as po 3 metu sedejimo namie ir geros seimos vaidinimo nuvariau pas sese i kita pasaulio gala, ejom i kluba beveik kasdien ir kaskart pasimylejau su 3 skirtingais vyrais, uz mane visi buvo jaunesni keliais metais. tai buvo daugiau girtas pasidulkinimas, bet as samoningai ejau medzioti tu bernu...po to jauciausi kalta, issibarscius ir tt, dar prisidejo paranoja del ligu, nors kruopsciai (turint galvoje girtumo laipsni) saugojausi. vadinau save kvaile idiote, kam reikejo p..., gi galejau siaip pasiglamonet ar ka. bet tai ivyko TRIS kartusi s eiles, su labai panasiu scenarijumi!!! tada dar pora dienu pasvaigau del tu bernu, ir praejo. bet tas momentas, kai zinai kad va tuoj tuoj, svaigina beprotiskai, varo is proto, o ryte jausmai sakyciau priestaringi. ne sleikstulys tai, o toks kvailas susisiauses jausmas, lyg butum ko pavartojus ir nesupratus, kodel cia smegenys nebedirba...
su vyru gyvenu nes bijau labai skirtis (bijau kad nesugebesiu viena su vaiku gyventi+mokytis), ir jis vaikui yra l. geras tevas. po visko jaute kad buvau nuslydus, bet as ne uz ka neprisipazinsiu. sese zino, bet ji tikrai jam nesakys...
Reziume: mano atveju nieko gero, ne vienos problemos su vyru neissprende.
QUOTE(Kveli @ 2006 05 03, 21:13)
o išduodamas žmogus ne toks ir mylimas...
sutinku.ir niekaip nesuprantu,kai samoningai guldamosios i lova moterys po kelis kartus paskui sako,kad savo vyra myli.man atrodo,ten kazkas kito,ne meile.galiu suprasti,jei yra kazkoks vienas paklydimas,proto uztemimas ar kaip kitaip kas vadina,bet jei tai kartojasi,tai as meiles tokios nesuprantu
Netikiu kad moteris galetu isduoti mylima zmogu.Jei laksto ,nemanau kad ji myli,paprasciausiai gal ji tik prisirisus ir nenori prarasti patogios padeties,namai,vaikai,finansai,todel paskrajojus po svetimas lovas ,gryzta pas savo vyra ir vel vaidina idealia seima.Ir gyvena toliau apgaudinedama save ,vyra ir visus aplinkinius. 
Blonde, aprasei mano situacija.
As nuejau pas kita ir paskui palikau savo vyra 
Labai labai beprotiskai sunku, bet nutariau nesiaukoti, neapgaudineti ir gerbti save. Pirmi metai buvo sunkus finansiskai, fiziskai, emocionaliai.. Niekas nepasikeite per viena nakti, kitas vyras atsirado netiketai, bet rysys augo labai letai. As zinojau, jog nebemyliu ir nebenoriu savo vyro (kaip ir jis manes), bet buvo labai sunku, as vis viena jauciausi kalta, jog mane galmoneja kitas vyras, kad reikia slapstytis ir meluoti, nors tai truko gal pora menesiu ir neislaikius viska pasakiau tuometiniam vyrui. brrrrr... nenoreciau niekada daugiau per tai eiti.
Labai labai beprotiskai sunku, bet nutariau nesiaukoti, neapgaudineti ir gerbti save. Pirmi metai buvo sunkus finansiskai, fiziskai, emocionaliai.. Niekas nepasikeite per viena nakti, kitas vyras atsirado netiketai, bet rysys augo labai letai. As zinojau, jog nebemyliu ir nebenoriu savo vyro (kaip ir jis manes), bet buvo labai sunku, as vis viena jauciausi kalta, jog mane galmoneja kitas vyras, kad reikia slapstytis ir meluoti, nors tai truko gal pora menesiu ir neislaikius viska pasakiau tuometiniam vyrui. brrrrr... nenoreciau niekada daugiau per tai eiti.
QUOTE(stėlė @ 2005 08 19, 11:46)
Net neisivaizduoju, kaip atrodo jausmas, kai eini į pasimatymus su kitu, jei žinai, kad namuose laukia mylintis vyras 
Švelni šilkinė paklodė dengia kūnus, bet šalia tavęs guli kitas, kuriam tu atsiduosi ir nežinai kodėl taip darai
Keista, bet neisivaizduoju ar tai malonus jausmas ar gniuždantis ir graužiantis iš vidaus.
