Mokomės fotografuoti

Wyshniuk, man spalvota labiau patinka

spalvota tokia gyvesne ir man labiau spalvota

Sviecia, aciu uz straipsnius Man vis knieti paklausti apie tavo vienos nestukes nuotraukas. Tiksliau apsvietima Kur grafiskai tik vos vos profilis matosi. Speju, kad sviesa is uz modelio kaires, kazkur apie 45 laipsnius Gal gali detaliau papasakot Ir ar daug ten dodge ir burno buvo? Taip pat niekada nebuciau apie clone stamp toolsa su mazesniu opasity pagalvojus Aciu uz pamoka

sayonara, nu man spalvos liuks

Sea, gerai evita apie seselius parase, o sviecia juos pataise Ir man spalvota labiau - vaikiskesne, zaismingesne

Opa, as vis akyse matau VV vaiku, mieganciu galinej sedynej nuotrauka... Bandziau saviski masinoj fotografuot, bet nu ka, nutariau, kad reikia dzipo su tamsintais langais ir liuko, kitu atveju seimos albumui ir prisiminimui Gusciui, kokia masina tevaukai turejo

Gaziulka, manau visi mes vel ir vel savaip vis kraustomes is proto - na kad musu niekas nesupranta, ar gal mes nieko nesuprantam. Man tavo abu kadrai patiko. Pirmas is vaikystes, kur nezinai net kada buvo - pries 30 metu, ar tik uz 30 metu bus. Na taip, ner jis techniskai ar kaip kitaip isciustytas, bet kalba, o tai manau svarbiausia. Antrasis taip pat. Pasakojimas, gal vien tai merginai, ir pazistamiems, kad kazkada va taip gyvenom, va tuo gyvenom. Ne ''kaip as atrodziau'', o ''o buvo taip''. Man tas patinka. Ir pereinant prie tavo uzvestos diskusijos - taip pamatyt noreciau ismokt Paprastas pvz. paskutine mano cia ikelta nuotrauka ir nuotrauka is tos pat serijos kudros dienorastyje. Man patinka dienorastine, nors ji maziau tobula uz ta portretine... Kaip ir merginos is paskutines fotosesijos ir kudros ''Di''... Nezinau kas man uzplauke ir kada praplauks... Tik jau nebesinervinu, pastoviai banguoja galvoj, del to ir myliu fotografija

Ir aciu, kas mano nuotrauka pastebejot

na taip, ji nėra šedevras, bet... na tiesiog buvo malonu žiūrėt po krūvos įdėtų nuotraukų, paveiktų action'ų, curvių tampymo, idealaus fokuso ir t.t. ... žodžiu, supratau, kurioj stadijoj esi dabartiniu metu

žinai, nors esu jb gerbėja (ir šitos religijos dar neišsižadu), bet šį kartą man spalvota patiko ne mažiau negu jb.. nuostabios spalvos.. o jau tas ryškumas, skaidrumas.. o Gustas su savo randu.. labai faina.. be to, man dsr ir siužetas patiko.. paprasta, bet kartu taip kasdieniška, tas dantų šepetukas burnoje, bet anei seilių kokių, anei pastos, švariai vaikinas dantis valosi

o aš išvis nežinau, kokioje esu stadijoje. va nusipirkau smeną 35. tai jeigu drįsiu kada nors temon įkelti su ja darytų nuotraukų, tai laikykit, kad aš labai drąsi, nes tokie eksperimentai nelabai mylimi fotografija man man oras. aš galiu nefotografuoti tradiciniu būdu - t.y. laikyti fotiką rankose ir spausdinėti. Aš fotografuoju smegenais jau daugiau negu metai. save įsivaizduoju visai senučiukę su kokiu durnu fotiku juokinančią jaunimą.. na, prieš lokio kepurę ant žemės gal nebesigulsiu tokiam amžiuje, bet kažkaip neabejoju, kad ką nors iškrėsiu dar ir senatvėj. fotografija tapo gyvenimo būdu..
gaila tik, kad man kruopštumo trūksta.. ir kantrybės.. aš tinginė..

Kažkaip asmeniškai priėmiau Actionų liga dar nebuvau susirgusi ir ja nesergu, stengiausi atsilaikyti prieš "cross'ų" ir avytess bw actionų mainstream'ą, bet šiuo metu esu gražių natūralių spalvų ieškojimo stadijoje (nors vis pamąstau apie fotografavimą į spalvotą juostą, nes nervina vis tas kreives tampyti). O ir kokybės ieškojimuose, tiesiog pradėjo erzinti mane fokuso nebuvimas, nuotraukos muilas ir panašiai.. Po Victor pamokų nuolat stengiausi matyti "kitaip", bet man dabar norisi matyti normaliai, nes pamačiau, kad nuotraukų iš viso nebedarydavau, nes nieko įdomaus apart buities nemačiau, neva neįdomu, atsibodę fotografuoti vaiką, draugus.. reik visur prasmės ieškot.

Na nebeteršiu eterio savo stock fotografijom

baik tik, nu ką Tu čia dabar kalbi? asmeniškai tikrai nereikėjo bitės žodžių priimt, čia kiekvienas asmeniškai galėjom priimt..
"teršk eterį" ir toliau - bent jau man pavydas bambą graužia nuo tokių foto, nes jaučiu niekada tokių nepadarysiu

Matyt man dar ir kažkokia susireikšminimo stadija sėdėjimas namie tarp keturių sienų tik su vaikais matyt smegenis suėdė. Bet kaži kaip susinervavavavau...

