Ankstyvasis ugdymas - kur riba?

Ankstyvas ugdymas dabar yra ir mados reikalas, a le lygis .
As vis dazniau uzduodu sau klausima, kokio gyvenimo linkeciau savo vaikui, tiksliau kaip noreciau kad jis jaustusi gyvenime.
Linkeciau, kad jis taptu harmoninga ir ieskanti asmenybe. O kuo cia galetu padeti ankstyvasis ugdymas???
Mano nuomone tai naudinga tiek kiek tai jam pasitarnautu gyvenimo ieskojimuose, jei del to jo protas bus guvesnis, kodel gi ne, bet esu tikra, kad tiesiog paprastas buvimas smalsiu vaiku cia pasitranauja ne ka blogiau nei bet koks antyvasis ugdymas. Kaip viena mamyte pasake "netrukdykime vaikui augti, stebekime ji ir sudarykime salygas kiek tai imanoma patenkinti savo smalsuma, gamta pati nuves ten kur reikia" ;-)

As tai matau tiesiogini rysi tarp ankstyvo ugdymo ir smalsaus vaiko. Juk kuo daugiau mes suteikiame jam galimybiu, tuo smalsesnis jis darosi. Tik aisku, nereikia perlenkti lazdos ir vaiko isvarginti.
Papildyta:

iš tikrųjų gera tema užkabinta
tik įdomu štai kas: juk dauguma pakomentavusių nepritaria ankstyvam vaiko ugdymui (na tam muštruojančiam) tai kur tada tie tėvai kurie visdelto neleidžia savo vaikui gyvent pilnavertiškos vaikystės???? ar jie prie interneto neprieina??? ar jiems čia žemas lygis lankytis???? bet greičiausiai, ir prieina ir parašo, tik patys nelabai suvokia kad jie iš tikrųjų muštruoja vaiką, bet jiems tai juk atrodo kad lavina :"per žaidimus ir daineles".

o kur ta riba, ties kuria baigiasi ugdymas ir prasideda mustras?

mes su dukryte ruosiames eiti i mokyklele,bet ne tam kad mustruot,o kad susitikt su bendraamziais ,gerai praleist laika ir aisku ka nors ismokt

mes irgi vaiksciojom i uzsiemimus, labai smagu su kitais vaikas susitikti ir pabendrauti, tuo paciu daug nauju dalyku ismoksti (as pavyzdziui ismokau ir lopsines padainuot ).
Nors sutinku, kad visokiu mokykleliu pasitaiko, gal kai kur ir mustruoja , bet cia jau nuo mokytojos priklauso. Bet kadangi mums mokytoja super pasitaike, tai as labai patenkinta

Aš taip pat labai daug domėjausi ankstyvuoju ugdymų, ką jis duoda ir t.t.. Man tai atrodė priimtina ir tinkama vaikui. Bet dabar tuo pradedu abejoti. Juk mes augom ir mūsų tėvai (bent jau manęs kai klausiau) tikrai specialiai neugdė, tiesiog turėjom natūralią, paprastą ir spalvinga vaikystę su žaislais, pasakom, bėgiojimu laukais ir žaidimais su draugais. Ir išaugom visi (mūsų vaikystės draugai) protingi, padorūs, atsakingi, išsilavinę žmonės. Tad pradedu galvoti, kad vaikui reikia leisti augti ir vystytis natūraliai, t.y neversti trimečio skaityti, nemokyti valstybių vėliavų ir pan. Teko skaityti knygą, kurioje rašoma, kad vaiko raida turi eiti natūraliu ritmu ir skaityti trimečiui - nėra normalu. Nes visa raida susijusi ir su protiniu vystymusi, tad persistengti tikrai nereikia. Vienos pažįstamos dukra skaitė trijų metų, na ir kas iš to išėjo? Pradėjo eiti į mokyklą, ten neturėjo ką veikti. Sėdėjo be darbo tol, kol ją bendaamžiai prisivijo, o ji tuomet nebemokėjo dirbti, buvo užssisėdėjusi. Ir nieko padoraus gyvenime nepasiekė, mokėsi prasčiau nei vidutiniškai. tai iliustruoja teiginį, kurį skaičiau - nereikia iš vaiko reikalauti visko per anksti. O į būrelį ar mokyklėlę vesti vaiką, kad jis pabendrautų su bendraamžiais nieko blogo nematau. Bendravimas su bendraamžiais - labai svarbu vaiko raidai. Pati nuo metų žadu vesti į kokią nors mokyklėlę.

