Dainelės, žaidimai, eilėraštukai, Bendra skrynelė

Gal tiktų šitas eilėraštis, tik neprisimenu kieno.
Vėliavos spalvos
Tris spalvas gerai žinau-
Geltona, žalia, raudona.
Vėliavėlėj Lietuvos
Jos plazdena nuolatos.

Geltona spalva tai saulė.
Pievos ir miškai - žalia.
Raudona spalva tai kraujas
Vargo ir kančios spalva.

Pingvinuk, žemai lenkiu žilą galvą prieš Jus . Reikia eilėraštuko apie Lietuvą - Kas esi tu - lietuvytis..., .

Apie Lietuvą mano spirgas kažkada darže sakė du dvieilius:

Plaukia Baltija laivai
Šoka Lietuvos vaikai.

Gera būti Lietuvoj
Mūs šalelėj mylimoj.

Gal ir paprastučiai, bet lengvučiai,o kai mano dvimetis eidamas per visą miestą šaukė - Gera būti Lietuvoj, lai lydės visi praeiviai

Tik tokį žinau

Kas esi tu?
Lietuvytis.
Tavo ženklas?
Baltas Vytis.
Kur gimei tu?
Lietuvoj.
Kas ji tau?
Šalis gimtoji.
Kas lietuviai?
Mano broliai.
O tėveliai?
Gi varguoliai.
Kuo būt nori?
Moksleiviu.
O paskui?
Tautos kariu.
Tai nesi tu pašalietis?
Ne, aš Lietuvos pilietis.

Ačiū labai . To ir reikėjo

Sveikos mergaites
mano dukryte vis dainuoja kazkokai dainele apie kaciukus, bet niekaip jos nerandu , o ji dainuoja taip:

trys mazi kaciukai
siulus susirado,
ir kasdiena zaide
prie spinteles stalo..

o toliau nezinau... , gal kas zinot
aciu

Eiliuota pasaka "PUPA"

Aš esu senelis senas.
Tas, kur pasakoj gyvena.
Jums paseksiu pasakėlę...
Bet palaukit valandėlę –

Atsakykite, vaikai –
Man tas rūpi jau seniai –
Noriu sužinoti štai ką:
Ar daržoves valgyt sveika? - - - - - -

Ir morkas, ir kopūstus? - - - - - -
Ir žaliuosius žirnelius? - - - - - -
Pūstažandžius pomidorus? - - - - - -
Svogūnus, salotas, porus? - - - - - -

Tai šaunu, tai nuostabu –
Aš visas jas auginu.
Tik vienos daržovės vardą
Pamirštu kiekvieną kartą!

Na, ji tokia... apvali,
Didelė... labai skani,
Bet kai nori paragauti,
Būna ją sunku išrauti...

Na, ar žinot apie tokią?
Taip, teisingai, juk tai ... ropė!
Apie šitą daržovėlę
Ir paseksiu pasakėlę:
...............................................................

Buvo senis ir senutė.
Sau krutėjo po truputį.
Anūkėlę jie turėjo –
Ta be darbo nesėdėjo:

Triūsė, tvarkėsi namus,
Mėgo kepti pyragus.
Sargis namą prižiūrėjo –
Ramūs jie gyvent galėjo!

Tik kačiukas, tas Rainys
Buvo tikras tinginys –
Prieš saulutę nuolat snaudė
Ir pelių visai negaudė.

Tos kaipmat suįžūlėjo –
Šmirinėjo, kur norėjo.
Taip gyveno jie visi –
Kaip Dievulio užanty.

Kai pavasaris atėjo,
Senis daržan išskubėjo –
Pasodino jis roputę,
Kad užkrimsti sočiai būtų.

Senis ropę prižiūrėjo –
Laistė, kai tik to reikėjo.
Kepino karšta saulutė –
Augo, augo vis roputė.

– Aš roputę prižiūrėsiu,
Sparčiai augti jai padėsiu –
Duosiu gerti vandenėlio
Kas diena – po kibirėlį.

Paprašysiu aš saulutę,
Kad pašildytų roputę,
O jei kepins ji per daug,
Paprašysiu aš lietaus!

Tu ropute, auki, auki –
Mes visi tavęs taip laukiam.
Krimsim saldžią ir sultingą –
Būsime visi laimingi!

