Dainelės, žaidimai, eilėraštukai, Bendra skrynelė

Suskambejo telefonas.
-Kas cia kalba?
-Gandras Jonas.
-Laba diena, -sako Algis, -
Ar tu, gandre,
Jau pavalges??
-As jau valgiau, aciu aciu,
Pucia pilva
Nuo gyvaciu!
-Bek tu, gandre,
I aptieka,
Pirk uz rubli
Ilga slieka.
Kai ta slieka
Tu prarysi,
Savo pilva
Pataisysi!!!

stai toks eilerastukas is vaikystes uzstriges

gal klaidžiodamos interneto platybėse užtikote dainelių gruodis, kiškučių bei vėjo ir snaigių dainelių fonogramas?

BALTAS EILĖRAŠTIS

Baltas rudenėlio rūkas.
Baltas paukštis.
Krikšto rūbas.
Pirmo šerkšno lelija,
Žydinti kambaryje.
Baltas sąsiuvinio lapas.
Baltas kelias.
Sniego kvapas.
O visų baltų balčiausias
Tavo rytas pienu prausias.

/V. Palčinskaitė/

Šitą eilėraštuką mano dukra sakys Kalėdų seneliui

Su sparneliais žmogeliukas
Vadinuosi angeliukas.
Duokš rankytę ir eime
Pasivaikščioti žeme.

Toli ėjom, kol pavargom
Tu dabar jau imkis darbo.
Paskaityki knygutes,
Pasimokyk raideles.

Pastatyki smėlio pilį,
Kurioje karaliai tyli.
Pučia vėjas toks gaivus,
Upėje plukdink laivus

Kai suklupsi ranką duosiu,
Kai bus liūdna aš paguosiu.
Dievo dangiška valia,
Visad būsiu aš šalia.

Labai gražus eilėraštukas.

labas rytas visoms kurybingoms esamoms ir busimoms mamytems
jungiuosi ir as i jusu nuostabu bureli
esu pradiniu klasiu mokytoja, dirbu ne lietuvoje, tai tokie eilerastukai man ypatingai aktualus

norejau paprasyti jusu pagalbos. kol dar gyvenau lietuvoje, girdedavau dainele

as sugalvojau nora zalia, zalia,
kad mum linksmiau gyventi butu, butu...

ir ttt

tada priedainis:
zalias mano namas, ir zalia zolyte
zalias debeselis
ir zalia saulyte.

gal kuri zinot kur butu galima rasti si eilerastuka ir melodija?
buciau be galo dekinga
geros dienos!

mano mazius muzikos mokyklelej ja dainuoja , bet kur rasti zodzius su melodija - nezinau
Papildyta:



Kalėdinės dainos - Jingle Bells



Bus diena kita,
Metai bus kiti.
Palaikyki ranką,
Leiski prisimint,
Leiski pakartot,
Tos tavo šviesos,
Dar pakviesiu šokt
Su visais kartu.

Džingl Bels Džingl bels –
Skambina varpais.
Ką Kalėdom dovanot
Galim pasvajot.
Džingl Bels Džingl bels –
Taurės suskambės.
Laumė rogėm nusileis
Meilės palinkėt.

Vėl čia bus puota,
Ir dangus kvatos.
Nepamiršk nusišypsot
Ir pasibučiuot.
Kartą per metus
Šventės nublokšti
Žaisim po egle
Lyg vaikai maži.

Džingl Bels Džingl bels –
Skambina varpais.
Ką Kalėdom dovanot
Galim pasvajot.
Džingl Bels Džingl bels –
Taurės suskambės.
Laumė rogėm nusileis
Meilės palinkėt.
Džingl Bels Džingl bels –
Ir visi išgirs.
Palydėt Kalėdų šventės
Žmonės susirinks.
Džingl Bels Džingl bels –
Mes Kalėdas švęsim dar,
Švęsime ilgai.



Papildyta:



Tele Bim Bam - Kalėdos!



Ei, drauguži, žiemos vidury
Roges jei turi, tai gerai!
Į kalną aukščiausią, patį balčiausią
Įkopt jei gali, tai gerai!


Iš aukštai pamatai
Šviesų daug mieste -
Su vėju šventė artėja
Pas tave.