Ar bandėt taip elgtis? Ir kodėl taip ivyko?..
Švelni šilkinė paklodė dengia kūnus, bet šalia tavęs guli kitas, kuriam tu atsiduosi ir nežinai kodėl taip darai
Keista, bet neisivaizduoju ar tai malonus jausmas ar gniuždantis ir graužiantis iš vidaus. Ar bandėt taip elgtis? Ir kodėl taip ivyko?..
Nebandžiau taip elgtis,nežinau to jausmo.Bet užtat puikiai žinau tą jausmą kai tave išduoda,tai ir nelinkėčiau to pajaust savo mylimam žmogui.
QUOTE(*Blonde* @ 2008 06 21, 10:23)
Netikiu kad moteris galetu isduoti mylima zmogu.Jei laksto ,nemanau kad ji myli,paprasciausiai gal ji tik prisirisus ir nenori prarasti patogios padeties,namai,vaikai,finansai,todel paskrajojus po svetimas lovas ,gryzta pas savo vyra ir vel vaidina idealia seima.Ir gyvena toliau apgaudinedama save ,vyra ir visus aplinkinius.
Viskas yra imanoma. Ypac jei mylimas zmogus tave kuom nors iskaudina. Nekalbu apie kersta vyro neistikimybes atzvilgiu, buna ir kitais atvejais labai skaudu...kai kaukt norisi
Man tai padejo. Suteike stiprybes. Sutinku..., skamba beprotiskai...
Sveikos,
Jau kelintą kartą savo gyvenime pastebiu, kad jei pasakau, kad "aš taip niekada nepadaryčiau", tai būtinai taip ir atsitinka. Ilgai seku šią diskusiją ir sutinku su tomis, kurios tvirtina, kad "mylimo žmogaus neišduosi". Su savo vyru aš jau 9 metai, tuoj bus 5 kaip vedę. Tačiau iš pat pradžių pridariau daug klaidų (užsikroviau vos ne visus namų ruošos darbus ant savo pečių, beveik be vyro pagalbos auginau vaiką ir dar dirbau ir mokiausi). Visa ta beprotiška reikalų ir darbų karuselė iš mūsų namų išvijo meilę ir darnų bendravimą. Reikalai blogėjo ir blogėjo, o mes nieko nedarėm. Ir štai atsitik tu man taip, kad visai kitaip pažinau žmogų, kurį žinau visą savo gyvenimą. Tapom bendradarbiais, stalai šalia ir pradėjom kalbėt, kalbėt, juokaut, kreizėt, kalbėt... O namuose tuo metu kuo toliau tuo blogiau... Galiausiai visiškai užsiutau ant savo vyro už jo nesupratimą, nepagarbą, nemeilę man, už jo nedėmesingumą. Pasiūliau gyvent atskirai ir galutinai nusprendžiau skirtis. Kiek prie to prisidėjo draugystė (tuo metu tik draugystė ir nuoširdus bendravimas) su kolega nežinau. O tada viskas užjudėjo kosminiu greičiu
Kolega pasiūlė savaitgalį prie jūros ir aš sutikau. O vyras po pokalbio su manimi pradėjo keistis: gėlės, pagalba namie, dėmesingumas, kava ryte ir įsiklausymas. Bet mano šidy taip šalta. Per daug nuoskaudų... Kolega irgi nesnaudžia - komplimentai, dėmesys ir virpuliukai... Kol kas vyras įkalbėjo gyvent kartu, o darbe širdis dreba pamačius jį.
Ir visgi klausimas, koks jausmas ? Dvilypis ...
