Onkologinės ligos 14

Shaiba pasiskmabink ir paklausk, sakyk turi extra siuntimą, gal yra galimybė gauti papildomą toloną. Jei ne, gali mokamos konsultacijos prašyti. Vilniuje kainos nerandu, KMUK 95 Lt. Mokėdama turėtum pakliūti tą pačią dieną arba per kelias dienas.
Shaibai
Panašioje situacijoje buvau, kai man Šiauliuos pasakė diagnozę: penktadienį pasakė, pirmadienį KMUK ne tik konsultavo, paguldė į skyrių tyrimams. Tada buvo susiklostę aplinybės taip, kad tą pirmadienį turėjau būti Kaune endokrinologo konsultacijai. 2 mėn. laukiau, nenorėjau praleisti tos konsultacijos. Registratūroje parodžius Šiaulių onkologo siuntimą konsultacijai, man davė papildomą toloną.

Sveikutės, Mergaitės,


Adis, Jūs tikra šaunuolė ir stipruolė, kad taip žvelgėte į šį renginį ir į save.
O dėl PET' o - ...Įtariu, kad aš pernai Gerumo dieną žiūrėjau , būdama kitose sferose. Girdėjau tai, ką norėjau girdėti... Žinojau, kad pinigėliai renkami mamografui, bet buvau įsitikinusi, kad renkama ir PET aparatui. Ačiū.

***

Shaiba, Manau, kad tikrai verta pabandyti be talono pakliūti. Na, jei nelabai toli nuo Vilniaus gyvenate, ir jei negautumėt anksčiau talono. Tikriausiai tie skausmeliai ir yra nuo įtampos, daugiau nervinio pobūdžio.

Žiauru, bet vaikų lūpomis daug tiesmukiau pasakoma.

Mano mažoji, kai ėmėm sakyti, kad močiutė serga, sako: "Tik nesakykit, kad močiutei vėžys ir ji mirs..." Mes jai nepatvirtinom. O tik prieš 3 mėnesius buvom palaidoję mano dėdę, kuris mirė dėl šitos ligos.

--------------------------------------------------

Kaip greit bėga laikas. Kažkur šitomis dienomis lygiai metai, kai sužinojom mamos diagnozę.....

O ir nereikia patvirtinti. Manau,teisingiausia pasakyti "taip, tai ši liga",bet nuo jos ne visada mirštama. Nes tai ir yra tiesa.
*****
Vakar su dukra šiek tiek kalbėjom. Mačiau jos akyse išgąstį,net kaldra prisidengė,kai klausė savo klausimą. Sakiau jai,-taip,tai yra liga,nuo kurios nieks neapsaugotas. Nuo kitų ligų ji skiriasi tuo,kad kartais baigiasi blogai. Bet ne visada. Daugybė žmonių gyvena; pasigydo ir gyvena.

Ji linkčiojo galvele,vis patvirtindama-suprantu. Apie save šį kartą nutylėjau

Shaiba, gal pavyko taloną gaut ? Ar skambinai?

----------

Adis, kaip savijauta? Kada antras kursas, jau šią savaitę turbūt? Ar pavyko atsigaut?

mano vaikai nezino, kuo sergu (sirgau?) kalbejom tik tiek, kad ligos gydymas ilgas, kad turiu (turejau?) daznai buti ligoninej... ech, tikiu tikiu, kad tai tiek tos ligos ir tebuvo, kad jau sveika esu, sveika

Laba diena! O as vakar neziurejau laidos,taip nusprendziau,kad nereikia man dabar,nes zinau save.kaip mane paveiktu tokia laida...

Del pasakimo vaikams apie liga,net nezinau.Man tai nekylo net minties slepti ar nesakyti,bet gal todel kad mano dukrai jau 16 metu,o mazoji dar nesupranta,tik zino ,kad mama serga.Vyresnioji prieme (o gal tik parode) ramiai,be jokiu tragediju.Bet as jai pasakiau kad as tikrai pasveiksiu,tik reikia isgyventi ta sunku gydyma.DONRA pasakojo kad nepasake sunui apie savo liga ir netgi veliau turejo del to problemu - vede pas psichologa,nes vaikas labai isizeide kad nuo jo nuslepe,kad kazkoks nepasitikejimas cia,nu DONRA jeigu pasirodys cia,gal pati papasakos.Mano nuomone - kad reikia pasakyti.Ir aplamai as ne nuo pazistamu,nei nuo nieko neslepiu kad as sergu.Cia tokia pat liga,kaip ir visos kitos.