Kalėdos? Teisingai tu sakai.
Kalėdos! Laukia jau visi vaikai.
Kalėdos! Jau norim dovanų!
Kur gi senelis?
Kur Kalėdų senis? a-uuu?


Ei, drauguži, žiemos vidury
Svajonę jei turi, tai gerai!
Savo žvaigždelę, rodančią kelią,
Sutikti gali. Tai gerai!


Iš aukštai pamatai
Šviesų daug mieste -
Su vėju šventė artėja
Pas tave.


Kalėdos? Teisingai tu sakai.
Kalėdos! Laukia jau visi vaikai.
Kalėdos! Jau norim dovanų!
Kur gi senelis?
Kur Kalėdų senis? a-uuu?


Iš aukštai pamatai
Šviesų daug mieste -
Su vėju šventė artėja
Pas tave.


Kalėdos? Teisingai tu sakai.
Kalėdos! Laukia jau visi vaikai.
Kalėdos! Jau norim dovanų!
Kur gi senelis?
Kur Kalėdų senis? a-uuu?


Kalėdos? Teisingai tu sakai.
Kalėdos! Laukia jau visi vaikai.
Kalėdos! Jau norim dovanų!
Kur gi senelis?
Kur? Ateinu!...



Papildyta:



Kalėdinės dainos - Džiaugsmingų Šventų Kalėdų



Priedainis:
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Ir metų Naujų.


Per sniegą nubėgs avelių brydė,
Spindės pro eglyną Betliejaus žvaigždė.


Priedainis.


Aušrinė žvaigždė padangę nušvies,
Maži piemenėliai ją sveikint skubės.


Priedainis.


Per sniegą nubėgs avelių brydė,
Spindės pro eglyną Betliejaus žvaigždė


Priedainis
Papildyta:
Kalėdinės dainos - Tyli naktis



Tyli naktis, šventa naktis,
Viskas miega, tik dar vis
Motinėlė ten budi viena,
Kūdikis su meilia šypsena,
Ilsisi miega ramiai,
Ilsisi miega ramiai.



Tyli naktis, šventa naktis,
Pildos dieviška mintis.
Viešpats tapęs mažu vaikeliu
Žada sieloms malonių gausių
Savo šventu gimimu,
Savo šventu gimimu.



Tyli naktis, šventa naktis,
Vyksta meilės paslaptis.
Angelų giesmė skamba nakčia,
Nešdama piemenims žinią šią:
Jau Išganytojas čia!
Jau Išganytojas čia




Papildyta:
Džimba - Kirmėliukas Infantino



Kirmėliukas Infantino
Šliaužė sau ramiai gatve.
Kirmėliukas Infantino
Kur jis vyko - nežinia.

Šimtas rankų, šimtas kojų
Ir spalvotų marškinių.
Kirmėliukas Infantino
Iš miestelio gulbinų.

Kirmėliukas Infantino
Susitiko draugę Ziną.
Kirmėlaitė karalaitė
Su raudonu gvazdiku.

Kirmėliukas Infantino
Jai priskynė daug gėlių:
Rožių, tulpių, ramunėlių,
Ir kitų keistų žolių.

Šimtas rankų, šimtas kojų
Ir spalvotų marškinių.
Kirmėliukas Infantino
Iš miestelio gulbinų.

yra daineliu dezute, ten yra nuorodos, is kur atsisiusti sias dainas
taip pat is trackeriu galima atsisiusti - btt, linkomanija, torrent.lt, 2shared daug yra sudeta

MEŠKERIOTOJAS

Ei, vaikai, - visi iš gryčių!
Žiūr, -karklai pilni katyčių.
O tarp alksnių ir žilvičių
Pilna čiulbančių paukštyčių,

Ir varliukų pilnos valkos
Žalią rūbą pievos velkas.
Paupių žaliam atole
Mirga purienų karoliai.
Kur tik akimi pažiūri,-

Pamatai vaikučių būrį.
Nes atėjo linksmas laikas, -
Džiaugiasi kiekvienas vaikas.
Gryčioj būti nesinori;
Laksto visą dieną ore.

Bet vaikučiai, būkit ramūs!
Ir gerai klausykit mamos.
O, be to, dar reik žiūrėti,
Ką jums kartais sako tėtė.
Nors norėtųs jums labiausiai,-
Neikit niekur nesiklausę.

