Ankstyvasis ugdymas - kur riba?

Kai pradėjau domėtis ankstyvuoju ugdymu, susidūriau su begale įvairiausių teorijų. VIena už kitą geresnių, efektyvesnių. SKaityti, skaičiuoti, pažinti natas, mokėti plaukti anksčiau nei vaikščiot... O jei to ar ano nepradėjai mokyt nuo dviejų mėnesių (kartais - savaičių) amžiaus, vadinasi - pavėlavai... :-/ "Tavo vaike" rašė apie dvimetį puikiai skaitantį berniuką. Panašu, kad greitai tai taps norma, ir atvesti į darželį trimečiai skaitys, skaičiuos, laisvai kalbės keliom kalbom...Rašys muzikinius opusus, spausdins tekstą...O tie, kurių tėvai visgi nuspręs lavinimą atidėti vėlesniam laikui, jausis visiški nevykėliai... :-[
Man kartais susidaro įspūdis, kad pagrindinė ankstyvojo lavinimo mintis yra tokia: jei užsiimsite, jūsų vaikas dviejų skaitys, dešimties baigs mokyklą, šešiolikos - universitetą ir neabejotinai taps kokiu mokslų daktaru. Nesvarbu, ar pačiam vaikui to reikia, svarbiausia-  gyvename žiaurios konkurencijos sąlygomis  ir tai padės jūsų vaikui įsikabinti į gyvenimą, t.y. išlikti. Galbūt tai tiesa - gyvenimas tikrai kartais būna panašus į džiungles, kur laimi stirpiausi, bet...Vakar skatinėdama apie ugdymo metodikas, radau tokį pastebėjimą: trimetė mergaitė atliko sudėtingus matematinius veiksmus, kalbėjo keliom kalbom, tik...NIEKADA NESIŠYPSOJO...  :o Taigi, man kyla klausimas - kur riba ?
Kai kurios metodikos pataria nenaudoti netinkamų žaislų, t.y. tų, kurie nelaikomi lavinamaisias. Pavyzdžiui, pliušinis meškiukas. Ką jis lavina? Nieko, todėl reikėtų vietoj jo nupirkti Zaicevo kaladėles. Tada kūdikis žinos alfabetą, mokės dėlioti žodžius. Bet ar jis žinos, kaip gera tiesiog prisiglausti prie SAVO  meškiuko ir švelniai padaryt "mylu mylu"?   Ir jei būdamas metukų jis dainuos iš natų ir skirs Beethoveną nuo Mozarto, ar tikrai jis mylės muziką ?
Man patinka su savo zuikiu neveikti nieko - t.y. nieko labai naudingo. Man patinka jį kutenti ir klausyti, kaip jis juokiasi, patinka, kai jis drasko ir mėto paveikslėlius su gyvūnais, užuot įdėmiai juos studijavęs, patinka, kai jis šlepsi per kambarį savo mažom kojytėm,  ir aš visai nesiruošiu neleisti jam lakstyt, kadangi kažkoks protingas dėdė parašė, kad  ankstyvas vaikščiojimas trukdo mokymuisi.  Man patinka priglaust jį visai ne dėl to, kad atpažino raidę ar paprašytas paplojo katučių.  Norėčiau, kad jis būtų laimingas, kad mokėtų mylėti žmones, kad mokėtų suprasti, būti jautrus, garbingas...Bet dabar jaučiuosi viską daranti NE TAIP... Juk svarbiausia, pasirodo, neatsilikti nuo griežto grafiko ir lentelių, kada ką kūdikis turi žinoti ir mokėti...

Laukiu jūsų minčių. Padiskutuokim...