Na, ir augo sau roputė –
Ji kasdien storėjo, pūtės,
Kol didžiulė pasidarė...
Na, tada senukas tarė:

Laikas jau roputę rauti,
O išrovus – paragauti.
Nešti greitai į namus,
Kviest kaimynus ir draugus!

Kibo senis į roputę –
Traukia, žandus net išpūtęs!
Na, o ropė – nė iš vietos.
Še, kad nori, tau ir pietūs!

Bando dar kelis kartus –
Nieko gero čia nebus...
Reikia kviest talkon senutę,
Kad padėtų raut roputę.

– Senučiuke, atskubėki,
Ropę rauti man padėki.
Kibkime į ją abu,
Negailėdami jėgų!

Susikibę traukia, pluša –
Prakaitas abu tik muša...
Na, o ropė – nė iš vietos.
Še, kad nori, tau ir pietūs!

Bando dar kelis kartus –
Nieko gero čia nebus...
Anūkėlė štai – kiemely –
Šūkteli abu, kiek gali:

– Anūkėle, atskubėki,
Ropę rauti mums padėki.
Mes, turbūt, jau per seni,
Kad nepajėgiam vieni!

Susikibę traukia, pluša –
Prakaitas visus tik muša...
Na, o ropė – nė iš vietos.
Še, kad nori, tau ir pietūs!

Bando dar kelis kartus –
Nieko gero čia nebus...
Būdoje Sargiukas snaudžia,
Apie kaulą mintį audžia...

– Sargi, Sargi, atskubėki,
Ropę rauti mums padėki.
Nebeturime sveikatos...
Kaulą gausi, dievas mato!

Susikibę traukia, pluša –
Prakaitas visus tik muša...
Na, o ropė – nė iš vietos.
Še, kad nori, tau ir pietūs!

Bando dar kelis kartus –
Nieko gero čia nebus...
Atsigrįžę atgalios,
Mato Rainį ant tvoros:

– Raini, Raini, tinginy,
Atskubėki, jei gali.
Ropę raukime kartu,
Negailėdami jėgų!

Kol Rainiukas atskubėjo,
Jie truputį pailsėjo.
Smarkiai daužosi širdis,
Graužia prakaitas akis!

Jau dabar pagalbos reikia?..
O kai taip, tai Rainį peikia:
„Nemiegoki per dienas“,
„Užmiršai visai peles! “

Aš tikrai neužmiršau,
Kaip medžiodavau anksčiau.
Man tik gaila tų pelyčių,
Todėl jų negaudau tyčia.

Aš toks geras katinėlis –
Aš – kaip dievo angelėlis...
Užtat pelės mane myli,
Kol... kur nors nedingsta tyliai.

Nieks nemato, nieks negirdi,
Kad turiu auksinę širdį –
Nieko nežudžiau – išvis –
Na... tik žvirblius gal šešis.

Dėl manęs jūs nebijokit...
Ir gal baikit mane mokyt!
Aš darysiu – ką norėsiu –
Tai – medžiosiu, tai – tingėsiu.

– Pailsėjom valandėlę,
Kol Rainys galop atėjo.
Čiupkim ropę kuo greičiau
Ir išraukim pagaliau!

Susikibę traukia, pluša –
Prakaitas visus tik muša...
Na, o ropė – nė iš vietos.
Še, kad nori, tau ir pietūs!

Bando dar kelis kartus –
Nieko gero čia nebus...
Štai pelytė – ta maža –
Skuodžia, sūriu nešina.

– Sūris tas – nuo mūsų stalo!
Bet tiek to! Tegu jį balos!
Juk matai – jėgos neturim –
Bėki šen! Padėk tą sūrį!

Susikibę traukia, pluša –
Prakaitas visus tik muša...
Tik staiga roputė pokšt!
O visi tik - keberiokšt!

Tai bent džiaugsmas – o-pa-pa!
Jau roputė išrauta!
Ji stipri, bet mes visi –
Už tą ropę stipresni!
......................................................

Mes roputę pasodinom
Ir didžiulę užauginom.
Buvo rauti ją sunku,
Kol nepakvietėm draugų.

Ropę valgysim visi –
Ir maži, ir dideli.
Pavaišinsime visus,
Kas tiktai užsuks pas mus!

Atsiminkite, vaikai:
Jei nesiseka darbai,
Reikia draugą pasikviesti –
Viskas eisis kaip per sviestą!

Eilėraščiai iš Janinos Degutytės knygos "Saulės pėdom", Vilnius, 1979 m.