O jei leido pabėgioti
Lauke, pievoj arba sode,-
Reikia toli nesivalkiot
Ir laiku pareiti valgyt.
Mama verkia, tėtė šaukia,
Kai vaikučių nesulaukia.

Ir bendrai kiekvienas vaikas
Tegul savo kiemo laikos.
Esti baisiai bloga, broliai,
Jei nueina kas per toli.

Štai pažįstate jūs Matą,
Vaiką pusseptintų metų?
Buvo geras, doras vaikas,
Linksmas ir švarus, ir sveikas.
Jis nelandė po palovį
Ir prieš valgant rankas plovė.
Žaidė sau gražiai per dienas.

Po laukus nelakstė vienas.
Nors būt oras ir geriausiais,
Niekur neina nesiklausęs,
Užtat mama jį mylėjo,
Tėtė dviratį žadėjo.
Ir visi jį žmonės gyrė,
Sakė: "Matas, ot, tai vyras!"

Tačiau vieną kartą Matas,
Antis paupy pamatęs,
Pažvejoti panorėjo,
Panorėjo ir išėjo.
Niekam nieko nepasakęs,
Pats sau vienas upėn lekia.
Bėgdamas greitai pro klojimą,
Tėtės meškerę jis ima.

Ant pečių ją užsidėjęs,
Jis kaip didelis koks žvejas
Vienas upėn sau keliauja.
"Ach, kaip linksma, ach, kaip nauja!
Kaip ten buvę, kaip nebuvę,
Pasigausiu aš sau žuvį!"
Taip sau Matas vienas mąsto,
Bijo, kad kas jo nerastų...

Palei upę antys tupi.
Antims Matas baisiai rūpi:
"Matai, Matai, neik į upę!
Baisu į tave žiūrėti,
Pasakysim viską tėtei..."
Bando antys atkalbėti.
Bet Matukas jų neklauso.
Sėda sau ant kelmo sauso.
Meškerę artyn privilkęs,
Pakabino pusę silkės
Ir į vandenį įleido.
Trupiniais į antis svaido:
"Ei, prikąskit jūs liežuvį!
Pasigausiu aš sau žuvį..."

Žiūri Matas į paviršių,
Viską jis aplink užmiršo.
Žiūri Matas lyg nuliūdęs,
Kaip paviršiuj plauko plūdės...
Staiga visos plūdės skęsta!...
Mato lydį jis kaip rąstą...
Ei, brolyti, nėr ko laukt!
Reik tuojau užkirst ir traukt.
Dreba kojos, kinkos virpa,
Rankos lyg tartum nutirpo.
O lydys po upę trankos,
Traukia meškerę iš rankos.

Meškerės neleidžia Matas,
Bet lydys stipresnis, matos:
Uodegą staiga pasuko
Ir į vandenį Matuką
Draug su meškere įtraukė.
Visos antys baisiai šaukia...

Mūs Matukas prunkščia, šoka:
Vargšas plaukt visai nemoka.
Upės krantas, rodos, arti,
Bet vis tiek jau reiks prigerti...
Mūs Matukas čiaudo, kosi;
Ir pro ausis, ir pro nosį
Jam vanduo į vidų veržias,
Ryja žoles jis negardžias...
Bando šauktis mamą, tėtę,
Bet kas gal iš čia girdėti?...
Nėr kur jam pagalbos rasti.
Jau Matukas ima skęsti.

Bet čia antinas didysis,
Kurs vaikams buvo įgrisęs,
Šoko gelbėt iš gilybės.
Nosį jis snapu sužnybęs,
Su Matu į krantą plaukia.
O ant kranto antys laukia
Ir sučiupę visos traukia.
Štai jau krante šlapias vaikas
Vos tiktai ant kojų laikos.
Antis sako: "Ai, Mataušas,
Eina tartum lyg įkaušęs..."

Visos antys pasitarę
Matą į namus parvarė...
Ką tik teko joms regėti,
Viską jos pasakė tėtei
Ir nuėjo tvartan tūpt,
O Matukas gavo lupt.

