelenais, susikaupusiais kūrenant krosnis. Geriausi malkų pelenai: beržinių malkų pelenuose yra 10-12% kalio, 4-6% fosforo ir 35-40% kalcio.
Akmens anglies pelenai netinka, nes turi augalams kenksmingų medžiagų.
Pelenuose yra ir kitų augalams reikalingų maistmedžiagių: sieros, molibdeno, magnio, boro, mangano, geležies ir 1.1. Be to, pelenai pagerina dirvos fizines savybes, mažina jos rūgštingumą. Pelenų norma įvairioms gėlėms yra skirtinga, tačiau vidutiniškai beriama po 100-150 g/m2. Smulkios dirvos tręšiamos iš rudens, o lengvos -pavasarį. Jie išberiami ant žemės paviršiaus ir kasant įterpiami į dirvą. Tolygiau pelenai pasiskirsto sumaišyti su kompostine žeme arba durpėmis santykiu 1:3.
Svarbu!
nemaišykite pelenų su organinėmis trąšomis (mėšlu, srutomis, fekalijomis), nes iš dirvos pašalinsite azotą,
nemaišykite pelenų su fosforo trąšomis: pelenuose esantis kalcis blokuoja fosforo pasisavinimą;
per žiemą kaupiamus pelenus laikykite sandariai uždarytus, kad vanduo iš jų neišplautų greitai tirpstančių maisto medžiagų. Pastaruoju metu gėlių augintojai plačiai naudoja įvairias užsienio firmų gaminamas kompleksines trąšas.