Labai priklauso nuo vaiko amžiaus ir turbūt nuo asmeninių savybių, t. y. kaip vaikas suvokia ligą, o juo labiau, ką žino ir kaip priima mirtį.
Labai daug negatyvaus vaikai gauna per televiziją, kai tik koks nors ašaringas kinas, herojus serga vėžiu ir miršta. Nėra, rodoma pasveikimo atvejų. Taip vaikai pradeda suvokti šią ligą kaip begalinę grėsmę jų saugumui. Dar, jei aplinkoje vyrauja tokios nuotaikos (vaiko patirtis – kažkas mirė nuo vėžio). Žūsta avarijose nemažai žmonių, kažkodėl vaikai nebijo, kai tėvai vyksta kažkur...su jais ar be jų.

Kaip visoms buvo labai aktuali tema. Jaunėlė buvo 13 m. vyresnėlė beveik 17 m. Pasakiau abiem. Jaunėlei kelias dienas delsiau. Kai prasitariau, kad nenorėjau pasakyti - sako: būčiau labai pykusi. Aš vis viena viską suprasčiau. Kaip nebūtų keista, mažoji reagavo ramiau. Vyresnėlė: buvo sirgimai kartu su manim, aš po chemijos lovoj vienam kambary, ji kitam. Negalavom kartu. Vėliau dar gražiau –pradėjo nelankyti mokyklos, teko vesti už rankos kaip pirmokėlę. Praleido keliolika dienų, nebežinojo kaip grįžti. Man nesakė, sužinojom, kai auklėtoja pradėjo ieškoti. Visą laiką labai atsakinga, pareiginga, mokės labai gerai. Nenusakomi vaikai ir jų reakcija. Turbūt reikėtų kalbėti apie ligą dozuotai, pabrėžiant, kad šiomis dienomis mūsų liga nėra nuosprendis. Kaip Arune padarė.

arune, rytoj tikrinuos kraują, jeigu atsistatė, trečiadienį žengiu į antrą. Nepaisant to, kad neutrofilai buvo 0,5, o limfocitai 1, gydytoja susilaikė nuo neupogen leidimo, nori pasižiūrėt, kaip „atsistatinėsiu“ be jo. Aš vis dar plaukais . Jie tvirtai laikos.
Tai buvo pats lengviausias chemijos kursas, kokį esu turėjusi. Žiūrėsiu, kaip seksis toliau.

tai mergaitei leukemija?
Babania, Mou iki transplantacijos nepaleis namo?



dėl Jade Goody.. Nesiplėsiu, bet man jos tas mirties šou mažų mažiausiai nesuprantamas. Pašiurpus buvau, kai pirmą kart apie ją perskaičiau vienam užsienio forume.



Maniškė mažytė, 3.5 metukų. Kartais kartu vesdavausi, kai eidavau kraujo pasidaryti. Tai tik mąsliai susidomėjusi žiūrėdavo, stebėdavo, kaip ima kraują ir drąsindavo mane "nebijok, čia tik bakst ir viskas" ir kartą paklausė: "Mamyte, o kodėl tau reikia kraujuką duoti??" Paaiškinau jai suprantama kalba, kad kartais žmonės suserga ir jiems reikia šiek tiek gydytis.
Slėpti niekad neketinau. O kai susirgau, ji buvo dar pilvely, tai pasakot nereikėjo Žinau, kad ateis diena, kai ji rimčiau paklaus. Nebijau tos dienos, nes ji ir taip viską sužino palaipsniui. Man rodos baisiau, kai vaikai rimtas žinias sužino ne iš artimiausių žmonių, o iš svetimų. Čia kaip sakoma "bombos sprogsta netikėtai ir pačiu netinkamiausiu metu - geriau sprogdinti paskaičiavus"

Mes neįvardinom ligos, tik sakėm, kad močiutė serga. Nes tik po 3 mėn. po dėdės mirties diagnozė būtų tolygi pasakymui, kad močiutė mirs. Jai tip metu buvo nepilni 7 metukai. O su kuo nors kalbėdama aš pati stengiuosi naudoti terminą "onkologinė liga".

Po operacijos tai kažkaip nedaug pas močiutę tebuvo, nes mes Kaune, o operacija buvo Vilniuje, o į sanatoriją dažnai su vaikais nuvažiuodavom, šįkart su mažąja buvom ir kai chemiją skyriuj lašino - labai normaliai reagavo. Gal dar dėl to, kad Mama pakankamai gerai jaučiasi.

Džiaugiuos,kad neblogai sekasi Taip ir toliau-ramiai ir oriai

P.S. koks fainas smailikas

Na mergaites, mes ir prisijungiam prie chemiku, 10 men pailseja vel pradedam nelengva kelia, bet ant grybu meto tikiuosi pasveiksim ir prigrybausim ir Jums