Prisijungiu prie sveikinimų Velutei
Mums iškilo problema- darželis...
Pasiėmėm mergytę nesulaukę teismo, lyg ir viskas buvo gerai, pasakojau jau seniai, kad eisi pas kitus vaikučius, kiekvieną vakarą tave pasiimsiu, darželyje smagu neišpasakytai ir t.t. Bet...ašarojam kiekvieną rytą, nesvarbu kas nuveža- aš ar vyras-scenarijus tas pats, tik su manimi gal kiek traukiamos operos garsesnės. Klausiu aš jos- ar tu žinai, kad aš tavęs nepaliksiu ir po miegelio pasiimsiu? Taip, sako. Tai ko, klausiu, verki? Noriu su tavim į darbelį...arba namuose viena būti......nenoriu į grupę... Su žodžiu 'reikia' kaskart tenka auklėtojai atplėšinėti tai nuo manęs, tai nuo vyro. Taip visa savaitė praėjo...
O buvau įsitikinusi, kad daržely priprasti jai bus vienas juokas- juk augo su vaikais, dienotvarkė pažįstama ir t.t. Klausiau auklėtojos kaip ji elgiasi dieną, sakė yra tyli ir rami kaip pelytė- visai nepanašu į mano vaiką. Užtat grįžusi iš darželio kaip kulkosvaidis trata ir dūksta kaip pašėlusi iki užmigimo- atsiima už visą dieną, matyt. Ji buvo pripratusi vaikų namuose visai grupei vadovauti ir iš auklėtojų dėmesio daugiausia išsireikalaudavo, tai galvojam gal dėl to blogai jaučiasi, kad darželyje visos vadovaujančios vietos užimtos

. Tragedijos nedarom, nes pagal tai, kad ėmė daug ramiau miegoti, nei kad kai parsivesdavom savaitgaliais, manytina, kad ji jaučiasi saugi pas mus. Net mano rankos naktim nebeieško- išmiega neprabudusi iki ryto.
Kaip jūsų pasiimti vaikučiai adaptavosi prie darželio?