Nu ir nafik, mokausi daryt photostock kvapu atsiduodančias nuotraukas and so what? ar tai blogai??

Aš net apie foną ir studijines lempas pasvajojau čia prieš kelias savaites bet praėjo nes per brangu kaip hobiui..

dėl fotografijos.
a) pirmiausia norėjau tapti fotoamatininke, nes tiesiog netikiu, kad turiu gabumų menui, kai jie pas mane nesireiškė iki šiol jei kuri, kuri visą gyvenimą, o jei ne - tai tik pritempinejimas iki mIAno ar pseudoMiano, nes supratimo apie meną galvoje jokio spraga išsilavinime ir didelė. vakuumas, kur turi būti meno žinios. todėl norėjau uždirbinėti iš fotografijos pinigus kol nepabandžiau.... dabar nebenoriu to pavargstu nuo 300 raw'u peržiūrėjimo ratais, koregavimo, tų pačių veidų, galiausiai imu jų nekęsti, nenorėt matyt... geros foto 2-3, o tenka ruošti kelis kart daugiau... adrenalinas per renginį - puiku, rezultato įvertinimas - dar puikiau. ale nebenoriu to, nebent labai retai ir tik su dideliu noru
b ) nefotografavau pusmetį ir buvo ramu nesinori kankinti savo smegenų ir galvoti kaip perteikčiau "tyla" "šokis" ar kažką kito... jei pavyks netyčia sugauti, būsiu laiminga, bet sėdėt per dieną ir galvoti ar blenderis gali atspindėti tylą - nenoriu..... (būtent taip atlikinėjau ND anksčiau)
c) noriu turėt puikų vaiko albumą. blogybė ta, kad per daug mėgstu iščiustytas savo vaiko žydras akytes nuotraukoje, nei tai, ką jis veikia, kuo užsiima ir kaip gyvena (laimė turiu antrą pusę, kuri priverčia ištraukti ir tokių foto į dienos šviesą ir tik po laiko suprantu, kad jos daug svarbesnės ir įdomesnės)
d) manau iš fotografijos noriu kažko žemiško ir paprasto, padedančio išgyventi mamos gyvenimo rutiną, kai kitą erdvę užima tik pampersai, skalbimai ir maisteliai. leidžia nenuprotėti nuo neveiklumo, saviraiškos trūkumo ir "agu agu" visą dieną. suteikia progą smegenims veikti kažkokia logiška ir kita kryptimi, nei visas aplinkinis pasaulis buityje. kol neatradau fotografijos, jaučiausi namų šeimininke iki panagių, norėjau į darbą, kad tik pajausti savo vertę labiau, nei vieno kūdikio akyse, net nebuvo apie ką su žmonėmis šnekėt, dabar turiu temą kuria galiu diskutuot galiu su betkuo manau tai ir yra esmė, kodėl aš ir dauguma supermamyčių atranda panašius skyrelius. šiuo metu dirbu paskutinę darbo dieną ir ryt vėl neriu namų rutinon be baimės, kad lipsiu sienom nuo jos. puikiai žinau - darbo smegenim, rankom ir akim turėsiu, o dar kur naujo modeliuko privalumai ir tuo džiaugiuos.
pilnatis, nepykit, kad taip plačiai

Va, Sansara

Oho kokios diskusijos verda

Man asmeniškai nuotraukos yra kaip ir knygos ar muzika, priklausomai nuo nuotaikos, būna paimi gerą knygą, ir nesiskaito nors tu ką, o po kiek laiko žiūrėk perskaitai ir tampa vos ne mėgstamiausia Aišku būna taip kad perskaitai ir jauti kad tai ne tavo- nei stilius artimas, nei siužetas labai jau įdomus. Būna kad norisi tik lengvų knygų, kad atsipalaiduot , pailsėt. Taip ir nuotraukos, vienos žavi savo mintim, simbolika , siužetu, žiūri jas , kažką apmąstai, kažką dūšioj užkabiną, kitą kartą žiūrėk matai kad gera foto, nu bet nelimpa nors tu ką, o būna kad tiesiog norisi pažiūrėt taip vadinamų lengų, turbūt tų taip vadinamų stock foto Man kažkiek tuo kalusimu susidėliojo taškai ant i, paskaičius Rakausko interviu apie jo albumą "Spalvoti laukai". Jei kas dar neskaitėt ir įdomu Čia

O pati fotografuoju, nes jau turbūt nebegaliu to nedaryt Dar nežinau net ko norėčiau toje srityje pasiekti

Ir dėl foto dėjimo čia į temą, aš asmeniškai būčiau linkusi savų nedėti Iš kitos pusės tada jausčiausi taip kad negaliu čia ir rašyti, bet tada taip galim visi likti tyliais skaitovais ir laukti kažkokių šedevrų Gaunasi kad vėl grįžtam prie temos tikslingumo aplamai

eeeee..... nereikia priimt nieko asmeniškai. pati naudoju action'us, curves ir levelius stumdau etc... na, tiesiog... gaziulkos foto buvo tokia paprasta ir miela žiūrėt MAN. ok, nebesakysiu daugiau savo nuomonės.

pamąstymams. neseniai buvau radus:
Never apologize for your own sense of beauty. Nobody can tell you what you should love. Do what you do brazenly and unapologetically. You cannot build your sense of aesthetics on a consensus.

Accept critique, but don’t apply it blindly. Just because someone said it does not make it so. Critiques are opinions, nothing more. Consider the advice, consider the perspective of the advice giver, consider your style and what you want to convey in your work. Implement only what makes sense to implement. That doesn’t not make you ungrateful, it makes you independent.