ŽYDRA PASAKAITĖ

Žydroj žydrausioj žvaigždėj
gyveno maža karalaitė.
Pily per dienas ir naktis
ji ilgą pasaką skaitė.

Ir smuikas žydras liūdnai
pats vienas sau tyliai dainavo.
Gegutė iš laikrodžio seno
pritardama jam kukavo.

Kai rožė po langu žydra
pražydo - nieks nežinojo.
Tiktai išdykus pelytė
ant rožės lapo miegojo.

Skaitydama vieną kartą
pravirko ūmai karalaitė,
nes ragana duobę žarijų
kasė mažai našlaitei.

Ir puolė gelbėt visi
našlaitę iš pasakų knygos:
smuikas ir karalaitė,
ir pelytė išdykus.

Dabar išvaduota našlaitė
žydroj žvaigždėj gyvena.
Ji laisto žydą rožę
ir klausosi laikrodžio seno.


SAUSIO SAULĖ

Sausio saulė per pasaulį
baltu vieškeliu keliauja.
Sniegas žiba žaižaruoja,
vyšnių žiedlapiais alsuoja.

Sausio saulė nepradingo,
šildo žvirblį maloningai.
Sausio saule, būk gerutė,
šildyk stirną ir kiškutį.

Vėtros bara, speigas kanda,
ledo ašmenis galanda.
Sausio saule, gelbėt reikia
mažą rudą voveraitę.


KUOSA

- Kuosa, kuosele,
juoda didžgalvėle,
kur tu miegojai?
Ar minkšti patalėliai?

- Supau sapnelį
aukštoj varpinėlėj, -
po varpu skardžiuoju
pūkų patalėliai.

- Kuosa, kuosele,
o kur pusryčiausi?
- Iš tavo delnelio
duonutė gardžiausia.


PAVASARIO VARPAS

Dar pūpso balti stogai,
sniegą žiema dar verpia.
Iš tolo, iš tolo girdžiu
žydrą pavasario varpą!

Šaligatvių sidabre
rašo vasaris vardą:
Pavasaris. Tu jau esi,
tu jau kvėpuoji už vartų!

Jau laukiu, kad sparnas kregždės
spindintį dangų atvertų.
Iš tolo, iš tolo girdžiu
žydrą pavasario varpą!


SAULĖS PĖDOM

Kovas, kovas - vandens giesmė.
Potvynių karalystė.
Kovo mėnesį pats mažiausias
akmenėlis geidžia pražysti.

Tartum žvaigždės - krenta lašai
nuo stogų ir nuo medžių.
Iš vandens giesmės ir iš saulės
ima pavasaris pradžią.

Kopia laiptais baltų debesų
saulė į mėlyną dangų.
Ir klevai du su vėju šoka,
susiėmę už rankų.


ŠILAGĖLĖ

Šilagėle mėlynoji,
mėlynoji mėlynoji,
pasakyk man, koks dangus
mėlynumą dovanojo?

Iš nukritusios žvaigžds
mano skraistės mėlynumas.
Laumių saugomas tylus
požeminis mano rūmas.

Tu - pavasario viešnia,
aukšto šilo karalaitė,
mūsų džiaugsmui begaliniam
panorėjus čia ateiti.

Kaip tave išleido laumės?
Vėjas ūkė tavo vardą...
Kaip atspėjau, kaip atspėjai
tą slaptažodį prie vartų?

Aš sapne regėjau saulę,
žemę, šilą ir tave.
Vartai patys atsivėrė,
vos ištarus: "Lietuva"...


OBELS ŽYDĖJIMAS

Išsipuošus, išdidi
balta žiedlapių suknia -
obelis aukšta:
mylėk mane!

Bitės dūzgia, bitėm šventė.
Paukščiams šypsosi diena.
Obelis į vėją šaukia:
mylėk mane!

Ryt nusvirs man ant pečių
šakos obuolių saldžių.
Šiandien man balta suknia:
mylėk mane!


NAKTIES DAINA

Aš - naktis tamsi tamsi,
paslapčių pilna.
Ilgo kelio ilgesy
aš vienui viena.

Nematau gėlių spalvos,
paukščių negirdžiu.
sapnas žemės apvalios
guli ant pečių.

Šildau delnuose kvapu
stirniukus, kregždes.
Vėsų vėją aš supu
ir šaukiu žvaigždes.