/Kazys Binkis/

gal kas žino eilėraštį apie zuikį rūkalių ar panašiai, nežinau pavadinimo. Rodos, tai Kubilinsko eilėraštis. Pradžią vis močiutė sūnui sako bet viso nemoka

Zuikis puikis strykt į šilą
ėgi žiūri dūmai kyla
rūksta pypkė pamesta
ir tabokos prikimšta.

Jis truputį parukys
ir mamytei nesakys.



Papildyta:
Jei patinka, dar viena eiliuota pasaka

"Vilkas ir septyni ožiukai"

Ar prisimenat, vaikai,
Ką gi liepia jums tėvai,
Kai išeina iš namų?
„Neįleiskit svetimų! “

O tėvelių reik klausyti –
Niekam durų nedaryti,
Nors sakytų, kad svarbu –
Neįleiskite! Šiukštu!

Tas, kas nori įsibrauti,
Sugalvoja, kaip apgauti
Netikėkite, vaikai,
Nes tada bus – oi, blogai!

Pasakėlė šiandien bus
Apie ožkos vaikučius –
Apie tai, kas jiems nutiko,
Kai vieni namie paliko...

.................................................................

Pačiam miško tankumyne
Buvo sau ožkų šeimyna:
Motina – ožka daili
Ir ožiukai septyni.

Jų trobelėje jauku,
Šilta, gera ir smagu –
Jie šienelio turi stirtą,
Pieneliu motutė girdo,

Pamyluoja ji visus
Savo brangius ožiukus –
Ar paskaito jiems knygutę...
Su mamyte gera būti –

Bet negali amžinai
Likti su vaikais jinai –
Turi eiti iš namų
Į miestelį – pirkinių.

Pasiėmusi krepšelį,
Ožka leidžiasi į kelią:
– Truksiu valandas kelias...
Užsisklęskit dureles!

Kad ir kaip kas beprašytų,
Neįleiskit nieko kito,
Tik mamytę, tik mane...
Vilkas slankioja miške!

Kai sugrįšiu aš pas jus,
Tai ištarsiu šiuos žodžius:
„Įsileiskite, vaikučiai,
Čia kiemely vėjas pučia –

Jūsų aš mama ožkelė –
Pieno parnešiau šlakelį
Ir šienelio... Jis gardus!
Įsileiskit į namus! “

– Pažadame tau, mamyte,
Niekam durų nedaryti!
Tik išgirdę tavo dainą,
Mes žinosim, kas ateina.

Vilkas pakrūmy tupėjo –
Aliai žodį jis girdėjo.
Truputėlį palūkėjęs,
Šast prie durų niekadėjas:

– Įsileiskite, vaikučiai,
Čia kiemely vėjas pučia –
Jūsų aš mama ožkelė –
Pieno parnešiau šlakelį

Ir šienelio... Jis gardus!
Įsileiskit į namus!
Bet ožiukų neapgausi...
Sako vilkui pats vyriausias:

– Tu kalbi labai storai –
Ne mamytė tu, tikrai!
Švelnus, laibas jos balselis –
Tavo gi – net šiurpą kelia!

Neįleisim – nė nelauk,
Tuoj nuo durų pasitrauk!
Vilkas pilkas susimąsto...
Ir jau rezga kitą klastą –

Kai gerklė taip alkana,
Storas balsas ne bėda!
Dumia vilkas, upę brenda,
Greitai kalvį susiranda:

– Kalvi, kalvi, še tau žuvį –
Tu paplonink man liežuvį!
Nuo šiol noriu geras būti
Ir ... ploniau kalbėt truputį.

– Na, gerai, tu, vilke pilkas,
Koks liežuvis tavo ilgas!
Jį ant priekalo padėk,
O kai tvosiu – nemirksėk!

Perspėju – šiek tiek skaudės,
Užtat balsas suplonės.
Kalvis kūju užsimojo –
Per liežuvį vilkui tvojo!

– Oi, kaip skauda! Bet kentėsiu...
Ožiukus suėst galėsiu!
– Ką tu, vilke, ten sakai?
– Pasigirdo tau tiktai!

Vilkas galo vos negavo –
Iš to skausmo pažaliavo
Ant kaktos iššoko akys
Ir nė ačiū nepasakęs –

Dumia vilkas per laukus...
Net aptemo jam dangus!
Ko jis pas tą kalvį ėjo?
Na, bent balsas suplonėjo...

