QUOTE(adis @ 2009 06 09, 12:55)
į lauką taip noris, plius nėra remisijos požymių, todėl ir parašiau, kad pavargau. Gali pakentėti, kai matosis teigiami postūmiai arba bent nėra blogėjimo. Man 5-6 chemijos būna labai sunkios, būnu pavargusi ir kūnu, ir dūšia. Atsiranda tas beryšio verksmingumas ir savęs gailestis.
*******
Kaip, arune, sugebėjai viena tvarkytis ir dukryte pasirūpinti, protu nesuvokiu. Be galo stipri moteris esi. Aš tai dar pazyst turiu kam, o tu dukrytei nezysi...
*******
Kaip, arune, sugebėjai viena tvarkytis ir dukryte pasirūpinti, protu nesuvokiu. Be galo stipri moteris esi. Aš tai dar pazyst turiu kam, o tu dukrytei nezysi...
Viskas tas aišku. Gali "mandravot", kai matai, kad gydymas duoda teigiamus rezultatus, tada viską gali iškęst, išbūt, kai matai šviesą tunelio gale. Bet, adis, sutelk visas jėgas, juk turi į ką kibtis - šeima, pomėgiai, dideli ir maži tikslai, gydytoja, kuria tiki...Esu rašius - na tikiu, tikiu, kad viskas bus tau gerai.
---------
O dėl savęs tai nežinau - stipri aš ar nestipri. Neriu stačia galva į tai, kas man duodama, ir pasirinkimo neturiu. Nesu aš nei gera dukra, nei sesuo , tačiau viena daryt labai stengiuos - būt gera mama. Pazysti neišeina Pinigų mizeris, amžinos skolos " nuo - iki", 7 metus prasimokius - diplomai dūli stalčiuje. Ir vistiek sau galvoju, ir kitiems sakau - man viskas gerai. Bet kai tai sakau kam nors - matau akyse užrašą " netikim. Ką čia nusišneki"
--------
Rasų lanka, ragnez - nelinksma jums procedūra teko... Per peršoksit ją. Kuo mažiau negerų pojūčių