Tarp manęs ir vyro 14 metų ksirtumas. Na kažkuria prasme jaučiasi, - jis gi labiau patyręs, galų gale, daugiau prisimena, nei aš. Bet tas skirtumas niekaip neveikia mūsų kaip vyro ir moters santykių
Vienintelė kol kas nedrąsi man mintis, kad kai mūsų vaikeliui bus 20, vyrui bus jau 60. Kita vertus, manau, kad ne amžiuje tėviškumo gerumas. Kas iš tų 20-mečių, kai pas juos vieną dieną myliu, o kitą, - jau ne? O ir ar kiekvienas 20-30m vyrukas tikrai yra pasiruošęs tapti tėvu? Na, aš kalbu ne apie norą juo tapti, bet apie galėjimą atiduoti visą save vaikui?
Beje, turėjau įvairaus amžiaus draugų.
visi neblogi. Ir santykiai būdavo neblogi. Bet šalia vyresnio, o tuo labiau, - nuoširdžiai mylimo, jaučiuosi saugiau ir stabiliau. Man tai svarbu. Be to, pagaliau yra apie ką kalbėti....nes su jaunesniais labai jau greitai temo išsekdavo, o jų pokalbių apie mašinas ir mergas apskritai nesuprantu.
Žodžiu, aš už tai, kad kartu būtų mylintys žmonės, nesvarbu, kokio amžiaus. Manau, kad tik tada galimi normalūs santykiai. O ar tas tavo žmogus yra vienmetis, ar jaunesnis, ar vyresnis, - likimo piršto reikalas. Širdžiai tikrai neįsakysi, bent jau aš, - negalėčiau