Sveikos, mamytes. Jau kuris laikas lankausi "supermamoj", semiuosi patirties iš Jūsų įvairiems gyvenimo atvejams. Kartais ji būna labai išsami, o kartais... Ojoj... Neištvėriau, brangiosios, ir nutariau įsiterpti į šią diskusiją. Nejaugi mūsų mamyčių supratimas apie ankstyvąjį lavinimą toks ribotas? Nejau tai tik vaiko išmokymas anksčiau už kitus skaityti ir skaičiuoti? Absurdas, jei ankstyvasis lavinimas vien tuo apsiriboja. O kur gi įgūdžių lavinimas? Įgūdžių suvokti informaciją, įsiminti, susieti, apdoroti, pritaikyti ir t.t., ir pan. Pati jau 16 metų dirbu pedagoginį darbą su įvairaus amžiaus vaikais ir dar savo keturias atžalėles auginu. Taigi su mokymosi sunkumais susiduriu kasdien. Vaikai nemoka mokytis ir sunkiai įsimena informaciją, kurios kasdien vis daugėja ir daugės... Susiduriu su paradoksais: vaikai, patyrę gimdymo traumas ir potencialiai turėję būtį neįgaliaisiais, tačiau su kuriais nuo pat pradžių buvo jų tėvai, juos lavino ir su jais rimtai užsiimdavo (čia turiu omenyje ne muštrą, o tiesiog rimtą požiūrį), suvokia informaciją geriau ir greičiau, jiems mokytis lengviau. Kai kurie iš jų tampa pirmūnai, kai kurie net anksčiau laiko keliami į aukštesnę klasę (nes dėl per lengvo mokymosi kildavo drausmės problemų ). O, tuo tarpu, mūsų, taip vadinamieji, normalūs vaikai, palikti augti "natūralia" eiga, velkasi "uodegoj" . Arba net paliekami antriems metams. (Tikrai nesakau, kad visi, bet mokymosi sunkumų turi DAUGELIS)

As visiškai sutinku su Ginare Ir dar noriu kai ką pridurti. Kai kurių mamyčių nuomonė tik ir apsiriboja nuomone... Juk, pavyzdžiui, moksliškai įrodyta, kad vaiko fizinė raida, fiziniai pojūčiai, gebėjimai yra glaudžiai susiję su protine, kalbine raida (pasiskaitykite daugiau literatūros apie vaiko smegenų neuronų jungtis, kas tikrai nėra pasaka). Tai kodėl vaikui nesukurti aplinkos, kurioje visa tai tobulėtų? Pasibaisėjau, kai viena mamytė viename forume rašo, kad 1m. ir 8 mėnesių vaikas turi dar puodus tarškinti, o ne bandyti, pavyzdžiui, piešti
Beje, net neįsivaizduoju tokių būrelių, kuriuose vaikai prievarta ką nors turi veikti O jūs pačios, mamytės, bandėte, pavyzdžiui, 1,6 metų vaiką priversti žaisti, tuo labiau lavintis (pavyzdžiui, kalti abėcėlę )? Jei kažkam tai pavyko, tas vertas Nobelio Juk tokie vaikai daro tik tai, kas jiems, o ne mums patinka, tad abejoju ar muštras, apie kurį čia kalbama, iš viso įmanomas lavinant.
Taigi, ką noriu pasakyti - vaiko ankstyvasis ugdymas įmanomas tik norint pačiam vaikui. Mano pačios pavyzdys - mano dukrytė lanko dailės, muzikos pamokėles (skirtas būtent jos amžiaus vaikams), vaikų ugdymo centrą, taip pat keliaujame į baseną. Ir niekur mes neitume, jei ji pati to nenorėtų. Juk pirma pamoka dažniausiai visur būna nemokama arba niekas tavęs iš karto neverčia pirkti abonento visam mėnesiui - ateini, stebi savo vaiką ir tada nusprendi, ar verta eiti toliau. Maniškės visur blizgėjo akys , jai taip patinka ta veikla, kad man sąžinė neleidžia iš jos atimti šį malonumą. Tą patį galiu pasakyti ir apie lavinimą namie - mes (greta visos įprastos jos amžiui veiklos) ir lipdom su plastelinu (susidraugavom nuo 1,3 metų), ir piešiam, ir knygutes su lipdukais klijuojam (nors jos skirtos daug vyresniems), ir raides mokomės pažinti (beje, jau beveik visas atpažįsta) ir jau skaičiuojam iki 4, ir visas pagrindines spalvas pažįstam. Užbėgsiu už akių mano minčių priešininkėms - viskas daroma žaidimo forma, nieko nespaudžiant, o tik siūlant, kalbantis, dūkstant, vartat knygutes, einant pasivaikščioti, maudantis vonioje, baseine, galų gale jai pačiai prašant.
O kas mano, kad vaikas visko išmokęs vėliau neturės ką veikti, klysta - jis veiks, tik atitinkamai pagal savo galimybes. Ir niekas čia negali būti per anksti - jei tik vaikas jau sugeba delne laikyti teptuką, suvokia, kad su dažais galima kažką veikti, o ne juos valgyti , , rodo susidomėjimą šiais dalykais, tai suteikime jam tą pažinimo džiaugsmą. Juk niekas 1,5 metų vaiko neverčia nupiešti mamą ar šunį , o vat panardinti jo pirštukai į dažus, keverzojimas maišant įvairias spalvas su įvairiomis priemonėmis (kad ir balionais, kamuoliukais, kaladėlėmis, šepetėliu puodams šveisti ir t.t.) suteikia nerealių įspūdžių dozę ir neįkainojamą informaciją smegenims, nors vaiko šiuo atveju niekas neverčia nieko dayti, o tik, pavyzdžiui, siūlo: "Gal nori pabandyti apversti teptuką ir piešti ne su šepetėliu, o su jo mediniu galu?" Klausiate, ką veiks toks penkiametis? Ogi toliau pieš, ir nebūtinai šedevrus, o tai, kas ir būdinga penkiamečiams, tik gal su trupinėliu didesne vaizduote ir didesniais įgūdžiais...
Žodžiu, aš už ankstyvąjį ugdymą net nuo kudikystės, tik, kaip jau minėjau viename forume, vaiko norų, proto ir galimybių ribose. Kas žino, gal todėl mano mergytė jau kalba sakiniais...

