Labutis, tetukai.
As ir mano brangusis esame labai atviri, kalbame apie viska. Jau senokai nusprendeme, kad "atviri santykiai", t.y. kuomet abu galime karts nuo karto "nueiti i kaire" be jokiu isipareigojimu yra gerai ir mums abiems, ir musu santykiams. Suprantame, jog zmogus negali buti su vienu zmogumi visa gyvenima. Juk visuomet norisi ivairoves, kazko naujo.
Zinoma, nesipasakojame vienas kitam apie nuotykius, taciau apie juos tikrai numanome.
Problema tame, kad maniskis paskutiniu metu pradejo verkslenti, kad jis man nera vienintelis. Suprantu, jog zmogus nori buti TAS, su kuriuo as noreciau visuomet buti kartu, taciau as irgi zinau, jog as jam neesu vienintele moteris sexo atzvilgiu.
Gal galetumete paaiskinti, kaip suprasti tokia vyro pozicija, kuomet jis sutinka, jog abu gali tureti kitus partnerius, o veliau del to priestarauja...nors jis pats tokiu santykiu neatsisako, t.y. jis noretu, jog jis galetu tureti kitu moteru, o as kitu vyru tureti negaliu.
Gal as durna, bet tokie dalykeliai man nepatinka. Jei abu gali kitu turet, tai abu, o jei ne vienas, tai nei vyras nei moteris neturetu su kitais but.
Susitarimas yra susitarimas . Abiem vienodos galimybės . Vyrui tikriausiai "prabudo" savininkiškumas . Jei jau bendraujate taip atvirai , tai pasiaiškinkite , kodėl , kas anksčiau jam buvo priimtina , dabar tapo ne taip priimtina ...Jei tai pavydas , tai yra jo problema . Jis turėtų su juo "tvarkytis" .