QUOTE(AusraR @ 2009 04 30, 13:52)
nu zinokit galiu pasigincyti del to nuovargio. Kazkaip kai gulejom visi ligoninej ir vaikai
triede kas pusvalandi o kartais ir dazniau, tai jam nekilo minciu kazka bambeti, kad jis jau tiek ir tiek kartu pampersus pakeite ir dabar mano eile ir pan. Nors pervarge ir akim pajuodusiom abu buvom...o va namie, kai atrodo ir to poilsio tikrai daugiau, tai prasideda stumdymasis....pastoviai man bamba kokia as motina jeigu tingiu vaikui pampersa pakeisti (cia kai jis grizta is darbo as jau tikiuosi kad mane pavaduos su tais pampersais) ir siaip...kaip tik savaitgalis taip kiekvienas rytas prasideda priekaistais man...del netvarkos, del neukiskumo (duona mat pamirsau suvynioti i celoana) nu ir tt ir pan....kartais atrodo imsiu ir nebeistversiu....
man tai truputį pažįstama.. maniškis ir "ale" pedantas, tai kabinėjosi prie beveik visko, prie ko aš prisiliesdavau. nėštumo metu buvo aprimęs, o grįžom namo po gimdymo, tai jam tas blogai, tai tas blogai, vaikui pampersą netaip keičiu, ne ten lopšį padėjau ir tt.. pirmos dienos po gimdymo, mano nerrvai pakrikę, jis man ką nors tokio pasako, aš į ašaras, napajėgdavau net atsakyt ko nors. aišku, vėliau atsiprašinėjo.. vieną sykį pakalbėjom, pasakiau aš jam, išaiškinau gyvenimą.. aprimo, ramu dabar.. skirtingi mes labai, aš dažniau nutyliu, nenervina manęs nesuvyniota celofanan duona, aš jau geriau pati padarysiu, nei losiu dėl to ant kažko, o jis viską pasakys, apie blogai išplautus indus ir tt... bet pateisinu aš jį truputį - nedirba jau kelintą mėnesį, namie įgrisę sėdėt, o čia dar gyvenimas 100 proc. apsivertė aukštyn kojom.
pakalbėkit ir jūs.. tikrai tikrai. nuoširdus pašnekesys stebuklus daro.
Kai žinai, ko nori, tau padeda visas pasaulis.