PAMIŠKĖS RŪKAS

- Iš balto rūko, iš balto rūko,
iš balto rūko atnešk man pieno. -
Prašo stirniukas, verkia stirniukas.
- Kas ten toks mėlynas nutūpė pievoj?

- Vakaras, vakaras, - žolės linguoja, -
vakaras nutūpė, ar nepažįsti?
Mažo stirniuko akys rasotos
žiedais auksiniais tamsoj pražysta.

Į baltą rūką gobiasi pievos,
žolės, plaštakės, upelis ir lieptas.
Prašo motulės mažas stirniukas:
- Atnešk man saulę iš balto rūko.


PEMPĖS RAUDA

Sutemo dangus ir žemė,
kai lizdą mano išdraskė.
Kai lizdą mano išdraskė,
sutemo dangus ir žemė.

Pempiukai mano raibieji,
jau jūsų aš neregėsiu,
jau jūsų aš neregėsiu,
pilku sparnu nepriglausiu.

Pilku sparnu nepriglausiu,
vakaro saulėj nesupsiu,
vakaro saulėj nesupsiu,
žvaigždelėmis neužklosiu.


AKMENĖLIO PRAŠYMAS

Dar saulė miega. Dar nebunda paukštis.
Dar kalbasi giria su dangumi.
Tokia tyla, kad pienės pūkas girdi,
kaip šnabžda akmenėlis pakrūmy.

Jis prašo žemės, kad padovanotų
gimimo dieną jam dvi kojeles,
nes nori jis toli toli keliauti
į žemuogių ir pasakų salas.


VAKARAS PRIEŠ PJŪTĮ

Tyliai vėjas
nusileido
man ant rankų,
tau ant veido.

Lekia lekia sau per dangų
pilkas pulkas debesų.
Mėlynom lelijom lyja
ant laukų visų.

Ir pravirko
tyliai tyliai
sidabrinė aviža:
- Vai kodėl didžiulėj žemėj
aš tokia maža?


TAVE MATAU

Lietau, lietau, tave matau
ant klevo lapo, ant žolės,
ant sparno vienišos grėžlės
tenai toli vidur laukų,
kur auga kriaušė po skliautu.

Lietau, lietau, tave matau!
Nepasislėpsi nuo manęs!
Leki per avižų marias.
Melsvom kregždėm tu nuo stogų,
melsvom žvaigždėm tu ant šakų.
Skrendi, krenti - ir gyvas vėl
auksinėj vasaros erdvėj.
Lietau, lietau, tave matau!


AČIŪ LIEPAI

Jau ražienom sidabrinėm
švinta paryčio laukai.
Ačiū, liepa šimtmetine,
kad giedojai man ilgai
savo paukščiais, savo lapais,
kad kvapnių žiedų medum
mus visus apdovanojai.
Ačiū tau, kad surandu
aš tave kasmet galingą,
karūnuotą išdidžiai.
Ačiū, kad esi laiminga,
sušakojusi plačiai.
Liepa, amžinai šviesi,
ačiū tau, kad mums esi.


RAUDONAS KLEVAS

Toli toli ant aukšto kalno
klevas - raudonas šakotas.
Aplinkui kalną šaltiniai alma
ir žydi sidabro sodas.

Aušroj atbėga laukinis vėjas
ant širmo žirgo eiklaus.
Žvaigždė - išeinant - rudenio tylą
sidabro kurpaitėm apaus.

Ir vėjas laukinis priglus nuolankiai
prie klevo raudono peties,
ir klevas galingą nusaulintą ranką
pavargusiam paukščiui išties.

Toli toli ant aukšto kalno...


ROŽĖ

Tamsų rudenio vakarą
sako Rūtelei pagalvė:
"Aš nenoriu būti pagalvė,
aš noriu būt rožė.

Aš noriu būt rožė
ir atsiverti saulei.
Tegu man dainuoja
linksmas pavasario paukštis.

Aš nenoriu būti pagalvė,
aš noriu būti rožė".


NUOGAS MEDIS

Upėj guli miglos baltos.
Violetinis ir šaltas
virpa gatvėj nuogas medis.

Ar be paukščių tau neilgu
po dangum vėsiu ir pilku,
mano vargšas tuščias medi?

Aš tau paslaptį nešu
iš gyvų lietaus lašų,
aš visai ne tuščias medis.

Mano šaknyse - giliai,
kur sapnuoja vyturiai, -
jau pražydo saulės žiedas.