Jau kelintą kartą savo gyvenime pastebiu, kad jei pasakau, kad "aš taip niekada nepadaryčiau", tai būtinai taip ir atsitinka. Ilgai seku šią diskusiją ir sutinku su tomis, kurios tvirtina, kad "mylimo žmogaus neišduosi". Su savo vyru aš jau 9 metai, tuoj bus 5 kaip vedę. Tačiau iš pat pradžių pridariau daug klaidų (užsikroviau vos ne visus namų ruošos darbus ant savo pečių, beveik be vyro pagalbos auginau vaiką ir dar dirbau ir mokiausi). Visa ta beprotiška reikalų ir darbų karuselė iš mūsų namų išvijo meilę ir darnų bendravimą. Reikalai blogėjo ir blogėjo, o mes nieko nedarėm. Ir štai atsitik tu man taip, kad visai kitaip pažinau žmogų, kurį žinau visą savo gyvenimą. Tapom bendradarbiais, stalai šalia ir pradėjom kalbėt, kalbėt, juokaut, kreizėt, kalbėt... O namuose tuo metu kuo toliau tuo blogiau... Galiausiai visiškai užsiutau ant savo vyro už jo nesupratimą, nepagarbą, nemeilę man, už jo nedėmesingumą. Pasiūliau gyvent atskirai ir galutinai nusprendžiau skirtis. Kiek prie to prisidėjo draugystė (tuo metu tik draugystė ir nuoširdus bendravimas) su kolega nežinau. O tada viskas užjudėjo kosminiu greičiu
Kolega pasiūlė savaitgalį prie jūros ir aš sutikau. O vyras po pokalbio su manimi pradėjo keistis: gėlės, pagalba namie, dėmesingumas, kava ryte ir įsiklausymas. Bet mano šidy taip šalta. Per daug nuoskaudų... Kolega irgi nesnaudžia - komplimentai, dėmesys ir virpuliukai... Kol kas vyras įkalbėjo gyvent kartu, o darbe širdis dreba pamačius jį. Ir visgi klausimas, koks jausmas ? Dvilypis ...
pasakysiu atvirai - tuo momentu, kai TAI vyksta, apie tai, kad kažką išduodu, tikrai negalvoju 
Visai kitokios mintys (arba jokių minčių) 
tik mėgaujuosi akimirką ir meldžiuosi, kad ji niekada nesibaigtų...
Bet pritariu, kad jei santykiai šeimoje puikūs ir nieko netrūksta, tai vargu ar taip eigčiausi O jei ir pasielgčiau, matyt šlykščiai jausčiausi pati...
O mano atveju jaučiu net moralinį pasitenkinimą (fizinį aišku irgi
), kad pagaliau kažkas man duoda, tai ko reikia kaip oro... Ir nejaučiu nė menkiausios graužaties dėl to, nes vyras mane jau senokai atstumia, atsiperka pasiteisinimais ir pažadais, kad kažkokiam neapibrėžtam laike mistiniu būdu "viskas bus gerai". Įdomu kada, kai būsiu sena tarka, 20 metų pragyvenusi celibate "saugodama šeimą" ir niekam nebeįdomi??? 
net nesiruošiu to laukti, palaukiau kelis metus, dabar mano eilė gauti tai, ko noriu.
Visai kitokios mintys (arba jokių minčių) tik mėgaujuosi akimirką ir meldžiuosi, kad ji niekada nesibaigtų...Bet pritariu, kad jei santykiai šeimoje puikūs ir nieko netrūksta, tai vargu ar taip eigčiausi
O jei ir pasielgčiau, matyt šlykščiai jausčiausi pati...O mano atveju jaučiu net moralinį pasitenkinimą (fizinį aišku irgi
), kad pagaliau kažkas man duoda, tai ko reikia kaip oro... Ir nejaučiu nė menkiausios graužaties dėl to, nes vyras mane jau senokai atstumia, atsiperka pasiteisinimais ir pažadais, kad kažkokiam neapibrėžtam laike mistiniu būdu "viskas bus gerai". Įdomu kada, kai būsiu sena tarka, 20 metų pragyvenusi celibate "saugodama šeimą" ir niekam nebeįdomi??? net nesiruošiu to laukti, palaukiau kelis metus, dabar mano eilė gauti tai, ko noriu.
man trūksta jo dėmesio, po metų vestuvės, nesijaučiu mylima. Jis sėdi prie kompo, į mane nekreipia dėmesio, net gimmtadienio dovanos negavau, tik pažadas : "tai eisim išsirinksi ką tik norėsi"... jis nedžiugina manęs tokias dalykais dėl kurių aš darausi laiminga, o tie dalykai tai tiesiog kartais vakarienė, dulkių nuvalymas, siurprizas į gamtą ir pan... skyrėmės ir taikėmės n kartų... bijau vestuvių, juk reikės vaikus kartu auginti, nenoriu kad mano toks gyvenimas būtų. nors su jo tėvais sutariame nuostabiai ir broliu, ir turim viska: namus, automobili, netrūksta pinigu, nes jis uždirba...bet...nesimylime mėnesiais... jis jaučiasi kaltas ir bando keistis, bet tai trunka laikinai, tada ir vėl tas pats... šiandien jau beveik savaitė kaip nemiegu... draskausi iš vidauso jis vėl žada kad pasikeis... atsirado kitas, kuris rodo dėmesį, bet nenoriu skubėti spręsti, bet galbūt jaus viskas nuspręsta, tik aš akla...
