Vaikelis su klausos negalia 3

Belekur,papasakok,kaip jauteisi kelioms savaitems atskirta nuo artimuju.Tai buvo baisu ,ar jauteisi suaugusi,kiek metu tada turejai?viskas bus labai idomu.Aciu

Na va, vakar vaikiną valandžiukei vieną palikau, o šiandien jau pusdienį išbuvo ir viskas kol kas Pirmadienį vėl pusdienį pabus, o antradienį jau su miegeliu, nes man teks eiti darban

Sveika, est. Jau kuris laikas seku susiraqšinėjimą. Mūsų situacijaa net labai panaši-mažas miestas, po savaitę nematau vaiko. Ir amžiaus skirtumas tarp vaikų toks pat. Man įdomu sužinoti kaip mažasis bendrauja su kitais vaikais? Mūsų atveju reikia pastūmėti ir tai negarantuotai veikia. Na tarp suaugusių žinančių apie problemą tai dar dar... Jie pakalbina, kai sulaukia atsakymo pagiria. O su kitais nenori benrauti. Manau kad praleistas momentas. Su vyresniu irgituriu problemų, kurios ir atsiliepia bendravime su jaunėle. O kalbant apie ožiukus- galiu ištisą epopėją parašyt. Prisiimu kaltę sau. Nors kartais tiesiog fiziškai naimanoma įtakoti mylinčios senelės veiksmų. Žinoma viskas iš gerų paskatų. Mokomės mes žaisdamos.Taip išmokome visas raides, nors skaityti noro nėra visiškai. Stebiuosi ir džiaugiuosi kitų pasiekimais. žinau atvejį kai tokioje pat padėtyje po paprasto darželio su gera specialiste yra lankoma bendra mokykla. Mūsų situacija tokia, kad daug suprantam, bet spontaniškai nekalbam. Suprantu, kad daug lemia vaiko individualumas. Mes esame labai ūmios-čia ir daba. Tokiais atvejais duok dieve man kantrybės. Pasakų ar istorijų negaliu pasakoti -nepriima, o per daug apkrauti nenoriu. Knygutėmis domisi kol jos ''šviežios'', jau matyta nelabai ir sudominsi. Štai taip mes gyvenam ir mokomės. Tiesa atskira tema kompiuteris, čia ir bėda(tenka varu varyti nuo kompo) ir džiaugsmas. Mes nešiojam skaitmeninius KA. O jūs pati ar mokotės gestų kalbos? Kokią vietą užima kompiuteris?

Gravi, dėl kompo - mūsiškis kaip ir visi vaikai turbūt prie jo sėdėtų, kiek norėtų, bet visų pirma, neleidžiam rankom liesti klavišų, jei kokį filmuką paleidžiam, antra, kai pasakom, kad viskas, padaro atia kompui ir ramiai nueina (čia dviejų metų vaikas). tiesigo ugdėm nuo mažens, kad ko negalima, tai negalima ir kad tėvai paradui diriguoja, o ne jis. Aišku, visko pasitaiko, pvz., užsispyrė vakar su botais į darželį eiti ir išleidau.

Sveika,Gravi.Taip,as mokausi gestu k.Nera lengva,bet as dziaugiuosi,kad daug labiau suprantu savo vaika.Mes,girdintys galim ismokt gestus,o jie,neprigirdintys, del musu ismoksta klausyti ir suprast,o verbaline kalba retas geba bendrauti.Maniskis drasus ir aktyvus,bet tai manau Dievo duota.Mus irgi bando valdyt kompas,stengiuos ribot laika,bet is kitos puses dziaugiuos jo pasiekimais valdant sia technika.Mano vaikui tikrai nera galimybiu lankyt paprasta mokykla,bet ka padarysi -dziaugiuos,tuo ka turiu.Gerai,kad parasei,nes nemaza dalis sio psl forumo mamu situacija ryskiai skiriasi nuo manosios.As kartais dziaugiuosi su jomis,kartais pavydziu,ne juodai,kaip sako,o ruzavai .Tikiuosi,kad pasidalinsi savo patirtim su manim.

