QUOTE(Paragintoji @ 2009 04 08, 01:12)
Aš vaikų gelbėjimo idėjos bandau atsisakyti, o gal suvokiu, kad ji yra klaidinga pirmiausia sau pačiai
Ko vaikui reikia - gal tik tu pati gali numanyti. Jokiu būdu ne kiti iš pašalies.
Kad skambini mokytojai - tai yra ir gerai, ir nelabai. Tą "nelabai" gal dabar neišsakysiu, nes ir aš, kai tik kartkartėm pasikalbu su mokytojom, susivokiu, jog geriau būčiau to nedariusi... O dėl ko tu skambinai? Kam mokytojai reikėjo išgirsti rėkimą? Kam tas padės? Tau? Vaikui? Mokytojai? Juk su savo problema liksi tik tu. Mokytoja (priklausomai nuo jos vidinio potencialo) arba atkreips dėmesį į vaiką, arba labiau atkreips dėmesį į jo mamą. Aš kartais jausdavaus išdavusi vaikus kai pakalbėdavau su mokytojom... Pvz, nenorėčiau, kad mano rėkimą kas nors išgirstų...
Lūžių psichologinių apmąstau kasdien. Nors kiti gal pasakytų, jog jų pas mus nėra... Melagysčių aš neapčiuopiau, bet keistumų, su kuriais TIK MAN SUNKU SUSITAIKYTI, sutinku kasdien.
Savo rašliava aš skatinu paprasčiau ir lengviau žiūrėti į problemas. Jos didelės tik mūsų akyse. Mano vaikas dažnai į mane pažvelgia didesnėmis, nei galiu suvokti, nesupratingumo akimis... Vaikų akyse galima išskaityti labai daug. Juk tavo mažasis - tik antrokas! Toks dar mažutis... Maniškis dar šiais metais kartkartėm pamiegodavo mūsų lovoj, o ir dabar kas vakarą atveria duris tarp mūsų kambarių, kad mus jaustų.. O jis - jau penktokas!!! Jau brendimas prasidėjęs visu smarkumu...
Papildyta:
nuo patpirmo sakinio- ką reiškia gai numanyti tik tu pati. Nė velnio- o jei tas numanymas ir yra, jog pagalbos iš šalies, ir tik ta pagalba iš šalies padėti gali, visvien sėdėti subinę užraukus ir tylėt??? Tipo čia labai jau aš pati protinga, tuoj gerą darbą vaikui padarysiu. Apie problemas kalbėtis reikia, apie vaiko problemas pasakoti ir kalbėti, ir net jei visas reikiamas priemones ir turi ir gali gauti pats, tai emocijas, pergyvenimus privalu išleisti, o ne nesineišti neigaimų emocijų ir potyrių laviną su savim. Juolam kad čia apskritai kalba tai eina, ne ei bobos papletkinam apie vaikus. Čia labai konkretus klausimo formulavimas, labai aiškiai klausiama ar tai yra ne atipiškas elgesys. Santykiu į normalų akivaizdu kad atipinis, žiūrint į hiperaktyvų- tipinis. Ir tu nori pasakyt, kad čia vieno žmogaus pajėgoms tai išsemt?
Iš to plaukia labai logiškas ir labai protingas žngsnis- mokykla ir mokytojas. Kas dar gali būti pirmas šeimos pagalbininkas, kai ir problema yra susijus su mokykla tiesiogiai. Tai jei vaikas fantazuoja(melą išmesim, nes jo greičiausia kaip tokio ir nėra) mam privalo tiesą sužinoti, o ji kaip sužinos daugiau nei gretindama- ką sakė vaikas ir ką jai sako mokytoja. Iš to ji daro bendrumą, gauna atsakymą ir pagal tai imasi priemonių. O kodėl su mokytojais galima tik rėkautis? Kodėl negalima kalbėtis. Prastai pažysti tu pačią Carvel, o man taip atrodo, jog aš ją pažystu neblogai, ir todėl manau, teisingiau tikiu, kad ji dėl šio konkretaus vaiko padarė labai daug ir padarys dar daugiau negu aš ar tu galėtumėm, bettai dar nereiškia , kad ir jai nereikia pasitart, kad ji matai į tai kaip ir teisės neturi.
Toliau, taip ji klausia teisingai- jai jau eit pas psichiatrą ar ne- eit, žinoma eit, jau vien todėl kad būtina yra ir patikslinta diagnozė, kažkas bus patvirtinta ir kažkas, kaip numanau paneigta.
O tamsta į koias problemas čia jau taip siūlai žiūrėti lengviau- kaip kaimyno langai byra, jo žiūrėt ir sakyt a man pofig aš kavą geriu, laiko neturiu.
Dėl penktoko, kuris nesijaučia saugus, kuriam kažkodėl trinka saugumas, o taip yra, siūlyčiau pasikonsultuoti su specialistu. Čia nei gražu, nei artima, nei tegu būna. Priežastys viso to kažkur kitur ir pirmiausia yra tarp jūsų didžiulis nepasitikėjimas, jei jis nepasako kodėl. Apie jo kaonkretų nerimą tau sakiau kiek anksčiau, kaip pasakyt- mano tokia kaip ir teisė- pareiga yra įspėti, tavo teisė rinktis girdėti tai ar ne.
Sakau tiesiai šviesiai, esu tuo kas parašyta tiesiog pasipiktinus. Palikti vaikus saviauklai- atsiprašau, bet nekontroliuojama saviaukla prasideda daug vėliau nei antroj ar penktoj klasėj.
Ir dar sako, kad diržas nepadeda 