As uz grazia vaiksyte, nerupestinga.. Talentingas zmogus ??? dar nereiskia, kad laimingas 8) Nemazai, o gal ir dazniausiai viskas pasiekiama darbu, juodu darbu. Kaip ten sakoma: talento 10%, o visa kita darbu pasiekiama.. As pati neturejau vaikystes, nenoriu net prisiminti "parduotas" vasaras. Tai cia vaikyste, o jei kudikysteje vaika "uzgruzinti" talentu paieska, tai kas is to vaiko beliks? Mazas susiraukes profesoriukas > ;D Net nezinau. Dabar neieskau vaikuose talentu, jie patys skleidziasi kaip geles. Jei kazkas isryskes, tad be abejones, stengsiuosi puoseleti, o ne numarinti

labai gerą temą "užgriebei"  ;), manau dėl to suka sau galvas dauguma, visiškai susipainioja, spaudoj nuolat minimi , reklamuojami išskirtiniai šauniausi atvejai, taip keliama visuotinė panika, nes mamos pasijaučia nemokšos, atsilikėlės, tinginės prieš tas, kurių vaikai ypatingai daug itin ankstyvame amžiuje kažko nestandartinio, išskirtinio pasiekė, nereikia skaityt visos literatūros ta tema iš eilės (mūsų mamos tokios literatūros pasiūlos neturėjo, ir ką-mes nieko nepasiekę paskutiniai daunai ir asilai ???), knygų milijonai, susipainiosi  ;), geriau laikytis kažkurio vieno priimtino autoriaus minčių, susiformuot nuomonę ir jos laikytis.V.Povilioninė yra sakiusi "vaikai turi unikalią savybę-augti patys"...pažinojau tokius dvynukus kaime, jų mama ištisai buvo užsiėmusi buities darbais, neskyrė jiems visai dėmesio (aš to nesiūlau, tiesiog paminiu pavyzdį kaip faktą), tie vaikai nuo mažų dienų vienas su kitu susibendravo, tarpusavy spręsdavo problemas, visko išmoko, ką mokė mokykla, visko siekė patys ir šiandien jie jau dirba mieste ir užima neblogas pareigas.Darykime tai, kas mūsų supratime, mūsų jėgose, o ne kopijuokime viską paeiliui vien dėl to, kad tai jau padarė ir yra perdėtai afišuojamas KITAS, gi vaikų charakteriai, pomėgiai, supratimas, o ir mes pačios skirtingos  ;).Nereikalaukime iš savęs ir savo vaikų neįmanomao, cirko triukų, nesiplėšykim, viskam savas laikas  ;), svarbu meilė vaikui ir elementarus rūpinimasis, išleidimas į darželį, mokyklą, aukštąją, rūpinimasis jo sveika mityba, tvarkinga apranga ir mokymas, sudominimas, būreliai, knygos pagal galimybes ir pomėgius  ;), nereikia taip įsitempti ir stresuoti, tai jau nuo informacijos pertekliaus, mano nuomone  ;)

QUOTE

As uz grazia vaiksyte, nerupestinga.. As pati neturejau vaikystes, nenoriu net prisiminti "parduotas" vasaras.

kodėl  ??? ??? ???

QUOTE

[color=Navy][i] As pati neturejau vaikystes, nenoriu net prisiminti "parduotas" vasaras.

Antrinu Dani Kaip ir neturi vaikystės visi vaikai, ruošiami profesionaliajai muzikai, taip pat mažieji sportininkai, šokėjai ir kt. - Dani, ar tai turėjai omenyje?

o as turejau ta vaikyste.ir kaip dabar gailiuosi....labai norejau kazka lankyt,muzika ar daile....echhh...aisku,kas per daug gal ir nesveika,bet kai nieko tai irgi nelabai gerai...

Vienas dalykas yra lankyti muzikos, teatro , šokio užsiėmimus, siekiant praturtinti asmenybę, maloniai praleisti laiką, įkvėpti meilę menui ir kt., ir visai kas kita - kai nori (ar tėvai nori.. :-/) tapti profesionalu. Iš savo praktikos mačiau keletą pavyzdžių, kaip vaikai buvo traumuoti, nes tėvai labai norėjo juos matyt kaip talentingus muzikantus...

