Parvažiavo Saulė - Saulė Karalienė - Aukso raktais raktužėliais Atrakino Žemę.
Atrakino Žemę Ir išleido Žolę. - Bėk, Žolyte, į pievelę, Auki ir žydėki!
/Martynas Vainilaitis/
* * * *
VASARA
Ar tau nusirito ašara? Neverk! Nematysi, kaip vasara Žalią agrastą paglosto, O tas, tik žiūrėk, ir prinoksta.
Dar tau nenudžiūvo ašara? Neverk! negirdėsi, kaip vasara Moko strazduką čiulbėti, Gėlėtą dainelę sudėti...
Ateik, nusišluostyk ašarą, Keliausim drauge į vasarą, Kur vėjas pralėkdamas velia Baltam dobiliukui galvelę,
Kur plunksneles palei upę Kedena ančiukai sutūpę, Kur ašara jei ir nurieda Tik lašas ant lapo ar žiedo.
JEIGU BŪČIAU...
Kartais tyliai pagalvoju: Jeigu būčiau...
Jei pelė Tai niekad katei nepakliūčiau.
Jei mėnulis debesiukais užsikločiau Ir saldžiausiai kiaurą naktį Pramiegočiau.
Jeigu būčiau mano sapnas Tai spalvotas Jokio vaiko jokią naktį Nesapnuotas.
Jei vaizdajuostė aš būčiau, tai norėčiau, Kad iš sykio Filmo pabaigą Atspėčiau.
Jei mama tai gal truputį Pasibarčiau, Bet visiems vaikų sumanymams Pritarčiau.
Jeigu būčiau sidabrinis Pinigėlis, Nuriedėčiau Prie seniausios ubagėlės,
Kad senoji Už tą šaltą pinigėlį Nusipirktų Saldų šiltą pyragėlį.
/Ramutė Skučaitė/
* * * *
ŠALPUSNIS
Šaltoj pusny, už sodo, šalpusnis miega žiemą. Bet saulė pasirodo - ir žemėj įsižiebia geltona ir linksma maža maža liepsna - šalpusnio pirmas žiedas. Nes pusnį baltą gilią skaidria giesme palietęs paukštelis prašė tyliai: "O mielas, nuostabus šalpusni, atsibusk!"
/Janina Degutytė/
* * * *
ŽMOGIUKAS MEDELĮ SODINA
- Vėjeli, Plasnoki pro šalį! Saulele, Nušluok palšą rūką! Nešuosi aš Žalią daigelį Lyg švelnųjį žalvarnės pūką...
Jam saulė zuikutį šokdina, Lietutis pažers dovanų...
Žmogiukas Medelį sodina, Sušildęs tarp savo delnų.
/Anzelmas Matutis/
* * * *
VĖJAS
Laukų karalius vėjas Užklydo į svečius. Kepurę pasidėjęs Paglostė man pečius.
Ir ėmė pokštus krėsti... Žiūrėkite tiktai - Pakviestas atsisėsti, Kvatojo nepiktai.
Ir... išlėkė per plyšį. O kur - nepamačiau. - Vėjel, kada sugrįši, Po metų ar anksčiau?
/Jonas Minelga/
* * * *
VIENATVĖ
Labas vakaras, Labas, vėlyvas, Ak, ir tu šiandien Liūdnas, mėnuli...
Kaip ir aš... jau naktis, O vis gyvas. Nors vaikai Jau senokai sugulę.
Mėnesėli, Tu pereik per miestą Ir surask, Kur svečiuojas tėveliai. Pasakyk, kad juos Prašo pakviesti Jų sūnus, - Jis užmigti negali.
/Valdemaras Kukulas/
* * * *
RANKOS
Motinos rankos! Kaip sodo balta obelėlė, o čia čia, jos mane, o lia lia, baltą žiedą, į saulę pakėlė...
Motinos rankos - per speigą, per lietų ir pūgą, gir gir gir, nešė mane, gar gar gar, nešė kaip lengvą paukščiuką...
Motinos rankos - sudiržusios, šiurkščios kaip gluosniai, čiūčia, myluodavo, liūlia, sūpuodavo ir pamaitindavo dosniai...