kadangi is tos mano foto gavosi daug daugiau, nei atrode originale, tai as likau tuo patenkinta
pirmas ispudis buvo - "nu ir kam toks klaikus nefokusas, kai net ranka mano buvo palaikyta nutisusia iki bambos krutimi"
tiesiog tos fotosesijos tokia busena buvo: arba dabar iamzinu pilva nors kaip, arba ne ir po to grauziu alkunes del neiamzinimo... is tiesu ko man labiausiai dabar truksta, artimo zmogaus is sono pafotkinti
deja nestumas turi ne visas grazias puses ir tu pusiu paciai bunant fotografu sunku neparodyt, nes fotkini aklai
bet tikrai nedrisciau apsinuogint zmogui is sono...
o namie esantys kolegos arba fotkina ant auto be blico ir 99 proc foto sujudintos ir su puse buto kadre, arba fotkina tik pilva, nes rankos nenulaiko fotiko, o fokusas visada buna 2 m uz nugaros
nelikimas man nestukei paciai save graziai iamzinti
uztat tuoj nauja modeli turesiu
nesuprantu, ko cia jus parinates del kritikos. mane daug labiau veikia abejingumas, nei aiskus issakymas pozicijos, ka zmogus mato
as dabar aiskiausiai suprantu, kad man niekada nepatiks gatves foto, nes tiesiog zmones gatveje mane nelabai domina, nei ju veidai, nei ju gyvenimai, nei isgyvenimai, del mano pacios charakterio ir visada trauks ramybe peizazu foto ir mistika bei nesuprantamumas minkstose "monokliu" darytose foto, kad nesilydysiu ir nevarvinsiu seiles del svetimu vaiku foto ir maksimum ka jose galesiu pagirti, tai kokybe ar spalvos
ir jei anksciau maniau, kad tai mano minusai, dabar tiesiog suprantu, kad kitaip nebuvo ir nebus, nes tai susije su mano pasauliu, pasauleziura, charakteriu ir t.t.