QUOTE

Antrinu Dani Kaip ir neturi vaikystės visi vaikai, ruošiami profesionaliajai muzikai, taip pat mažieji sportininkai, šokėjai ir kt. - Dani, ar tai turėjai omenyje?

na, bet yra ir kita medalio pusė, dabar galės vaikus pamokyt muzikos, galėjo daug pakeliaut  , o lengvai nieko nebūna, reikia pastangų, jei nenori veltui kišt pinigų ir visko daryt-tept-lept  , o jei labai nenorėjo-gi galėjo tėvams pasakyt  8), tėvai daug ką už mus sprendžia vos ne iki paauglystės, pats negali užsimokėt, o gal net nežinai, ko iš tiesų nori  :.Mane tėvai vedė daug kur, nemaištavau, bet man visur greit atsibosdavo  :-/

Aišku, yra kita medalio pusė. O aš tai esu labai dėkinga tėvams, kad pastebėjo, kur linkstu, kad suteikė galimybę...
Bet, jei atvirai, tai netgi dėl savo vaiko dar labai pagalvosiu, prieš numatydama jo veiklos kryptį...

O man tas ankstyvasis ugdymas primena paprasciausia dresura. Suni irgi beveik galima ismokyti skaityti, gaila, skaiciuoti turbut ne... O mazas zmogeliukas tikrai turi didesni potenciala nei suo... Taigi, dvieju metu vaikas skaito, raso, kad tik mama butu patenkinta ir pagirtu. Kokia dalis laiko jam lieka sau - zaidimams, begiojimams, fantazijoms? Panasu, kad vaikas jau pradeda dirbti nuo kudikystes... Stai japonai tradiciskai uzsiima ankstyvuoju lavinimu, ir tai yra labai paplite, ir ka jie turi? Tobuli darboholikai, tobuli technikai, didziule nauda valstybei. Nemanau, kad ju asmenybes labai isvystytos (kalbu apie bendra mase). Ka noriu pasakyti - toks ugdymas daugiau atnesa naudos visuomenei, nei paciam zmogui...

As kaip visada pasakysiu pavyzdi is savo darbo patirties. Vienoje darzelio grupeje buvo berniukas, kuris labai labai mikciojo, net aukletojos nesuprasdavo ka jis nori pasakyti. Kai mazaji berniuka pasiemiau i uzsiemimus, jam tebuvo ketveri metukai, bet jo akytes visada budavo  liudnos, veidelyje niekada nematydavau sypsenos. Kai tuo tarpu daugelis jo bendraamziu linksmai krykstaudavo grupeje.
Pasiiemusi berniuka pas save, pradejau ieskoti jo mikciojimo atsiradimo priezasciu. Issamiam tyrimui reikalingas pokalbis su tevais. Taigi kaip nustebau, kad tevai patys budami medikais, sitaip traumuodavo savo vaika. Visa beda ir buvo ankstyvasis ugdymas, kad tik vaikas butu protingiausias, sauniausias, geriausias. Jie tiesiog pavoge is savo vaiko nerupestinga vaikyste. Ir visa tai baigesi labai liudnai, neuroziniu mikciojimu bei didelemis psichologinemis problemomis.

Labai sutinku su Žvirbliuke, kad svarbiausia yra vaikui nuo pat kūdikystės ugdyti kilnius jausmus, meilę, užuojautą, draugystę, geranoriškumą. Apskritai, manau, kad meilė gauta kūdikystėje ir vaikystėje duoda didžiausią poveikį asmenybės vystymuisi.
Tačiau iš kitos puses nesutinku, kad reikia visiškai nelavinti vaiko nuo pat kūdikystės. Aš ruošiuosi mokyti savo mažąją, nors jai 6 mėnesiai. Tai darysiu ne dėl rezultatų, bet dėl to, kad ji lavintusi užsiimdama įdomia veikla, bet kartu ir naudinga. Mokslininkų nuomone, vaikui pažinti raides iki 2-jų metų yra keliolika kartų lengviau nei būnant septynerių.
Atsakant į temą, manau, kad ribą nurodo pats vaikas. Jokiu būdu nebruksiu to, kas mano vaikui bus neįdomu ar jį vargins, bet matydama jo entuziazmą stengsiuos lavinti jo meilę mokslui, nes tai ateityje jam labai pravers. Pati esu sutikusi tokių žmonių, kuriems mokytis yra super lengvas ir ganėtinai malonus dalykas.  Pagal specialistų rekomendacijas, ankstyvasis ugdymas gali padėti pasiekti tokį rezultatą.