MEDUS

Aš nupiešiau mėlyną mišką -
ir žibuoklėmis pakvipo kambarys.
Aš nupiešiau saulę geltoną -
ir ant sienos ėmė šokti spindulys.

Aš nupiešiau mažą meškiuką -
ir jis paklausė: "O kur medus?"
Aš nupiešiau medaus lėkštelę
ir palaižiau - saldus!


SNIEGAS VILNIUJE

Baltos gatvės, baltos liepos,
baltas vėjas neramus.
Šimtas gulbių atplasnojo
į svečius pas mus.

Šimtas gulbių atplasnojo
ir baltais pūkais nuklojo
tylų bokštą, namą pilką,
aikštę, sutemom nupiltą.

Šviečia gatvės, šviečia liepos,
gulbiškiem sparnam paliepus.
Gulbe, gulbe - sapno paukšti,
pasiimk mane į aukštį!


TĖVIŠKĖS ŽIEMA

Spindi tėviškės žiema,
užsūpuota, supustyta.
Eglių kuorais apsupta,
Aukso tiltais nusagstyta.

Saulė bėga per pusnis,
kiekvienoj pėdoj - po rožę.
Gulbėm plazdančiom baltom
už eglyno pūgos ošia.

Rogėmis nučiuoš žiema
nuo didžiulio sniego kalno.
Mėlynu sparnu naktis
palytės tau mažą delną.

Atveria linksmai duris
mums namai baltakepuriai.
Čia - tėvynė. Čia - mama.
Čia pro langą žvaigždės žiūri.

Gal žinote kokia paprasta dainele apie mokykla, ėjimą į ją, mokslo metu pradžią?

Kai saulegraza priniks,
Auksa mes berzelis,
Klasen vaikucius pakvies
Skambantis varelis.

Ir skubes jie takuciu
Is visu sodybu
Su kuprinem ant peciu
I ziniu dalybas

xxxxxx


Rugpjutis basakojis
Nubego takeliu,
Suskambo rudenelis
Mokyklosvarpeliu,

O mokytoja laukia
isdykeliu mazu
Mazytej mokyklelej
Po osianciu berzu.

xxxxx

As - pirmoke! As - pirmoke!
Ceza lapai, saule juokias,
ANt peciu - daili kuprine,
Rankoj -puokste rudenine....

Rainis, Sargis mane lydi,
Net gaidys, ir yas pavydi:
Iskeliauju siandien drasiai
Pirmakart i pirma klase!

xxxxxV

Vakar dar buvau pipiras
O nuo siandien - tikras vyras,
Mokysiuos skaiciuot, rasyt,
Busiu geras mokinys.

Raideles visas pazinsiu.
Tartum aitvara skraidinsiu
Svajones vis didesnes -
Jos mane toli nuves!

xxxxxxx

Duok, mamyte, man rankele,
Palydeki is namu.
Mokyklelen sviesus kelias,
Bet sirdelej neramu.

Nors jau moku paskaityti
Ir skaiciuoju neblogai,
Tiktai kaip mane sutiks ten
Mokytojai ir draugai?

Atsiprasau uz ne LT raidyna.

Eilėraštukai iš Aldonos Elenos Puišytės knygos "Trobelė po kadagiu". 2006 m.

PAUKŠTUKAS

Knygelę spalvotą
Tėvelis nupirko.
Knygelėj toks mažas
Paukštukas pravirko.

- Man liūdna, man šalta.
Esu aš toks vienas. -
Nei sesės, nei brolio...
Jį guodė varnėnas.

- Paukštuk, neraudoki.
Aš būsiu tau brolis.
Kur žydi lelijos,
Kur ievos keroja,

Mes žaisim, ulbėsim.
Nebūsi toks vienas.
Žibės mums prie upės
Geltonos purienos.

Paukštukas vėl rauda:
- Dar noriu ir sesės...
Jei rytą ankstyvą
Raudos jo klauseisi,

Pasiūlyk paukštukui
Ir savo draugystę.
Maža jo širdelė -
Džiaugsmu tepragysta.


LABAS RYTAS

Vos nubudus Barborytė -
Čiulba ulba: "Labas rytas.

Labas rytas, žvirbli, gėlės
Ir sauluže, mus prikėlus.

Labas rytas tau, seneli, -
Barborytė tars su meile. -

Tau, močiute, labas rytas.
Jau dangum saulužė ritas.