Smagu, Kaliope, rasti bendraminčių . Įdomu, kokio amžiaus Tavo mažylė? Labai smagu skaityti apie tai, kaip judvi su dukrele puikiai leidžiate laiką drauge. Manau, kad Tu ir atsakei į šios temos klausimą "kur riba?". Riba atsiranda ten, kur siūloma veikla vaikui neteikia džiaugsmo, kišama per prievarta, visą laiką yra ta pati ir monotoniška. Jei vaikui nuolatos rodysi vien kankorėžį, - tai ir nuo jo "stogas gali "pavažiuoti"" . Prašau nieko neįsižeisti - čia tik šiaip palyginimas. O jei vaikas džiaugiasi, kodėl tuo neužsiimti? Pliusas dar ir tame, kad čia iš ties yra daugybė idėjų papildomai veiklai su mūsų mažosiomis atžalėlėmis. Ne paslaptis, kad ir pačiai kūrybingiausiai mamytei fantazija anksčiau ar vėliau išsenka, o mažieji pradeda rėkt tiesiog iš neturėjimo kas veikt... (ypač turiu omeny laikotarpį nuo pusės metų iki kokių dviejų)
Dar gal, Kaliope, parašyk, prašau, ką veikdavote su plastelinu, kai mažylė buvo 1m ir 3 mėn...

Sutinku su tuo, kad vaikui neturi niekas būti kišama per prievartą, o pateikiama žaidimo forma bet drįsiu paprieštarauti dėl to, kad daugelis vaikų - velkasi uodegoj, jei jie yra neugdomi visų pirma, ne visi vaikai gali būti pirmūnai, netgi ir ugdymas to neužtikrina. O aš pažįstu šeimą, kurioje tėvai tikrai vaiko neugdo, netgi pasakyčiau su juo niekuo neužsiima. Ta mergaitė auga "pati savaime". Ir ji būdama 1,5 kuo puikiausiai kalba sakiniais, išmoksta atmintinai nesudėtingus ketureilius, yra labai drąsi, šoka, vaidina ir t.t. Žodžiu - talentas. Beabejonės nesiginčysiu, dėl ugdymo naudos vaikui, bet noriu pasakyti, kad labai daug kas priklauso nuo vaiko, ir kam jis yra nėra imlus, nieko ir nepadarysi. Aš pati su savo vaiku užsiimu ugdymu nuo gimimo, tačiau neversiu vaiko nieko daryti per prievartą, kad tik jis klasėj "nesivilktų uodegoj".