Kai pradėjau domėtis ankstyvuoju ugdymu, susidūriau su begale įvairiausių teorijų. VIena už kitą geresnių, efektyvesnių. SKaityti, skaičiuoti, pažinti natas, mokėti plaukti anksčiau nei vaikščiot... O jei to ar ano nepradėjai mokyt nuo dviejų mėnesių (kartais - savaičių) amžiaus, vadinasi - pavėlavai... :-/ "Tavo vaike" rašė apie dvimetį puikiai skaitantį berniuką. Panašu, kad greitai tai taps norma, ir atvesti į darželį trimečiai skaitys, skaičiuos, laisvai kalbės keliom kalbom...Rašys muzikinius opusus, spausdins tekstą...O tie, kurių tėvai visgi nuspręs lavinimą atidėti vėlesniam laikui, jausis visiški nevykėliai... :-[
Man kartais susidaro įspūdis, kad pagrindinė ankstyvojo lavinimo mintis yra tokia: jei užsiimsite, jūsų vaikas dviejų skaitys, dešimties baigs mokyklą, šešiolikos - universitetą ir neabejotinai taps kokiu mokslų daktaru. Nesvarbu, ar pačiam vaikui to reikia, svarbiausia- gyvename žiaurios konkurencijos sąlygomis ir tai padės jūsų vaikui įsikabinti į gyvenimą, t.y. išlikti. Galbūt tai tiesa - gyvenimas tikrai kartais būna panašus į džiungles, kur laimi stirpiausi, bet...Vakar skatinėdama apie ugdymo metodikas, radau tokį pastebėjimą: trimetė mergaitė atliko sudėtingus matematinius veiksmus, kalbėjo keliom kalbom, tik...NIEKADA NESIŠYPSOJO...

Taigi, man kyla klausimas - kur riba ?
Kai kurios metodikos pataria nenaudoti netinkamų žaislų, t.y. tų, kurie nelaikomi lavinamaisias. Pavyzdžiui, pliušinis meškiukas. Ką jis lavina? Nieko, todėl reikėtų vietoj jo nupirkti Zaicevo kaladėles. Tada kūdikis žinos alfabetą, mokės dėlioti žodžius. Bet ar jis žinos, kaip gera tiesiog prisiglausti prie SAVO meškiuko ir švelniai padaryt "mylu mylu"? Ir jei būdamas metukų jis dainuos iš natų ir skirs Beethoveną nuo Mozarto, ar tikrai jis mylės muziką ?
Man patinka su savo zuikiu neveikti nieko - t.y. nieko labai naudingo. Man patinka jį kutenti ir klausyti, kaip jis juokiasi, patinka, kai jis drasko ir mėto paveikslėlius su gyvūnais, užuot įdėmiai juos studijavęs, patinka, kai jis šlepsi per kambarį savo mažom kojytėm, ir aš visai nesiruošiu neleisti jam lakstyt, kadangi kažkoks protingas dėdė parašė, kad ankstyvas vaikščiojimas trukdo mokymuisi. Man patinka priglaust jį visai ne dėl to, kad atpažino raidę ar paprašytas paplojo katučių. Norėčiau, kad jis būtų laimingas, kad mokėtų mylėti žmones, kad mokėtų suprasti, būti jautrus, garbingas...Bet dabar jaučiuosi viską daranti NE TAIP...

Juk svarbiausia, pasirodo, neatsilikti nuo griežto grafiko ir lentelių, kada ką kūdikis turi žinoti ir mokėti...
Laukiu jūsų minčių. Padiskutuokim...