Labas rytas, mama, tėti,
Į mokyklą reiks skubėti.

Kur batukai, kur suknytė?" -
Skuba, ruošias Barborytė.

Šypsos, džiaugiasi visi:
- Kaip saulužė mums esi...


KATYTĖ LĖJA

Pyksta vėl katytė Lėja.
Vakar pieną ji išliejo.

Šiandien drąskė knygeles,
Spardė žydinčias gėles.

Sėdi Lėja - nesiprausus. -
Ai, neplautos Lėjos ausys,

Nešukuoti - kailiniai...
Lėja, ką tu sumanei? -

Juk buvai meili katytė.
Ką daryti, ką daryti? -

Pagrasinsiu jai ražu:
- Lėja, pykti negražu!


RAGANIUKĖ

Raganiukė aš gera.
Neskraidau ant šluotos.
Nei kuprota, nei žvaira.
Patalas - paklotas.

Ir trobelėje - tvarka.
Kūtvėlų nemėgstu.
Aš esu darbšti dukra
Savo gimto miesto.

Myliu pkštus ir vaikus,
Pasakas ir juoką.
Kaip vijurkas aš sukuos.
Burtų juos išmokau.

Raganiukė aš gera.
Mėgstu pakeliauti.
Nei kuprota, nei žvaira.
Važinėju - auto...


VYTURĖLIS

Ankstų rytą atsikėlęs,
Čyvuriuoja vyturėlis -

Aidi trelės virš arimų,
Kur rūpintojėlis rymo...

Šaiposi puikuolis povas:
- Prasižiojo tas prastuolis!

Kokį menką, kokį pilką
Jis švarkelį apsivilko...

Bara povą volungėlė:
- Pavyduoli, ar ne gėda

Taip užpulti vyturėlį! -
Dangiškai graži jo trelė.

Žiba žėri tavo plunksnos
Po žalia klevų paunksne.

Betgi balso neturi -
Burbuliuoti tegali...


LIETUS

Per visą dieną lietutis lyja, -
Laisto žvangutį, laisto leliją,

Žydrą žibuoklę ir katilėlį...
- Iš ko lietutis vandenį lieja? -

Klausia Kęstutis ir nesupranta,
Iš kur tiek daugel lašelių krenta.

Iš debesėlio - lietutis lyja. -
Laisto vėdryną, skaisčią leliją.

Su kibirėliais tas debesėlis
iš jūrų marių - vandenį sėmė,

Iš jūrų marių iš upeliūkščių, -
Todėl lietutis lyg bangos šniokščia.


VELYKĖ

Kas ten mirga, kas marguoja,
Kas taip darda per laukus? -
Tai Velykė atvažiuoja
Su margučiais pas vaikus.

Kas juos margino, kas dažė,
Kas jiems pynė krepšelius,
Raštais kas gražiai išrašė,
Rišo kaspinus dailius? -

Gal kiškučiai ilgaausiai,
Voverytė gal greita?..
Nieks nežino, veltui klausi.
Darda kloniais karieta...


EŽIUKAI

Šiuru šiuru smilgos šnara
Palei puošnų ežio dvarą.

Žvalgos nuo ežios ežys, -
Greitai margučius dažys.

Jo vaikai - maži ežiukai
Vakar lyg vijurkai sukos,

Dvarą tvarkė sumaniai...
Gal manei, jie tinginiai?

O ežienė juos jau šaukia:
- Bėkite, ežiukai šaunūs,

Skroblų girios pakrašty
Jums kiaušiniai paruošti.

Daug dažų nupirko tėtis.
Paskubėkit, paskubėkit! -

Jei numarginsit gražiai,
Jus pagirs - visi ežiai.


DEBESIUKAS

Baltas baltas tartum pūkas
Tyliai plaukia debesiukas.

- Kur keliauji, debesiuk? -
Neskubėki. Atsisuk, -

Šaukia tulpė, žiedą kelia
Tartum taurę: "Nors lašelį,

Nors mažytį duok, prašau..."
- Kibirėlį pamiršau, -

Nusišaipė debesiukas
Baltas baltas tartum pūkas

Ir nuskrido... O tvanku!
- Jau jėgų aš netenku, -

Tulpė tyliai suvaitojo
Ir nuvyto... Nesustojo

Baltas baltas debesiukas.
Ak, jei būtų atsisukęs,

Pamatytų - sudrebėtų. -
Gal išlietų žemėn lietų?