Nors dar skausmas neatlyžo,
Vilkas prie namelio grįžo:
– Įsileiskite, vaikučiai,
Čia kiemely vėjas pučia –

Jūsų aš mama ožkelė –
Pieno parnešiau šlakelį
Ir šienelio... Jis gardus!
Įsileiskit į namus!

Grįžo pagaliau mamytė –
Reik duris atidaryti!
Pasiilgom jos visi,
Mes ožiukai septyni!

Oi palaukit, neskubėkit,
Jūs pro langą pažiūrėkit –
Leteną ar matot juodą,
Tokią didelę, gauruotą?

Čia negali būt mama –
Jos kojelė juk balta!
– Neįleisim – nė nelauk,
Tuoj nuo durų pasitrauk!

Vilkui apmaudas pašoko...
Kad juos kur! Bet nieko tokio...
Ačiū dievui, aš gudrus –
Tuoj apgausiu ožiukus!

Jis ilgai neužsibūna –
Lekia tiesiai į malūną.
Randa vilkas miltų maišą,
Kiša leteną – negaišta.

Letena balta, miltuota –
Tai iškelsiu šiandien puotą!
Ožiukus šįkart apgausiu,
Jų mėsytės paragausiu!

Dumia vilkas atgalios,
O tada – kad uždainuos:
– Įsileiskite, vaikučiai,
Čia kiemely vėjas pučia –

Jūsų aš mama ožkelė –
Pieno parnešiau šlakelį
Ir šienelio... Jis gardus!
Įsileiskit į namus!

Grįžo pagaliau mamytė –
Reik duris atidaryti!
Pasiilgom jos visi,
Mes ožiukai septyni!

Vos tik durys prasivėrė,
Vilkas tuoj ožiuką stvėrė,
Čiupo antrą, tada – trečią...
Ketvirtasis štai už pečiaus –

Pilkis jį tuojau ištraukia,
O prarijęs – seilę braukia.
Penktas slepias po stalu –
Oi, mamyte, kurgi tu?

Spintoje šeštasis tupi –
Vilkui ašaros nerūpi...
Kiša jį į pilvą platų...
Bet septintojo nemato –

Išsigandęs mirtinai,
Kiūti palovy jisai.
Dairos vilkas po trobelę –
– Vieną dar mačiau oželį...

Na, ir kurgi jo ieškoti?
Kilstelsiu tuojau paklodę...
Kurgi jis galėjo dingti?
Aš kažko pradėjau springti...

Dulkės gerklę man kutena!
Kad ją kur, tą lovą seną!
Gal aš ir apsirikau...
Gal nebuvo jų daugiau?

Man čia nebėra ką veikti –
Gali greit ožka pareiti.
Ims tuoj verkti ir raudoti,
O man reik išsimiegoti.

Prisirijęs tiek oželių,
Vilkas vos judėti gali.
Kiūtina iš namo lauk,
O išėjęs, ima kaukt:

Ū-ū-ū! Ū-ū-ū!
Aš jau – po sočių pietų!
Tris dienas buvau neėdęs
Negalėjau nė ilsėtis –

Slampinėjau aš visur
Pilvas gurgė gur-gur-gur!
Tai pasisekė šiandieną –
Prisiėdžiau aš ožkienos!

Kol ožiukai atiteko,
Visos jėgos jau išseko –
Neįleidžia, ir gana!
Mat, primokė juos mama!

Kiek už durų prastovėjau!
Kiek pas kalvį prikentėjau!
Nuo tų miltų aš dusau,
Kol įleido pagaliau!

Aš jaučiuosi toks pavargęs,
Kad man akys taip ir merkias...
Po medžiu aš, kaip po skėčiu
Truputį nusnūst norėčiau.

Kas baltuoja ten, ant kelio?
Grįžta pas vaikus ožkelė.
Mato pro medžius šakotus –
Namo durys atlapotos!

Išsigąsta ji labai:
Ar sveiki gyvi vaikai?
O įbėgus į trobelę,
Neberanda ji oželių.

