Su kokiu kaifu paskaičiau šitą diskusiją. Gal todėl, kad pati tomis mintimis dabar gyvenu - ko noriu, kaip noriu ir kas iš to bus.
Susikoncentravau į komercinę fotografiją, nors man labai artimos Sansaros mintys. Ir to "pabandžiau, nebenoriu" yra taipogi. Susimažinau užsakymų iki minimumo - noriu jaust malonumą.
Nežinau ar fotografija mano gyvenimo būdas
Matyt nelabai sunkiai išgyvenčiau nefotografuodama visai. Buvo keletas ganėtinai rimtų krizių, tai maniau, jog tikrai tikrai padedu į šalį šitą reikalą. Pasiilgdavau.
Kodėl fotografija komercinė? Nes man didžiulis dopingas žmonių, patenkintų mano darbais, emocijos. Galiu neimt pinigų ir dažnai neiimu, bet atgalinio ryšio man reikia visada. Dar vis pati galinėjuosi su tuo klausimu - kodėl man neįdomu daugelis kitų fotografijos sričių. Neseniai buvau sulyginta su arkliu, kuriam uždėtas tas daiktas ant galvos kad nepasibaidytų, suprask, žiūriu į fotografiją baisiai ir nedovanotinai siaurai. Taip ir yra. Bet darau tai, ką noriu daryti ir man nusišvilp kas ką apie mane mano.
Nors uždirbu iš fotografijos pinigus, manau, jog fotografuoju blogiau ir primityviau už daugelį čia bendraujančių. Gal saugodama savo ramybę savo foto čia nerodau. Bendrauju su ale profesionaliais fotografais, daug metų iš to uždirbančiais. Pasakysiu atvirai - niekur negavau tiek kritiško požiūrio ir atidumo tam, ką darai, kaip čia. Sąvoka "pro fotografas" tapo laaaabai sąlyginė.
Ilgą laiką fotografuodavau objektą tiesmukai. Vaikas, puokštė, jaunosios bateliai. Dabar norisi išmokti fotkinti "apie vaiką", "apie puokštę", "apie batelius". Sunkiai sekasi, bet stengiuosi
Tai va, tokios mintys
juolab, kad ateinu tik nuotraukų peržiūrėt, nei komentuoju nei pati dedu 
Nuotrauka ne menams, mamai i albuma, atminimas apie laukima. Dryziai taip susidryziavo del neteisingo mazinimo ir sarpinimo, bet kol kas mazius prie fotosopo sedet neleidzia, kad pataisyt. Todel bendrai, svisa, kompozicija ir pan. Evita, labai ir tavo pastabu lauksiu 