SVĖRĖ IR SNAUDALĖ

Vos tiktai snaudalė
Akeles pravėrė, -
Tuoj svėrė patyčiom
Jai į veidą žėrė:

- Kelkis tu, miegale!
Argi tau ne gėda? -
Jau sukilo smilgos.
Vyturiukai gieda.

Tau už tai ir vardą
Tokį keistą davė,
Kad esi lepūnė,
Kad esi snaudalė...

Subarė vedrynas
Svėrę geltonplaukę:
- Tyliai sau svyruotum
Žydinčioj palaukėj.

Ko bari snaudalę,
Kuo ji tau užkliūna?
O svėrė sukliko:
- Tu neliesk karūnos

Mano auksaspalvės,
Tu manęs nemokyk!..
Iš svėrės pikčiurnos
Visos varnos juokės.


AKMENĖLIS

Prie giružės žaliaveidės,
Tarp juodų arimų,
Palei taką samanotas
Akmenėlis rymo.

Lėkė vėjas, barstė rasą
Ant svyruoklių smilgų,
Regi - skruostus akmenėlio
Ašarėles vilgo.

Klausia klajūnėlis vėjas
Žydinčių alyvų:
- Ko taip rauda akmenėlis
Vakarą vėlyvą?

Ir atsakė jam alyvos:
- Akmenėliui liūdna,
Kad prie tako to smėlėto
Jis visiems užkliūna.

Tu paglostyk akmenėlį,
Rymantį prie tako.
Akmenėlis turi širdį:
Paklausyk - ji plaka...


UPELIS

Mažutis upelis:
O bėga ir bėga.
Per vasarą skuba,
Naktim neužmiega.

Vingiuoja jo kelias
Per pievą gėlėtą. -
Kaip veidrodis spindi
Saulužei gėrėtis.

Tik žiemą užsnūsta,
Ledu užsiklojęs. -
Po gruodžio pusnynu
Saulužę sapnuoja.


TRYS LAUMIUKAI

Tyliai tyliai, tylutėliai
Vaikšto vakaro šešėliai, -

Migdo diemedį ir smilgą.
Ant žiedų rasa sužvilgo.

Kas gi saulę užgesino? -
Kyla mėnuo virš pušyno.

Žvalgos žvaigždės į upokšnį,
Klausinėja: kas per pokštai?

Rūko skraistėm susisupę, -
Sėdi valty trys laumiukai.

Po jaukiom sapnų sermėgom
Gėlės, varnos, žuvys miega.

Tarp tyliųjų pievos smilgų
Ir šešėliai jau sumigo...

O laumiukai - valty supas.
Geras tų laumiukų ūpas -

Tyliai kužda, garsiai juokias.
Žiūri - stebis net apuokas.

Kas tai būtų, kas tai būtų? -
Ar tai monai, ar tai burtai.

Rūko skraistėm susisupę, -
Supas valty trys laumiukai.


ŽVIRBLIENĖS SERMĖGA

Lietūs sidabriniai lyja, -
Laisto dilgę ir leliją,

Rausvą tulpę, žalią rūtą,
Pinaviją ir žvangutį...

Lyja lietūs, lyja lietūs, -
Kiški piški, ko toks lėtas?

Pasipustęs ilgas kojas,
Bėga kiškis ir kvatojas:

- Ant ežios žvirblienė miega,
Permerks jai lietus sermėgą,

Reiks juk eiti į svečius,
Sermėga jos - kur išdžius?...


ŽIOGO SMUIKAS

Šventė kėkštas vardo dieną,
Kvietė skruzdę ir varnėną,

Pulką vieversio vaikų,
Šaunų žiogą - su smuiku.

- Mano šventė, mano balius! -
Gyrės kėkštas net pabalęs.

Sklaidė vieversys gaidas,
Žiogas - derino stygas...

o iš jūros pasikėlęs,
Nešė lietų debesėlis.

Ir prakiuro kibirai.
Negerai, oi negerai! -

Krito lašeliukai smulkūs
Ir sudrėko žiogo smuikas.

Veltui derina gamas -
Tyli smuikas ir gana.

- Ką daryti, ką daryti? -
Aimanuoja voverytė.

- Kvieskim saulę į svečius
Ir smuikelis tuoj pradžius, -

Šitaip trė vieversėlis,
Virš beržyno pasikėlęs.

Saulė švystels spinduliais
Smuikui vėl sudrėkt neleis.