Labas visoms ,
Gravi , Est, paskaiciau Judvieju paskutines zinutes , ir taip suspaude sirdi.Kai musu suneli diagnozavo , mano sirdies skausmas buvo , atrodo , nepakeliamas.Laikas ejo , viskas gyvenime neblogai sekesi (geras vyras , sutvarkyta buitis , sveiki gyvi tevukai), bet sirdy visa laika, tas nepakeliamas skaudulys ; kuris neleidzia pajusti visiskos pilnatves.As maniau , kad taip bus visa mano likusi gyvenima.Viena pediatre , matydama , mano asaras , pasake, kad viskas nuslugs , kai sunus prades kalbeti.Dalis tiesos tame yra.Su kiekvienu nauju zodeliu mano siela uzplusdavo , o ir dabar uzlieja dziaugsmas.Bet labiausia man padejo tai , kad as sugebejau priimti situacija tokia kokia ji yra.As tiesiog susitaikiau su tuo;taip mano draugiu vaikai nenaudoja klausos aparatu , Ju nereikia istisai papildomai lavinti , bet tai ju gyvenimai, o sis -mano.Ir Jums reikia ta padaryti.Tiesiog priimti , isileisti i sirdi minti, kad Jusu mazyliu pagrindine kalba bus gestu.Taip Ju gyvenimas gal bus truputi sunkesnis , nes visuomene pritaikyta girdintiesiems , bet tai ne pasaulio pabaiga.Gal jie apdovanoti kitomis savybemis , kurios labai pades jiems gyvenime.Kazkas , musu diskusijose rase apie geriau isvystytus kitus pojucius ar gebejimus.Musiskis nuo pat mazumes labai gabus budavo delionems(puzzle) sudeti.Viena terapeute , tai pamaciusi paaiskino , labai paprastai:tai ko jam truksta klausoj , jis kompensuoja mastymu ir rega.Kas link kompiuterio , as galiu pasakyit ta pati , ka ir Jus apie saviskius ;musiskis naudojasi kompiuteriu vos ne geriau nei as.Juokauju , zinoma , bet ir rimtai ;kad 3 metu vaikas zaidzia kompiuterinius zaidimus -nieko nuostabaus , bet kai jis pats "ieina " i Youtube puslapi paklausyti muzikos , arba uzstigus kompiuteriu , zino ka spausti , kad perkrauti-jau nuostabu.aisku jis prisiziuri kaip ta daro tetis.Kitas dalykas "playstation" zaidimai. Zaidzia seses zaidimus kuriuos Ji mego budama 7-8 metu.Ir valdo zaidima taip , kad mes imames uz galvu.Ir jokiu budu , nenoriu pasakyt , kad mano vaikas protingesnis uz kitu , NE!Tik Jis , matyt , to ko neturi -sugeba pakeisti kitkuo.
Esu tikra , kad Jusu mazyliai irgi turi arba dar atras , atskleis kitu stipriu savybiu, kurios pades Jiems eiti per gyvenima , siekti tikslu , ir dziuginti Jusu sirdis.Tik vykit tas blogas mintis i sali!Nera dvieju vienodu geles ziedu , nera dvieju vienodu vaiku.Visi mes skirtingi , ir svarbu , kad sugebetume jaustis laimingi.

Aciu,Gilbertuk.Si kart tu sugraudinai.Svarbiausia,kad viskas,ka rasai -yra tiesa.Is dalies jau isgyventa tiesa.Nezinau kaip kitas,bet mane ikvepia tokie laiskuciai,suteikia stiprybes,nesijauti vienisa.As stengiuos eit i zmones atvira sirdim ir nuosirdziai.Is vienos puses taip levgviau,is kitos-esi greiciau pazeidziamas.Daug stiprybes teikia seima.Buti laimingais reikia ismokti-ismokti dziaugtis gyvenimo smulkmenom,kuriu kiti nemoka pastebeti.
Kai ejau i gestu k. kursus,norejau(rasiau destytojai lapelyje)kalbet sakiniais,o ne atskirais zodziais.Dabar as jau galiu papasakot kur buvau,ka pirkau,kaip jauciuosi,kaip apsirengusi ir t.t.Labai tuo dziaugiiuosi ir jau nebematau tame tokios dideles bedos.

Sveikos,
Mane irgi labai sujaudino paskutinės žinutės... Susidūrimas su vaiko negalia ir jos pripažinimas, susitaikymas su ja yra toks procesas... kad kartais atrodo nesibaigiantis, jau rodos, viskas jau praėjau visas stadijas, bet vėl kažkas atsitinka ir vėl grįžti į pradžią. Nors gal iš ties padeda tas, kai vaikas pradeda kalbėti ir nesvarbu ar ta kalba žodinė ar gestų, svarbu, kad tas augantis žmogus galėtų kalbėti, bet kuriuo būdu. Šaunuolės mamos, kurios mokosi gestų kalbos. O mes tos, kurių vaikučiai kalba/pradeda kalbėti intensyviai lavinami, nesam kitoje padėtyje, ir ji nėra lengvesnė...Reikia susitaikyti, vienoms, kad vaikai bus, bendraus lavinsis apsupti likimo draugų- kitų kurčiųjų. O kitoms tenka susitaikyti, kad jų vaikai bus tarpinėje padėtyje, nes jie negali lygintis su sveikais, gerai girdinčiais, ir jie girdi daugiau nei kurtieji, jiems reikės rinktis, o gal būti kartu ir su tais ir su tais. Būkim stiprios ir būkim drauge, mums visoms to reikia

