QUOTE(edimetrA @ 2008 08 10, 09:30)
Gulėdama šilkiniuose pataluose mažiausiai galvoju apie vyrą
o tik apie tai, kad po tais patalais slepiasi ir kas vyksta
O grįžus namo pas "mylintį laukiantį vyrą
"
būnu ideali besišypsanti žmona
o tu pati taip jautiesi, ar čia tiesiog vaidyba tokia
nes vaidinti daug sugebėjimų nereikia... Bet va iš tiesų grįžus iš svetimo guolio į namus kažin ar įmanoma jaustis "namuose"...
Visgi sudėtinga taip persiorientuoti. Man asmeniškai labai sunku būdavo tas pirmas pusdienis namuose po svetimoje lovoje praleistos nakties.... Norėdavosi atgal į tą lovą
o vyras tik erzindavo kaip mano norus ir poreikius varžantis sutvėrimas
Dabar manau kad kažkurį laikotarpį galima suderinti du gyvenimus, bet galų gale vienas iš jų ima varginti, o kitas darytis mielesnis... Ir tuomet tas "mielesnis" gyvenimas pamažu užvaldo, vis braudamasis atkakliais sms "noriu tavęs dabar", laiškais, mintimis ir t.t. Jautiesi susidvejinusi...
Ateina laikas, kai turi rinktis, nes pasidaro per sunku vaidinti tą "idealią žmoną".
Man viskas baigėsi šiame etape taip, kad nepasitenkinimas vyru didėjo su kiekvienu papildomu meilužio suteiktu orgazmu
ir supratau, kad kuo toliau, tuo sunkiau bus nutraukti tuos santykius ir po gurmaniškų pietų tenkintis juoda duona.
Taigi bandau suteikti šansą savo vyrui, kurį buvo trumpam nurašiusi. ir ką - kai žmogum tiki ir nuoširdžiai bandai taisyti santykius, jis atsiskleidžia labai netikėtais rakursais