Žiogas groja, varlės šoka.
Buvo ten dainų ir juoko...

Ša! Gana. Juk apie tai
Pasakėlė - bus rytoj.


PRIE UPĖS

Pūkuoti kačiukai
Ant seno žilvičio
Lyg mažos saulytės
Sužibo, sutvisko.

Kur aršiosios pūgos?
Pradingo, prapuolė.
Pro kertę sužiuro
Baltoji snieguolė.

Žiemos kailinėliai
Suplyšo, sudrisko.
Pūkuoti kačiukai
Prie upės sutvisko.


MĖNULIO DAINELĖ

Šiąnakt jaunas aš ir lieknas.
Po kiek laiko - apvalainas.
O po to - blyškus, paliegęs.
Mano veidas - kinta, mainos.

Man iš meilės savo šviesą
Saulė - sesė - dovanoja...
Po žydru nakties pavėsiu, -
Vėl dainelė ta - iš naujo.


KIŠKIO SAPNAS

Po egle, po egle, -
Apšerkšnijusia, žalia,

Miega kiškis ir sapnuoja,
Kad į balių jis važiuoja.

Pasipuošęs, su fraku, -
Džiaugias kiškis: tai puiku!

Bet pakilo šaltas vėjas,
Piktas vėjas - niekadėjas.

Jis papurtė eglės šaką, -
Krito šerkšnas, kiškis šoko

Nusigandęs - sapnas dingo.
Rauda kiškis nelaimingas.

Šaltos pusnys kloja traką.
Anei baliaus, anei frako.


GENIO PASAKAITĖ

Kas gi taip stukseno
Vakar prie beržyno? -
Klausinėja varnos.
Niekas to nežino.

Tai darbštus genelis
Paprastą, bet gražią
Balto beržo tošy
Pasakaitę rašė.

Siuntė šarkai laišką.
Šarka jo neskaitė. -
Liko nespausdinta
Genio pasakaitė.

Skundės man genelis:
- Šarka pavyduolė! -
Mano pasakaitė
Stalčiuose prapuolė.

Reikia šarką bausti,
Ar atleist iš darbo.
Teks jai elgetauti,
Pasiėmus terbą...

Gaila man genelio.
Dingo pasakaitė.
Tai begėdė šarka! -
Jos visai neskaitė.


VĖJAS

Vėjas dūko,
Vėjas šėlo,
Kol beliko
Tik šešėlis.

Tai užsnūdo
Papartyne. -
Kokioj girioj?
Nieks nežino.


SAULĖ ŽIEMĄ

Leidžias saulė už giružės.
Žvarbios vėtros pučia.
Kur skaistuolė apsistoja,
Kurgi jos namučiai?

Kas išvirs jai vakarienę,
Kas užkurs ugnužę,
Patalėlį kas paklos jai?
Žvarbios vėtros ūžia.

Saulei patalą pakloja
Žvaigždės mėlynakės.
O brolelis mėnulėlis,
Niekam nepasakęs,

Tyliai užkuria ugnužę, -
Vakarienės kviečia.
Žvarbią naktį, tamsią naktį
Jis žemelei šviečia. - - -


PIKČIURNA LAPĖ

Sėdi lapė susiraukus
Po egle šerkšnota.
Šėlsta vėtra. Pūsto pūgos.
Varge, kur žiemoti? -

Voveraitės plušo, rengė
Žiemai šiltą būstą.
O laputė tinginiavo,
Kol kelius užpustė.

- Ei, tu lape ilgasnape,
Ko tokia paniurus? -
Šaipos rudos voveraitės,
Iš drevių sužiurę.

Lapė nieko neatsakė,
Tik piktai pabrukus
Plačią uodegą, kaip vėtra
Per laukus nurūko.


TROBELĖ PO EGLE

Pusto, pusto - nesustoja.
Siautėja žiema šaltoji.

Žvelk! Trobelė po egle,
Po šerkšnota, po žalia.

Vakare langeliai šviečia -
Vakarienės stalui kviečia.

Kas sužvarbo - atsigaus,
Kai arbatos paragaus. -

Arbata avietėm kvepia.
Voverytės - medų tepa

Ant duonytės. Kaip gardu!
Kerta kiškis net už du...

Tegul sninga, tegul pusto.
Šilta voveryčių būste. -

Ir žiema mums nebaisi,
Kai žiemoja čia visi.

aciu, Janna