Sveikos

Mūsų adaptacija darželyje, berods, sėkminga. mamai bučkis ir bėga pas vaikus Šianden pirmą kartą Emilijus pasakė "Tėti", bet paprašytas, tačiau taip švariai ir gražiai. Apskritai, tai mažokai šneka, taisyklingų žodžių apskritai nedaug, nors supranta velniukas tikrai beveik viską. Kartais jau pradedu jaudintis, kad kalbos maža, bet gal sakau darželyje pabirs žodeliai

na kaip smagu . o mūsų Vytis sėkmingai pora laidukų nuo procesoriaus nusuko per tris dienas.kažkaip susigalvojo nusitraukęs nuo ausies tampyti viską

Labas, Livo.Norejau paaiskinti,ka turiu galvoje,sakydama ''kitu mamu situacija ryskiai skiriasi''.Tikrai negalvoju,kad joms lengviau,tiesiog turejau galvoje galutini varianta-vaiko istarta zodi,bendrai jo kalba.Neprigirdintys ar implantuoti vaikai anksciau ar veliau ima kalbeti,o mano atveju,bijau,kad tas pats yra ir Gravi vaikui,zodzius ar sakinius kazin kada isgirsime ir ar isvis isgirsime.Greiciau pamatysime.Kiekvienas zmogus labiausiai nori to,ko neturi.Pazistama turi nevaiksciojanti sunu.Jis pora metu vyresnis uz manaji.Kai ji pirma kart pamate Adoma,jis jau begiojo.Ziuredama i mano vaika,ji temate jo kojas(nes vaikas begiojo,o jos sedejo ratukuose) ir gyre ,kad labai grazus mano vaikas.Tuo tarpu prasneko ir nusisypsojo jos sunus.Mano ausims tai buvo be galo grazu.Mes abi matem ir dziaugemes tuo,ko abi negalejom turet.Mielosios,Jusu leliukai ima graziai kalbet.Seku Jusmos vaiko pasiekimus,DZIAUGIUOSI KARTU SU VISOMIS!(ir labai labai stengiuos nepavydet,

Laba, diena, visoms ! Jusma, kalbes tavo vaikas, nepamirsk, jam kaip suprantu dar tik suejo dveji metai...ir jei jau kazka kalba - tai greiciausiai ir kalbes, tik, mums, be abejo visada norisi, kad tie procesai vystytusi kur kas greiciau.
Is tikruju ne visiems duota kalbeti, todel jiems yra kitas bendravimo budas. Ir tenka priimti tokia situacija, kuri tau skirta. kazkada minejau savo kaimynu pora, kuri yra kurcia, tarpusavyje, su vaikais bendrauja gestu kalba, o su nemokanciais gestu - tiesiog taria gomurinius garsus, arba aiskiai delioja lupas. Man su jais susisneketi labai lengva, nes pati daug skaitau ir is lupu, bet ziuriu, kad ir kiti kaimynai su jais be vargo bendrauja, nes jie turi gerus skaitymo igudzius is lupu. Lygiai taip pat karta ligonineje susipazinau su kurcia mergaite, puikiai mes ten bendraudavome, o po keliolikos metu pamaciau ja traukinyje tarp burio draugu (matyt savaitgaliui vaziuodavo namo i Siaulius is Vilniaus spec mokyklos), jie visi puikiai jautesi bendraudami gestais, ir daugiau kitkuom nesiskyre nuo aplinkiniu.
Apie kitus isvystytus pojucius, tikra tiesa, kad tam tikrus dalykus musiskiai turi islavintus zymiai geriau. Anksciau maniau, kad gera orientacija turi visi mazi vaikai, bet darzelio pavaduotoja, pamaciusi, kaip maniskis pirma kart gaudesi darzelyje, pastebejo, kad ne visi vaikai taip gaudosi, ir is tikruju vaziuojam kur nors, tai is kart sako, kad ten ir ten vaziuosim, kad cia ziurejo filma, cia turbut valgysim...kartais dar aiskina, kad ne ten vaziuojam, nes nori tam tikru pramogu. O vaziuojant i kaimus pas mociutes, posukiuose rodo, kur sukti (musu mociutes gyvena 300 - 200 km atstumu). Is kitos puses dziaugiames, kad nera salia daznai mociuciu - nera kam labai ispaikinti to vaiko... Tiesa, musu vaikai turbut ir gera atminti turi, kas liecia kompa, maniskis irgi daug galedavo praleisti prie jo laiko, bet dabar pastebejome, kad matyt atsibuvo, nebereikia jam jo taip daznai, bet kai jau priseda, tai tikrai zino ka kur spaust norint kur patekti, kartais ir man dar paaiskina, nes tu zaidimu as nemegstu ir nelandzioju. O su tevu pabuves, labai greit gaudosi.
Vis zadejau Est papasakoti, kaip jauciausi vaikysteje palikta viena nuo seimos, bet si syk bus visko per daug, tad kitam kartui. Nieko ten ypatingo, bet tiesiog kazkam dar rupejo, kaip tie ju vaikai jauciasi, ka isgyvena, o as tik noriu pabrezti, kad tokie isgyvenimai labai grudina, aisku, ypac tada, kai tie vaikai pakankamai samoningi .