Ima verkti ir raudoti...
Sujuda balta paklodė –
Tai ožiukas – paskutinis –
Puola prie mamos artyn jis!

Visą tiesą ožka girdi
Apie vilką, tą beširdį –
Kaip įėjo į namus,
Kaip surijo ožiukus.

Rieda ožkai ašarėlės,
O ožiukas, tas mažėlis,
Rodo mamai pro langelį:
– Medį tą matai, prie kelio?

Vilkas pilkas ten užsnūdo –
Jo pilve ožiukai... Juda!
Čiumpa žirkles ji nuo stalo,
Adatą ir siūlo galą –

Tyliai sėlina prie vilko,
Prakerpa jo pilvą pilką –
Išvaduoja ožiukus.
Gal dar vilkas neprabus?

Ožka juos susiskaičiuoja,
Apkabinus išbučiuoja:
– O dabar – visi skubėkit –
Rinkti akmenis padėkit!

Krūvą didelę privilkim,
Kiškim juos į pilvą vilkui!
Kai prigrūsim akmenų,
Vėl užsiūti ketinu.

Turim būt labai atsargūs...
Per tą vilką tiek privargom!
Vilkas gal nesužinos –
Pagaliau ramybę duos!

Paskubėkime, vaikučiai,
Kol dar jis į akį pučia!
Ir septynis ožiukus
Vedas ožka į namus.

Vilkas nieko nepajuto
Ir netrukus prasibudo:
– Pailsėjau, numigau –
Baisų sapną sapnavau!

Tarsi pilvą man prakirpo...
Visas kūnas tik nutirpo –
Kažką siuvo, lopė, adė –
Visą adatom subadė...

Dėl to sapno... numanau...
Aš per daug prisirijau!
Taip, žinau – esu besotis...
Na, užteks čia man miegoti...

Aš jaučiuosi toks ištroškęs!
Kol dar nesugrįžo ožka,
Atsigersiu mažumėlę...
Štai, matau ten ežerėlį.

Vilkas sunkiai atsistoja –
Vos bepavelka jis kojas.
Tyvuliuoja ežerėlis –
Jo pakrantė – baltas smėlis,

Ežeran lieptelis veda –
Baltas, lygus tartum ledas.
Ant lieptelio kelia koją –
Vandenėlis taip vilioja...

Lenkias vilkas atsigerti –
Netikėtai tik susverdi –
Pūkšt į ežerą, į gilų!
Pasitaškė ir nutilo...

Jau ožka ir jos vaikai
Gali vėl gyvent ramiai –
Vilkas pilkas nesugrįš,
Jų į pilvą neįkiš!

Ei, vaikučiai – į ratelį!
Vilkas skriausti nebegali.
Jau dabar – dainuokim, šokim –
Piktą vilką mes pamokėm!
....................................................

Bijo kiekviena mamytė,
Kad vaikų kas neprarytų:
Liepia būti atsargiems –
Durų neatvert visiems.

Pasisaugot vilko reikia,
Nes jisai atsliūkins veikiai,
Jei pajus, kad palikti
Namuose vaikai vieni.

Saldainio popierėlis

Tau pasisekė labai,
Kad mane susitikai!
Ne kasdien pažinti tenka
Asmenybę, ir ne menką.

Aš gražus, dailus, madingas,
Gero skonio man nestinga.
Dar, be išvaizdos, turiu
Privalumų ir kitų:

Auksu, sidabru - matai -
Švyti mano apdarai.
Taigi, spręst gali iš jų,
Kad ne vargeta esu.

Pobūviuose man svečiai
Tiesia ranką mandagiai -
Pabendraut juk malonu
Su išauklėtu, kilniu.

Aš dosnus ir geraširdis,
Bet nematot ir negirdit,
Kad globoju rūpestingai
Vieną tokį tingį vingį.

Rūpinuos, remiu, aukojuos,
Savo kūnu užsistoju.
Jis naudojas manimi -
Štai kokia tiesa karti...

Juk pražūtų be manęs...
Aš nebegaliu pakęst
Neteisybės tos baisios:
Žmonės - ar kas pagalvos -

Numeta mane į šalį
Ir bučiuoja tą vargšelį!
Čepsi, sako: „Kaip skanu! „
Aš - šiukšliadėžėj tupiu...